Politiškai korektiški diplomatai ir kariškiai Baltijos šalių „oro policiją” vadina „sėkmės istorija”. Toks teiginys argumentuojamas tuo, kad pastaruosius kelerius metus „tapatybės krizę” išgyvenusi NATO sudėtingų diskusijų metu įveikė abejones ir sutarė, jog naujųjų Aljanso narių oro erdvė turi būti saugoma pagal bendrus standartus. Baltijos oro erdvė saugoma, remiantis „laikinuoju susitarimu”. Kokį laikotarpį šis susitarimas apims, negali pasakyti niekas.
Žinoma, kad sąjungininkai sudarė rotacijos planą iki 2007 metų pabaigos – tai gana ilgas laikas, žinant, kad net NATO Greitojo reagavimo pajėgų veikla sugeneruota tik iki kitų metų vidurio. Vis dėlto Lietuvos kariškiai ir diplomatai kelia klausimą – kaip Baltijos oro erdvės apsauga bus organizuojama nuo 2008 metų. Lietuvos požiūriu, misija reikalinga dėl kelių priežasčių. Pirma jų – politinė, tai NATO „kojos atspaudas” mūsų šalies teritorijoje, priminimas Rytų kaimynams apie Baltijos šalių narystę Aljanse.
Antroji – politinė ekonominė. Zoknių oro uostui NATO suteikia strateginę reikšmę, Aljanso dokumentuose Zokniai įvardijami kaip „šerdinis aerodromas”, kurį planuojama panaudoti daugelyje galimų NATO operacijų. Todėl Zokniai sulaukė rimtų finansinių injekcijų iš NATO Saugumo investicijų programos. 55 mln. litų vertės konkursą laimėjusi bendrovė „Šiaulių plentas” šiuo metu Zokniuose rekonstruoja 3,5 km ilgio ir 80 metrų pločio pagrindinį kilimo ir tūpimo taką. Pernai įmonė „Šiaulių plentas” už maždaug 38 mln. litų atliko Aviacijos bazės Zokniuose atsarginio kilimo ir tūpimo tako rekonstrukciją.
Trečioji priežastis – karinė ekonominė. „Suprantame, kad, saugodami mūsų erdvę, sąjungininkai patiria naštą. Esame jiems už tai dėkingi ir mąstome, kaip sumažinti jų sąnaudas”, – sako vienas aukštas KAM pareigūnas. Gynybos analitikų teigimu, mažiausiai iki 2020 metų Lietuva nebus pajėgi net pagalvoti apie kovinių lėktuvų įsigijimą. Todėl Vilniuje brandinamos schemos, kaip užsitikrinti sąjungininkų dalyvavimą, garantuojant didesnį Lietuvos ekonominį indėlį į misijų antžeminį aprūpinimą ir infrastruktūrą. Sąjungininkus, keturių mėnesių misijai išleidžiančius vidutiniškai 6–7 milijonus litų, taip pat gali sudominti galimybė naudotis neapkrauta Lietuvos oro erdve mokomiesiems skrydžiams, nes Vakarų Europoje dėl oro eismo didelio intensyvumo kariškiai negauna pakankamai vietos ir laiko „sparnams pramankštinti”.
NATO partnerių buvimas Zokniuose reikalingas dar dėl kelių grynai karinių priežasčių. Tik sąveika su Aljanso lakūnais padeda Lietuvai parengti kelias karinių specialistų kategorijas. Viena jų – naikintuvų skrydžių valdymo operatoriai. Lietuva dabar turi 6 tokius specialistus, tačiau yra įsipareigojusi iš viso turėti 12 specialistų. Nutraukus jų parengimą ir „praradus įdirbį”, specialistus pavyktų atkurti tik per septynerius metus.
Aljansas vis labiau atgręžia akis ir į buvusias karines aviacijos bazes kitose Baltijos šalyse – Emaryje (Estija) ir Lielvardėje (Latvija). Iš NATO Saugumo investicijų programų aerodromų rekonstrukcijos pradiniams etapams pažadėta po kelias dešimtis milijonų eurų. Prognozuojama, kad Emario ir Lielvardės infrastruktūros lygis pasieks dabartinį Zoknių ne anksčiau kaip kito dešimtmečio viduryje. Zokniai tuo metu išliks ne tik oro policijos „namai”, bet ir stambus transporto aviacijos mazgas. Todėl, kariškių teigimu, būtina plėtoti oro uosto tarnybas, kelti jų kvalifikaciją.
Kariškiai pabrėžia, kad iki Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimo į Aljansą prieš beveik pustrečių metų šalių oro erdvė buvo itin dažnai pažeidžiama, daugiausia – Rusijos karinių orlaivių. Kai kuriais duomenimis, tokių pažeidimų 2002–2004 metais užfiksuota ne mažiau kaip trys dešimtys. Incidentai toli gražu nepriminė pernykščio Rusijos „Su–27” skrydžio ir katastrofos. Dažniausia tai įvykdavo sudėtinguose oro navigacijai ruožuose virš Baltijos jūros ir Suomijos įlankos, kur oro erdvės ribos yra gerokai „išlankstytos”. Skydžio plano neturintys Rusijos lėktuvai priartėdavo prie oro erdvės ribos (dažniausiai Estijos), o kartais į ją įskrisdavo 1–2 minutėms.
Lietuvoje dislokavus NATO sąjungininkų lėktuvus, jiems kelissyk teko, aviatorių kalba, „pasitrinti sparnais” su potencialiais pažeidėjais, priversti juos pakeisti kursą. Kariškių teigimu, laikui bėgant tokių incidentų sumažėjo, nors Rusijos karinių, ypač žvalgybinių orlaivių, skrydžiai tebebuvo tokie patys intensyvūs. Po pernai rugsėjį Lietuvoje įvykusios Rusijos naikintuvo avarijos rusai kurį laiką buvo itin atsargūs, tačiau birželį padėtis vėl pasikeitė, ir per mėnesį buvo užfiksuoti net trys Lietuvos oro erdvės pažeidimai.
Dukart per sieną mažame aukštyje perskrido Baltarusijos kariniai sraigtasparniai, o sykį – Rusijos naikintuvas „Su–27”. Nė vienu iš šių atvejų nespėta sąjungininkų naikintuvų pakelti į orą, nes pažeidimai truko labai trumpai. Neabejojama, kad šie kaimynų orlaivių įsibrovimai suteikė Rusijai ir Baltarusijai labai daug naudingos informacijos apie oro erdvės stebėjimą ir kontrolę Baltijos šalyse.
Kiekviena iš oro policijos misiją atlikusių sąjungininkių – Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija, Nyderlandai, Vokietija, JAV, Lenkija ir Turkija – Zokniuose dislokuodavo po 4 naikintuvus, kurie pamainomis po du budėdavo 15–kos minučių parengtyje ištisą parą septynias dienas per savaitę. NATO toks grafikas vadinamas „24 X 7”. Dauguma sąjungininkų per treniruočių skrydžius sugebėdavo pakilti per 7–8 minutes po įsakymo, o amerikiečiai šį rodiklį pagerino iki 4 minučių. JAV karo aviatoriams misija išpuolė po „Su–27” katastrofos, tad jiems buvo svarbu pademonstruoti ne tik elitinio ekspedicinio aviacijos dalinio, kariavusio Persų įlankoje, parengtį, bet ir reabilituoti NATO oro policijos vardą.
Priminsime, kad Rusijos pilotas Valerijus Trojanovas blaškėsi virš Lietuvos apie 20 minučių, tačiau per vėlai į orą pakelti Vokietijos KOP „Phantomai” pamatė tik rūkstančias „Su” nuolaužas. Katastrofos tyrėjai nustatė, kad naikintuvus buvo delsiama pakelti, nes Rusijos lėktuvą tik fragmentiškai ir neryškiai „piešė” kariniai ir civiliniai radarai.
Po „Su–27” istorijos Lietuvos ir NATO karinės vadavietės padarė skausmingų išvadų, kurių dauguma yra įslaptintos. Tad galime tik spėlioti, kiek pasikeitė „oro policininkų” kovinė parengtis, koks dabar yra reagavimo į oro pažeidimus reglamentas. Galima būtų tikėtis, kad, patobulinus įsakymų pakelti naikintuvus procedūras, į V.Trojanovo skrydį panašus ilgalaikis įsibrovimas dabar neįmanomas. Tačiau visiškai akivaizdu, kad į oro policijos funkcijas TAIKOS METU orientuoti aviatoriai nėra pajėgūs reaguoti į trumpalaikius ir mažame aukštyje padarytus įsibrovimus. Ši problema labiausiai susijusi su ilgus metus neišsprendžiama oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemos netobulumo problema – „oro policininkai”, nors ir pasiruošę reaguoti į pažeidimus, iš esmės yra „akli”.
Lietuva 2004 metais už 25 mln. eurų įsigijo tris modernius trimačius mobilius radarus „TRML–3D”. Radarus pagaminusi tarptautinė kompanija EADS (European Aeronautic Defence and Space Company) teigia, jog šie radarai pasižymi dideliu mobilumu, gebėjimu 200 km nuotoliu tiksliai nustatyti net ir nedideliame aukštyje greitai skrendančių mažų objektų koordinates, turi efektyvias apsaugos nuo priešradarinių ginklų ir elektroninių trikdžių priemonių sistemas. Trimačiai radarai nustato atstumą iki objekto, jo kryptį ir aukštį.
Vienas radaras pastatytas Ignalinos rajono Vidiškių seniūnijoje, netoli Prisieginės kaimo. Kiti du yra mobilūs ir gali būti perkeliami ten, kur jų labiausiai reikia. Manoma, kad yra Šilutės rajone ir Pietvakarių Lietuvoje arba prie Šiaulių.
Paaiškėjo, kad šių pajėgumų, ypač aptinkant taikinius mažame aukštyje, nepakanka. Krašto apsaugos ministerija ketina modernizuoti du KOP naudojamus dvimačius sovietinės gamybos radarus „P–37”, kad jie taptų trimačiais. Modernizavimo projektą, kurio vertė neskelbiama, planuojama įgyvendinti per trejus metus. Be to, po „Su–27” avarijos KAM „išmušė” iš Vyriausybės ir Seimo papildomą finansavimą dar vienam radarui „TRML–3D” įsigyti. Per trejus metus tam numatoma išleisti 54 milijonus litų.
Vis dėlto Krašto apsaugos ministerijos specialistai tikina, kad, esant dabartiniam, nepakankamam kariuomenės finansavimui, Lietuva nebus pajėgi užtikrinti visos oro erdvės stebėjimo dar 9–10 metų. Vadinasi, sąjungininkų oro policijos efektyvumo raktas yra Lietuvos politikų, lemiančių krašto apsaugos finansavimą, kišenėje.
Autorius yra naujienų agentūros BNS redaktorius
Naujausiame "Atgimime" nuo penktadienio skaitykite:
Laiškas Viktorui - tiesiai į Urdomą
Ką reiškia Lietuvai istorijos perrašymas rusiškai
Kaip Vilniaus valdžia nesitarus su visuomene "stumia" koncesiją