Tačiau sparčiai globalėjančiame šiuolaikiniame pasaulyje atsiranda - ar mėgina rastis - naujų įtakos centrų, turinčių ambicijų konkuruoti su tradicinėmis tarptautinėmis struktūromis. Dauguma tų tradicinių, kaip ir G-8, susikūrė Vakarų šalių iniciatyva, o turtėjančias ir vis didesnę įtaką įgaunančias kitų žemynų valstybes tradicinis Vakarų dominavimas ne visada tenkina.
Vienas tokių augančios įtakos centrų - Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, kurios narių susitikimas įvyko birželio viduryje. Savaip simboliška, jog šiuo metu karštligiškai G-8 lyderius priimti besiruošianti Rusija yra ir Šanchajaus sambūrio viena iniciatorių ir lyderių.
Šiandien siūlau porą publikacijų, skirtų Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos gyvavimo penkių metų sukakčiai. Pirmoji – „Kažkada nežymus Šanchajaus klubas dabar sulaukia daug dėmesio“ JAV dienraštyje „The New York Times“, antroji - britų laikraštyje „The Economist“ paskelbtas straipsnis „Klubas, bet ne džentelmenų“.
Pirmoji pusė – publikacija „Kažkada nežymus Šanchajaus klubas dabar sulaukia daug dėmesio“ JAV dienraštyje „The New York Times“
Padidėjęs dėmesys iš šešių narių susidedančiai Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai, kurioje Kinija bei Rusija susivienijo su keturiomis Vidurinės Azijos kaimynėmis Uzbekija, Tadžikija, Kirgizija bei Kazachija, rodo augančią dviejų didžiausių jos narių galią bei pasitikėjimą savimi.
Didėjančios konkurencijos dėl energijos šaltinių tiekimo į dideles Vakarų ir Tolimųjų rytų rinkas sąlygomis JAV, Europa, Rusija ir Kinija stengiasi stiprinti savo diplomatinę įtaką stambiems energijos tiekėjams Vidurinėje Azijoje. Todėl, analitikų teigimu, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija tampa svarbia regiono tarptautine struktūra, kurioje formuojasi sudėtingi diplomatiniai bei kariniai santykiai.
Daugeliui regiono valstybių, ypač nedidelėms šalims, konkurencija tarp didžiųjų valstybių dėl įtakos ir energijos tiekimo suteikia viliojančią galimybę gauti gerokai daugiau naudos – pagalbos, saugumo garantijų ar investicijų pavidalu – nei ta, apie kurią ankstesniais metais jos galėjo tik svajoti.
Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija buvo sukurta kaip atsvara JAV įtakai Vidurinėje Azijoje, ir tai yra labai svarbus, nors neskelbiamas, Pekino bei Maskvos tikslas. Tiesa, Pekinas, atrodo, nelinkęs stoti į atvirą konfrontaciją su Vašingtonu, nes Kinija stiprina savo ekonomiką bei valstybės galią daugeliu atžvilgių savo prekių eksporto į JAV dėka.
Nors priėmimo į organizaciją atkakliai siekiančių Irano, Kinijos ir kitų šalių oficialūs asmenys leidžia suprasti, jog jie nepasiruošę svarstyti organizacijos išplėtimo klausimo, vis dėlto buvo sukurta vadinamoji kontaktinė grupė, turinti išnagrinėti stebėtojo statuso Afganistanui suteikimo klausimą.
Manoma, jog Iranas turi didžiausias pasaulyje gamtinių dujų atsargas, tačiau didžioji jų dalis lieka neliesta dėl investicijų trūkumo. Kinija ir Indija suinteresuotos šių atsargų eksploatavimu, tačiau jos susidurtų su transportavimo sausuma problema, mat dujotiekį tektų tiesti per priešiškas teritorijas.
Įstoti į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją lyg ir nori senas JAV sąjungininkas Pakistanas, kurio ryšiai su Kinija stiprėja. Jis siūlo per savo teritoriją tiesti energetinį koridorių, sujungsiantį Rytų Aziją ir Artimuosius Rytus.
Daugiausia naudos iš augančios Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos įtakos turi Kinija, kuri gauna galimybę tapti Vakarų tarpininke, ypač sudėtinguose jų santykiuose su Iranu.
Vis dėlto kai kurie apžvalgininkai teigia, jog nepaisant didėjančio dėmesio, Šanchajaus klubo pasiekimų sąrašas gana trumpas. „Tai labai maža organizacija, kurios biudžetas tesudaro mažiau nei 30 milijonų dolerių, – sako Honolulu Azijos bei Ramiojo vandenyno saugumo klausimų tyrimo centro bendradarbis Aleksandras Mansurovas. – Ji tebėra labai jauna, ir jos reikšmė menka, lyginant su tuo, kaip klostosi Rusijos ir Kinijos, dviejų didelių žaidėjų, santykiai.“
„Jei ši organizacija ateityje plėsis, labiau tikėtina, kad ji pirmiausia paisys geografinio faktoriaus. – tvirtina Šanchajaus Fudano universiteto Rusijos bei Vidurinės Azijos centro vadovas Zhao Huashengas. – Kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Mongolija, turi didesnes galimybes įstoti į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją. Tolimesnių valstybių priėmimas mažiau tikėtinas, jos turi kitų rūpesčių, todėl bendradarbiauti būtų sunkiau.“
Antroji pusė – britų „The Economist“ straipsnis „Klubas, bet ne džentelmenų“
Artėjant penktosioms Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos įkūrimo metinėms, šalys narės turi pagrindo švęsti. Neseniai ilgai lauktu naftotiekiu iš Kazachijos ir Rusijos į Kiniją ėmė tekėti nafta. Kitais metais planuojamos naujos bendros karinės pratybos. Kinija ir Rusija, sėkmingai palaikę Uzbekijos prezidentą Islamą Karimovą po pernykščio kruvino demonstracijos Andižane išvaikymo, apsunkino JAV planus įvesti sankcijas Iranui, vykdančiam branduolinius bandymus.
Nekeista, kad pilnateisio Šanchajaus šešeto nario statusas yra labai vertinamas. Narystė suteikia galimybę prieiti prie gamtos išteklių, stiprina gynybinius ryšius, o tiems, kas to pageidauja, suteikia galimybę mažinti amerikiečių įtaką. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog visa tai leidžia kalbėti apie klubo sėkmę.
Arba tai tik regimybė. Nes už Šanchajaus dvasios slypi ir visuotinis įtarumas. Kovą viešėdamas Kinijoje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuvylė šeimininkus, pažadėjęs tik išstudijuoti planą nuo Ramiojo vandenyno naftotiekio nutiesti atšaką į Kiniją. Kinų nuomone, toks delsimas „apgailestautinas“.
Atsargiai viena kitą vertina ir Šanchajaus šešeto narės Vidurinės Azijos šalys. Pernai Šanchajaus šešetas paragino JAV iki nustatyto termino išvesti savo karius iš Vidurinės Azijos. Bet didžioji regiono respublikų dalis, išskyrus Uzbekiją, ir toliau palaiko santykius su JAV, kad pristabdytų Rusijos ir Kinijos galią. Nepaisant aštrių antiamerikietiškų pasisakymų, Kirgizija leido JAV likti karinėje bazėje „Manas“. Kazachijoje rugsėjį vyks NATO kariniai mokymai „Stepių erelis“. Be to, Kremliaus nusivylimui, kazachai planuoja tiesti Rusiją aplenkiantį Kaspijos dujotiekį, kuris sugriautų jos dujų tiekimo į Europą monopoliją.
Kaip ir bet kuri organizacija, susidedanti iš autoritarinių režimų, šis klubas nepasižymi patikimais ryšiais. Rusijai ir Kinijai gali nemažai kainuoti pernelyg artimi ryšiai su represiniais Vidurinės Azijos režimais.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val., kart. 16.50 val.