Taip šildomas atšalęs maistas, kuris, tikėjosi Kremliaus politiniai šachmatininkai, turėjo bent į nepatogią padėtį pastatyti bent kelis neformalaus pasaulio lyderių susirinkimo dalyvius.

G–8 dar ne taip seniai buvo G–7, todėl Rusija puikiai suvokia, kad energetikos kainų kozirį būtina naudoti dabar.

Kitu atveju gresia, jog ramesnė ekonomika gali sužlugdyti Rusijos ambicijas šį elitinių valdininkų klubą paversti lyginiu skaičiumi. Tačiau energetikos koziris kelia didžiosios G–7 narių dalies dirglumą, todėl į darbotvarkę būtina įtraukti bent keletą temų „atsipalaidavimui”, o tiksliau – dėmesio ir įtampos mažinimui. Šilti jausmai, bendras su JAV priešas – teroristai – tam puikiai tiko ir tapo priemone rodyti naujojo darinio vienybę.

Tačiau trumpalaikė Kremliaus sėkmė – itin pavojingas miražas. Artimųjų Rytų naftos doleriais finansuojama islamo sklaida gresia tapti akmeniu, rišamu Maskvos kunigaikščiams po kaklu. Maskvos reveransai su Iranu branduolinės energetikos srityje gali lengvai virsti Raudonojoje aikštėje nusileidžiančiu ne pokštaujančiu JAV pilotu, bet pusę buvusios sostinės sulyginančiu branduoliniu užtaisu.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau mūsų – Lietuvos – priešo priešai ir vėl tampa mūsų draugais. Nors būtent mes – pirmoji Abiejų Tautų Respublika – prie Vienos sustabdėme Osmanų imperijos (ir kartu – islamo) plitimą į Europą, tačiau būtent Kazanės, Astrachanės, Krymo bei kiti chanai dažnai tapdavo ir mūsų sąjungininkais kovojant prieš Maskvos tironus.

Šiandien mus vėl vienija du interesai. Pirma, nors formaliai ir pirmaklasių pavyzdžiu kartodami NATO šeimininkės – JAV – nurodymus (puikus pavyzdys – neteisėti slapti JAV kalėjimai ir kaliniai Europos Sąjungoje), tačiau turime akivaizdžiai priešingą poziciją, nei „teroristų” atakuojamos JAV ar Rusija. Iki paskutinio kraujo lašo galima ginčytis, jog Antanas Kraujalis ir Šamilis Basajevas – vienodais principais besiremiantys laisvės kovotojai. Net ir baisėdamasis bin Laddeno veiksmais, manau, kad islamo išpažinėjai turi teisę ginti savo kultūrą ir nepasiduoti JAV diktatui. O pasirenkamos priemonės ir jų pagrįstumas gali būti vertinamos tik sprendimą priimančio asmens aplinkos etikos ir moralės normomis (lygiai kaip JAV ir Rusija nori „naikinti terorizmą už šalies ribų”, taip pat pateisinami ir bin Laddeno veiksmai Niujorke).

Antra, daug pragmatiškesnis pagrindas jungtis draugėn su šiandienos chanais – Maskvos kunigaikštystės sužlugdymas. Nors branduolinė Kremliaus ataka galėtų būti pateisinama tik atskiros tautos sunaikinimu (tokią priemonę jau iš esmės argumentuotai galėtų naudoti likusių gyvų čečėnų dalis), tačiau, ciniškai vertinant Lietuvos perspektyvas, tokia priemonė panaikintų didžiulę imperiją ir atvertų kelius vėl plėtoti savo įtaką Rytuose. Chaosas reikštų didžiulius pavojus, tačiau kartu istoriškai kartotų galimybę rengti naujus – šį kartą ne galvažudiškus, tačiau ekonominėmis priemonėmis paremtus – ekspansionistinius Lietuvos planus. Aišku, dalį grobio ir vėl reikėtų dalytis su chanais – tebūnie jis Turkmenbašy, Nursultanas Nazarbajevas, amžiną atilsį Džocharas Dudajevas, Machmudas Achmadinedžadas ar visiškai naujas kovos su Maskva partneris.

P.S. Šis tekstas – tik ciniškai pragmatiškas Lietuvos situacijos nagrinėjimas.

Autorius yra ryšių su visuomene bendrovės „EPRS Vilnius” projektų direktorius, jo internetinis dienoraštis – www.blogas.lt/liutauras.

Naujausiame "Atgimime" taip pat rasite: