Klasikinė muzika prieš šmėklas
Būtų gerai, jei stoties rajone (ar kitose kriminaliniu aspektu garsėjančiose Vilniaus vietose) iki vėlyvos nakties skambėtų klasikinė muzika. Gyva arba per garsiakalbius, nors gyva žymiai geriau. Ji išbaido tamsiąsias jėgas – Londone toks eksperimentas pasiteisino šimtu procentu.

Tiesiog itin neatitinka vibracijos tarp klasikinės muzikos ir rusiško bumčiko, prostitucijos bei narkotikų perpardavinėtojų. Ir tada grubioji vibracija traukiasi – tai geriausias agresijos, tamsos priešnuodis!

Studentai, muzikos mokyklų auklėtiniai galėtų (turėtų?) už savo studijas atidirbti kažkiek valandų Vilniaus erdvės švarinimui. O ir Vilnius pasipuoštų, dvasiškai praturtėtų... Kiek turistų pritrauktų, smagu būtų ir patiems vilniečiams.

Spalvingos „kruščiovkės“

Mūsų nykiame, pilkame gyvenime itin gerai „dera“ nykios sovietinės blokinės statybos, kuriomis taip didžiuojasi buvęs premjeras. Tai Žirmūnai, Lazdynai, Karoliniškės. Visa tai gniuždančiai veikia vilniečių ir Vilniun atvažiuojančių lankytojų psichiką.

O gal, pvz., koks nors Rubikonas ar kita Vilniaus miestu itin besirūpinanti bendrovė galėtų padovanoti Zuokui dažų, kuriais būtų galima tiesiog linkmai, spalvingai nudažyti pilkąsias dėžutes – taip padarė Albanijos sostinės meras, pasiskolindamas ir dailininko-dadaisto Miro jo paveikslų spalvas ir formas.

Ir blokinius rajonus išpaišęs spalvingais trikampiais, keturkampiais bei apskritimais. Tiranos meras pavertė minusą pliusu – sovietinius blokinius še‘devrus tranformavo į užsienio turistų itin lankomas vietas, kuriose linksma ir patiems vietiniams gyventojams.

P.S. Tačiau visiškai nežinočiau, kaip išgelbėti klaikiuosius sugrūstus naujuosius mikrorajonus Ukmergės plente, išvažiuojant iš Vilniaus? Ten net dažymas nebepadės... Ir koks „genijus“ architektas patvirtino šias kalėjimų statybas? Tiesiog savivaldybei derėtų bent jau surinkti ir viešai paskelbti psichiatrų išvadas apie užspaustos erdvės, tamsos ir drėgmės poveikį žmogaus psichikai...

Žalią šviesą mažosioms parduotuvėms

Normaliose užsieno valstybėse 70% kapitalo yra mažųjų įmonių rankose, o tik 30 % - didžiųjų... Lietuvoje atvirkščiai – tai emigravę lietuviai dažnai įvardina kaip vieną pagrindinių savo išvykimo priežasčių. Kodėl čia nesudaromos sąlygos žmogiškam verslui, kodėl sklandžiai veikia tik stambiosios, valdžios proteguojamos ,,monstrinės“ įmonės.

Anglijoje, pvz., itin stengiamasi kurti pilietinę visuomenę per ekonomiką, t.y. - sudaromos sąlygos turtėti ir paprastam žmogui. Lietuvoje paprasti žmonės dažniau yra didžiųjų monstrų aukos, vergai.

Kiek Vilniaus mikrorajonuose galėjo (ir tebegali) būti sukurta naujų darbo vietų, jei ten nebūtų įsileista didžiųjų supermarketų? Jei būtų daug privačių, jaukių krautuvėlių, kaip Šveicarijoje ar Prancūzijoje, jei Maximos ir jų kolegos būtų priverstos egzistuoti užmiestyje? Kodėl mes nesirūpiname savo paprastais žmonėmis, o auginame mažą milijonierių (feodalų) klanelį, kuris paskui verčia žmones dirbti vergais už niekingus kelis šimtus litų?

Dangoraižiams ne!

Kartais mes atrodom tarsi besivaipančios beždžionės ar fantazijos neturintys imitatoriai – statom beprasmes Polinezijos imitacijas Vilniaus vandenų parke, tarsi neturėtumėm savos istorijos, geografijos, mitologijos. Statom Hanner‘iškus beveidžius dangoraižius, tarsi Vilnius neturėtų savo architektūrinio (Stuokos Gucevičiaus pradėto formuoti) šarmo, kurio nesugebėjo net sovietmentis sunaikinti... Žadam statyti ufonautiškus Gugenhaimo muziejus vietoj Sporto rūmų. Prie pat širdies – Pilių teritorijos!

O kur kas nors lietuviška, istoriška, unikalu ir sava, ko nematytume niekur kitur pasaulyje? Kur tie specifiniai nacionaliniai momentai, kuriais mes galėtume pasaulį stebinti? Nesinorėtų ateity dainuoti - „beždžionėm esame mes gimę, beždžionėm turime ir būt...“ Zauerveinas lyg ir truputį kitaip dainavo?

Unikalus miesto veidas

Prahoje yra unikalus laikrodis su besikeičiančiom figūrom, kurio neaplankyti - tiesiog nuodėmė. Ar yra koks nors atraktyvus, unikalus akcentas Vilniuje? Kodėl negali atsirasti pvz., drebantis kino teatras-atrakcionas su nuostabiu A.Matelio ir A.Stonio „Skrydžiu virš Lietuvos“? Bei kitais jame rodomais (specialiai apie Vilnių, jo požemius, vaiduoklius etc.) sukurtais filmais.

Arba kodėl Žemutinėj pily negalėtų atsirasti itin gera moderni istorinio teatro salė, kur efektingai būtų rodomos scenos iš mūsų kunigaikščių gyvenimo? Lenkiškai, angliškai, vokiškai?

Gal galėtų bent kokie Aušros vartai porą kartų per dieną užsidaryti, kad juose su viduramžišku orkestru pasikeistų Vilniaus miesto sargyba? Derėtų išskirti Vilniuje džiaugsmo zonas, kur negeriama, nesikeikiama, nesuimušama, nerėkaujama, kur skamba klasikinė muzika ir žmonės šypsosi. Kur valgomas sveikas maistas, o visokie mac‘donaldai, čipsai ir kitos koka kolos neturi teisės prieiti per kilometrą...

P.S. Ten turėtų vaikščioti besišypsantys policininkai.

P.P.S Tos vietos ateityje turėtų plėstis, augti - kaip koks gerasis užkratas.

Užupis

Vilniaus miesto centre, kokioje nors gyvybingoje ir kūrybingoje, angelų saugomoje teritorijoje (pvz. Užupis) reikėtų pastatyti paminklą Tėvui ir Motinai, kad visi pradėtų juos gerbti ir mylėti. Tai galėtų būti skulptūrinis monumentas, estetiškai vaizduojantis esminius Tėvo ir Motinos (vyro ir moters) skirtingumus.

Beje, galėtų būti padaryta net ir čiuožykla nuo Tėvo skulptūros į Motiną, kad vaikučiams besivažinėjant įvyktų ne tik garbinimo, bet ir švietėjiškasis momentai. Tuo būdu būtų įveiktas marazminis lietuviškasis drovumas, vedantis į iškrypimus ir neleidžiantis normaliai džiaugtis tuo, ką Dievas sukūrė gražiausia.

Gal netgi specialiai reikėtų paleisti gandą, kad nučiuožus nuo „Tėvo pas Motiną“ - išgija nevaisingumas, impotencija, pagija „meilės“ ligos ar sutrikimai. Be to, galima būtų išleisti turistams brošiūras su gausiais vilniečių paliudijimais apie „stebuklingus“ išgijimus, susijusius su šios skulptūros nežemiškom galiom... Viso Pasaulio turistai plūstų į Užupį, Valstybės biudžetas augtų, spręstųsi demografinės Europos problemos – nes vaikų skaičius šeimose didėtų.