Laisvės paviliota
Vilniaus universiteto absolventė, jaunoji rašytoja Indrė Jonušytė savo gyvenimo taip pat nedalija nei į „čia" ir „svetur", nei į „dabar" ir „rytoj". Ir Panevėžyje, ir Londone, ir Graikijoje, Santorinio saloje, ji jaučiasi kaip namie. Gal kiek sunkiau tuomet, kai kas kelis mėnesius tenka kraustytis. Tada dalį daiktų ji palieka vienur, o būtiniausius rakandus, rūbus, batus iš naujo perka kitur. Tačiau jau treti metai, kai vieną daiktą Indrė vežiojasi ir turi visuose savo namuose. Tai nešiojamasis kompiuteris, kuriuo ji rašo savo romanus.
Pirmoji jos knyga, erotinis meilės romanas „Rožių sala", po Rodo saloje praleistos vasaros gimė Vilniuje, antrasis - „Angelų žaidimai" - Londone, trečiasis jau įpusėtas Santorinyje.
„Rašyti galiu bet kur. Tokia laisvė vilioja. Keliauju, dirbu darbus, kurie nepririša ir leidžia bendrauti", - sako Indrė, per pastaruosius penkerius metus Amerikoje įgijusi pardavėjos, Graikijoje - barmenės, Lietuvoje - meno dirbinių pardavimo vadybininkės, Britanijoje - viešbučio administratorės darbo patirties bei gausybę draugų visuose pasaulio žemynuose.
Ten, arti dangaus
Santorinio salą patys graikai vadina savo šalies perlu. Kai po kelių joje praleistų savaičių nuplauki, tarkim, į Kretą arba grįžti į žemyną, pasijunti tarsi iš padangių nusileidęs ant paprastos kasdienės žemės. Pasakęs, kad tave tiesiog pakeri žydras dangus, smaragdinė jūra, sniego baltumo miesteliais aplipusi juoda vulkaninė sala, iš esmės nepasakai nieko.
Gyvenimas tarp gaivių vėjų, aukštai virš vandenų ir arti dangaus turi nepakartojamo žavesio. Čia turistai gali nerakinti durų ir automobilių, o negausūs vietiniai gyventojai turi teisę parduotuvėse apsipirkti gerokai pigiau nei atvykėliai. Saloje yra arti 400 bažnyčių, gal todėl čia puiki aura. Keliai - ištisiniai serpantinai, todėl graikai praktiškai nevartoja alkoholio. Ilgainiui sužinai ir daugybę kitokių dalykų, mums neįprasto gyvenimo būdo ypatumų, kurie Indrei, tris vasaras praleidusiai kitoje, ne taip seniai lietuvių „atrastoje" Rodo saloje, jau nėra jokia naujiena.
Labiausiai jai patinka per vasarą susiformuojanti savotiška marga atvykėlių ir vietinių graikų bendruomenė, kurioje jautiesi ir savas, ir kartu visiškai laisvas. Indrei daug reiškia tokia atmosfera, nes labiausiai ji nemėgsta būti skubinama, varžoma, spraudžiama į kokius nors rėmus. Ji dažnai šypsosi, yra visai nekompleksuotas, šiltai ir atvirai bendrauti mėgstantis žmogus.
„Nenoriu beprotiškai skubėti"
Kartais net pagalvoja esanti visai nelietuviško būdo, todėl amžinai paniurusioje, surūgusioje ir nežinia kur beprotiškai skubančioje Lietuvoje jaučiasi nekaip. Vos nusileidus ant gimtosios žemės sparnai patys kyla ir vėl neša toliau nuo jos.
„Visai gali būti, kad savo gimtajai Lietuvai esu tik dar viena šiek tiek prarastos jaunosios kartos atstovė. Nesidomiu politika. Man ne itin rūpi pinigai, karjera, investicijos, materialinė gerovė. Gyvenu savo susikurtame romantiniame, idealistiniame jausmų ir dvasinių vertybių pasaulyje", - rašo Indrė savo naujos knygos „Angelų žaidimai" įžangoje ir priduria: „Mano knygų herojai - panašūs į mane. O svarbiausia - būdami čia pat, Lietuvoje, ir toli, Honkonge, Londone, Čikagoje, kitur, anapus, po vieną ir būryje, pakylėti ir nusivylę, švarūs ir purvini, švytintys ir depresuojantys, laimingi ir nelabai - visi mes trokštame daugiau sužinoti apie pačius save, geriau pažinti žmones ir pasaulį, kuriame mums lemta susitikti. Argi ne puikus šis troškimas skepticizmo ir abejingumo epochoje?.."
Meilės atodūsiai
Paklausta, ką dar galima pasakyti apie meilę nauja arba kitaip, Indrė atsako, kad meilės istorijų ir pačios meilės niuansų, spalvų bei atspalvių ji matanti tiek daug, kad sukasi galva. Amžius, religija, rasė, lytis ir daugybė kitų aplinkybių, kurios, atrodytų, mūsų gyvenimą sudėlioja į lentynėles, iš tikrųjų yra visiškai bejėgės prieš tą jausmą.
Pačiai rašytojai meilė taip pat yra įkvėpimo šaltinis, marga spalvų paletė, leidžianti žodžiais tapyti įstabius žmogaus sielos paveikslus. „Kad ir kokia toji meilė būtų: tragiška, pikta, romantiška, nepakartojama, švelni, labiausiai bijau prarasti gebėjimą mylėti, įsimylėti, susižavėti. Nenoriu tapti skeptike ar realiste, nenoriu galvoti apie klastą, melą, apgavystę. Mano gyvenimas nuolat kupinas jausmų, o meilė man visada tikra: buvusi, esama, būsima. Todėl ir mano knygos labai jausmingos. Daug rašau ir apie tai, kas nutinka paragavus uždraustojo vaisiaus", -sako Indrė ir plačiai, žaismingai nusišypso.
Santorinio saulė, juodas vulkaninis paplūdimio smėlis ir smaragdinė jūra, neskubrus gyvenimo tempas ir smagus draugų būrelis per gerą mėnesį spėjo nuslopinti Londone beprasidedančią depresiją. Todėl liūdna ir bauginanti naujojo Indrės Jonušytės rašomo romano siužeto linija gali pakrypti ir kitokia linkme. Kas žino, kur nuves merginos fantazija ir naujai užgimstantys jausmai. Ir kas žino, kurį pasaulio kraštą ji vadins savo gyvenimu tuomet, kai dar viena nauja knyga kaip širdingas laiškas, kaip gilus meilės atodūsis pasieks skaitytojus.
