Padarinius pajuto vaikai
Gyviesiems apie kelis Černobylyje praleistus mėnesius neleidžia pamiršti suluošinti likimai: iširusios šeimos, invalidumas, sunkių ligų kamuojami ar jau Anapus išėję vaikai. Iš 55 vaikų, gimusiųjų iš Černobylio grįžusių panevėžiečių šeimose, keturi, nesulaukę nė mokyklinio amžiaus, mirė nuo vėžio. Jauniausiam dar nebuvo nė dvejų metukų. Daugumai berniukų jau operuoti augliai sėklidėse, beveik visi černobyliečių vaikai kamuojami alergijos.
Respublikinio judėjimo „Černobylis“ Panevėžio miesto ir rajono komiteto pirmininkė Vida Trakelienė sakė, kad skaudžiausiai avarijos likvidavimo padariniai pasijuto pastaraisiais metais – padaugėjo mirčių, viena po kitos pradeda ryškėti vaikų įgimtos ligos.
Skaudi tiesa, tačiau, V.Trakelienės nuomone, gal ir gerai, kad černobyliečių žmonos sunkiai pastoja – ypač didelė tikimybė, kad gimę jų vaikai bus invalidai. Dėl tos pačios priežasties ne vienas iš radiacijos zonos grįžęs jaunuolis, baimindamasis taip ir likti be šeimos, nuo savo mylimųjų slėpė buvęs mirties zonoje.
Sau lieka abejingi
Į Černobylį po reaktoriaus sprogimo išvežti panevėžiečiai dabar visi ligoniai, dauguma – psichikos.
„Beveik visi agresyvūs, nervingi, ne vienas yra kėlęs ranką prieš save“, – pasakojo V.Trakelienė. Darbą turi vienetai, dauguma – nuolatiniai aludžių lankytojai. Savo priklausomybę nuo alkoholio šie žmonės linkę paaiškinti bandymu nuslopinti sielos ir kūno skausmą.
Vis dėlto nors širdies ligomis, kalkėjančiomis kraujagyslėmis, nuolat skaudančiais sąnariais, besiveriančiomis opaligėmis, dideliu kraujospūdžiu skundžiasi dažnas černobylietis, ne vienas netgi nepasirūpina, kad būtų nustatyta negalia.
„Daugeliui jau tas pats, kas su jais vyksta. Gyvena išlaikomi žmonų, rimtam darbui nebeturi sveikatos, jie visi po truputį irsta. Kam reikalingas nuolatos sergantis darbuotojas? Darbdaviui pakanka pasakyti, kad buvai Černobylyje, ir jis užveria įstaigos duris“, – įsitikinusi V.Trakelienė.
Valstybės rūpestis černobyliečiais moteriai atrodo graudžiai juokingas. Jiems garantuojama vienkartinė 2880 litų pašalpa. Turintiesiems negalią dar skiriami priedai iki 200 litų prie invalidumo pašalpos. Tačiau vien vaistams per mėnesį išleidžiama apie 500 litų: daugeliui reikia ne tik pagrindinių medikamentų – jie negali gyventi be antidepresantų. Vitaminams ir būtiniems papildams dažnam pinigų nebepakanka.
Su paklode – į radiacijos židinį
V.Trakelienė vos prieš kelis mėnesius palaidojo savo vyrą, kartu su keliais šimtais kitų panevėžiečių 1987-aisiais daugiau nei tris mėnesius išbuvusį Černobylyje.
Virškinamojo trakto vėžiu sirgęs černobylietis gyvenimo pabaigoje išprotėjo – nebeatpažino artimųjų, bandė padegti namus. Moteris įsitikinusi: artimo žmogaus ji neteko tik dėl prieš dvidešimt metų tūkstančius lėtinei mirčiai pasmerkusių Maskvos įsakymų.
„Jis net nenutuokė, kas laukia gavusiųjų radiacijos. Kaip ir visi naiviai tikėjo, kad jų sveikatai buvimas radiacijos židinyje nekenkia“, – prisiminė V.Trakelienė. Žiauru jau tai, kad visi atvežtieji buvo apgyvendinti iš radiacija užkrėstų vietovių evakuotų gyventojų namuose.
Tris su puse mėnesio išbuvęs vos už 7 kilometrų nuo elektrinės vyriškis į Panevėžį grįžo slenkančiais plaukais, iškritusiais dantimis ir nesveikais plaučiais. Dešimt metų jam buvo nustatyta tik trečios grupės negalia.
„Kryžiaus kelius reikia pereiti, kad ligą medikai susietų su Černobyliu. Nors visiškai aišku, kad sveikata bloga tik dėl gautos radiacijos“, – įsitikinusi V.Trakelienė. Iš visų mirusių panevėžiečių, buvusių Černobylyje, tik 19 komisija pripažino, kad kalta per didelė radiacijos dozė.
Moteris su nerimu klausosi pranešimų apie Ignalinos atominę elektrinę. „Kad ji sprogs, labai įmanoma. Tada beliktų paklodė: ją – ant galvos ir mauti į patį radiacijos židinį, kad nereikėtų ilgai kankintis“, – beviltiškai prasitarė V.Trakelienė.
Apsauga – virintas vanduo
Panevėžietis Jonas Zinkevičius net nenori kalbėti apie dabartinę černobyliečių padėtį.
„Anksčiau dar kelionės autobusu mums buvo nemokamos. Dabar – jokio dėmesio. Negaliu nepykti ant V.Landsbergio, kažkada nusistebėjusio, neva kas jums liepė į tą Černobylį važiuoti“, – su nuoskauda kalbėjo vyriškis.
1988-aisiais 3,5 mėnesio jis dirbantiems sprogusiame reaktoriuje žmonėms gamino maistą ir jį vežiojo. Vos už 300 metrų nuo reaktoriaus buvo valgykla, prieš pietus darbininkai privalėjo nusiprausti po dušu ir persirengti, po pietų grįžtant į darbą ši procedūra buvo kartojama, tarsi tai apsaugotų nuo didžiulės rentgenų dozės. Atvykėliai būdavo perspėjami negerti nevirinto vandens, neva radiacija verdant dingsta.
J.Zinkevičius pamena, kad sprogusio reaktoriaus nuolaužas tvarkantys darbininkai buvo maitinami iš tiesų gerai – žuvis, jautiena, pienas buvo kasdien. Tačiau toks rūpestis darbininkais buvo daugiau nei apsimestinis. „Buvau stiprus kaip arklys, o ten nuvežtas jau po mėnesio nebegalėjau žmonos laiško perskaityti – tokios silpnos akys pasidarė“, – pasakojo J.Zinkevičius.
Grįžus į Lietuvą vyriškio sveikata sparčiai silpo. Dabar 2-os grupės negalią turintis pašnekovas skundžiasi ne tik kalkėjančiomis kraujagyslėmis, bet ir dideliu nervingumu. „Atrodo, žmona nieko tokio ir nepasako, o aš jau negaliu susilaikyti nerėkęs“, – graužėsi J.Zinkevičius. Vis dėlto jam, kaip buvusiam černobyliečiui, valstybės pašalpa nepriklauso – medikai nesutinka, kad jo liga susijusi su kelių mėnesių darbu greta sprogusio reaktoriaus.
Vyro pajamos – tik invalidumo pašalpa, 61-erių J.Zinkevičius dėl silpnos sveikatos jau šešerius metus bedarbis.
Laukė M.Gorbačiovo
Panevėžio teritorinės muitinės viršininkas Robertas Busila – vienas iš nedaugelio, sugebėjusių grįžęs iš Černobylio prisitaikyti visuomenėje. Vyriškis radiacija užkrėstoje zonoje praleido beveik devynis mėnesius. Jam, kaip baigusiam aukštąjį mokslą ir turinčiam karininko laipsnį, nereikėjo dirbti fizinio darbo. Jo pareiga buvo organizuoti 20–30 žmonių būrio darbą.
1986-aisiais atvežtas likviduoti tragedijos padarinių R.Busila su dar keliais šimtais žmonių buvo apgyvendintas už 12 kilometrų nuo elektrinės palapinių kaimelyje. Žmonės nė negalvojo, kad tai gali būti ypač kenksminga. Ramino jau vien tai, kad netoliese buvo statomas miestelis vėl pradėsiančios veikti, kaip buvo tikėtasi, elektrinės darbuotojams. Uždengti balandį sprogusį reaktorių buvo skubėta iki lapkričio 7-osios – spalio revoliucijos metinių. Uždengto sarkofago pažiūrėti ir darbininkų pasveikinti žadėjo atvykti net Tarybų Sąjungos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Žinoma, plačiosios šalies vadovas radiacija užkrėstoje zonoje taip ir nepasirodė. Dabar R.Busila šypsosi: tikėtis, kad jis atvyks, buvo daugiau nei naivu.
Ten dirbusiųjų naivumą įrodo ir tai, kad žmonės netgi ketino parsivežti į namus Černobylio suvenyrų – sprogusio reaktoriaus liekanų. Reaktorius buvo uždengtas grafitu, nepraleidžiančiu radioaktyvaus spinduliavimo. Po sprogimo jis buvo ištaškytas. R.Busila pamena: vyriškis iš jo būrio, radęs gražios formos grafito nuolaužą, parsinešė į palapinę. Tikriausiai baimindamasis, kad kartu gyvenantieji nepavogtų radinio, šį paslėpė po pagalve. Ryte vyras atsibudo paralyžiuotas.
Metai radiacijos zonoje
Kad aplinka kenksminga sveikatai, anot Muitinės viršininko, niekas neperspėjo. Visi gyveno karinės stovyklos sąlygomis: palapinėse įsikūrė po dešimt žmonių, maitinosi kareiviška koše, mėsos konservais, saldžia arbata.
Dėl vaizdo buvo išdalyti vadinamieji respiratoriai – paprasčiausi marlės gabalėliai su prisiūtomis virvelėmis. Radiacijos lygiui matuoti nešiojosi prie diržų prikabintus dozimetrus. Kartą per mėnesį juos surinkdavo ir veždavo į Kijevą, kur neva nustatydavo užfiksuotą dozę. Esą surinkę 25 rentgenus Maskvos įsakymu būdavo siunčiami namo. Neįtikėtina, kad vos už 10-ies kilometrų nuo sprogusio reaktoriaus apgyvendintiems žmonėms tiek surinkti prireikė net devynių mėnesių.
Kad radiacija didelė, žmonės tegalėjo suprasti iš būsenos: svaigstančios galvos, kylančio kraujospūdžio, nesibaigiančio perštėjimo galugerkly. „Tokia buvo nuolatinė mūsų savijauta“, – prisiminė R.Busila.
Černobylio padarinius, nors ir ne tokius skaudžius, kaip jo likimo draugai, Muitinės viršininkas jaučia ir praėjus 20-iai metų. Jam padidėjęs kraujospūdis, kiekvieną pavasarį ir rudenį kamuoja bronhitas, nors šia liga sirgusiųjų giminėje nėra.
„Pripratau prie to ir net nedarbingumo pažymėjimo neimu. Sūnui, gimusiam man jau grįžus iš Černobylio, atrodo, kol kas nėra problemų dėl sveikatos. Nors dabar ir yra gerai, dėl ateities negalima būti garantuotiems – įmanoma, kad pasekmes pajus ateities kartos“, – mano R.Busila.
Nykštukai prieš Guliverį
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas Gediminas Jančiauskas teigė vakar Seime vykusiame katastrofos 20-ųjų metinių minėjime politikams tegalėjęs padėkoti tik už patį renginį. „Daugiau nėra už ką. Černobyliečiai iki šiol netgi neturi Nukentėjusiųjų asmenų teisinio statuso. Prieš valstybę jie jaučiasi lyg nykštukai prieš Guliverį“, – pabrėžė pirmininkas.
G.Jančiauskas teigė nesistebįs, kad dauguma likvidavusiųjų avarijos padarinius Černobylio atominėje elektrinėje nesugeba prisitaikyti visuomenėje. Jų nedarbo lygis, palyginti su šalies, didesnis net du kartus. „Šie žmonės jau gyvena nuolatinėje baimėje laukdami, kada juos palies negalia ar ateis mirtis. Atlaikyti tokią įtampą gali ne visi, todėl tiek daug tarp černobyliečių pasuka į alkoholizmą ir narkomaniją“, – ieškojo pateisinimo judėjimo pirmininkas.