Delfi dėmesio centre“ – buvęs LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas ir advokatas Gintaras Černiauskas.

Pone Balčiūnai, turbūt galima prognozuoti pirmąjį mano klausimą. Kaip jaučiatės?

M. Balčiūnas: Jausmas dviprasmiškas. Aišku, tikrai norisi pasidžiaugti, kad Lietuvoje galima apginti savo vardą, garbę, tiesą. Bet tie penkeri šešeri metai viena vertus beprasmybės, kita vertus – didžiulės patirties ir vertybių virsmo mano asmenyje, davė įdomią patirtį. Šiandien džiaugiuosi, kad tas sprendimas yra toks, kad Lietuvoje, teisinėje valstybėje, teismas pasisakė ne tik mano, ne tik Krepšinio federacijos atžvilgiu, bet, sakyčiau, visų pilietiškų žmonių.

Krepšinio federacija buvo įtariama kaip juridinis asmuo. Jūs ir dar aštuoni asmenys buvote įtariami šioje byloje. Visi visiškai išteisinti...

M. Balčiūnas: Be jokios nusikaltimo sudėties. Kaip sakiau, laimėjo teisingumas ir pilietiškumas, nes valstybinis reikalas, valstybės interesas yra prioritetas.

Priminsiu žiūrovams, kur buvo šios bylos esmė. Ji labai paprasta: Panevėžys buvo vienas iš miestų, kuriame Krepšinio federacija ketino rengti krepšinio čempionato vieną iš etapų ir tą etapą sėkmingai surengė, bet Panevėžys neturėjo viešbučio, kuris atitiktų standartus. Panevėžio savivaldybė per federaciją parėmė viešbutį. Iš esmės tokia buvo schema. Jūs tą schemą net viešai buvote pristatęs tarybos posėdyje, ir bylinėjimasis dėl šios schemos užtruko penkerius metus. Bet, pone Černiauskai, klausimas šios bylos turbūt yra žymiai didesnis. Aišku, ponas Balčiūnas ypatingai nukentėjęs ir t.t. Bet teismas šiuo atveju turinį iškėlė aukščiau formos, nes formalių pažeidimų gal galima būtų rasti. Bet teismas pasisakė, kad Mindaugas Balčiūnas veikė valstybės ir visuomenės naudai, iš esmės sau nieko nesiekdamas. Siekdamas sukurti situaciją, kad Panevėžyje įvyktų Europos krepšinio čempionato etapas. Ir tą pasiekė. Jums, kaip teisininkui, man atrodo, tai yra kur kas svarbesnis dalykas nei vieno asmens išteisinimas, kas, be abejo, yra labai svarbu M. Balčiūnui.

G. Černiauskas: Iš tikrųjų reikėtų prisiminti istoriją. Lietuva, rodos, 2003 m. prisiėmė įsipareigojimą rengti Europos vyrų krepšinio čempionatą ir 2009 m. siekė teisės surengti čempionatą, bet buvo suteikta 2011 m. data.

Pasistatė arenas, visa valstybė dirbo...

G. Černiauskas: Visa tai buvo užleista ir pamiršta, ir tik paskutiniu momentu susigriebė, kad reikia kažką daryti, pradėjo statyti arenas. Paskutinę minutę Kauno areną pridavė ir praktiškai buvo pasiruošę pravesti čempionatą, tačiau visa infrastruktūra, ir ypač – mažuose miestuose – Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, - iš viso nebuvo pagalvota, o kurgi atvažiavę sportininkai, žurnalistai ir turistai gali gyventi. Iš principo aš ir kalbėjau, ir klausiau taip pat buvusio premjero Andriaus Kubiliaus, kuris tuo metu buvo Vyriausybės vadovas...

Taip, ir Algirdas Brazauskas dalyvavo, dar ankstesnis premjeras...

G. Černiauskas: Klausiau, ar neturėjo būti priimtas specialus įstatymas tokio čempionato pravedimui, nes tik Vyriausybė, valstybė, prisiėmusi įsipareigojimus, galėjo juos įgyvendinti, kadangi kitų priemonių – pvz., kad savivaldybė galėtų investuoti į privatų sektorių savo pinigines lėšas, ar kažkokiu būdu priversti verslininkus investuoti dėl Europos krepšinio čempionato, dėl savaitės laiko, nėra galimybių. Šiuo atveju vienintelis kelias buvo priimti specialų pasirengimo ir čempionato pravedimo įstatymą, kad visus tuos klausimus išspręstų.

Gintaras Černiauskas

Bet tai nebuvo padaryta. Federacija iš esmės ieškojo išeičių. Pone Balčiūnai, turbūt sudėtinga papasakoti visus tuos išgyvenimus, kuriuos teko patirti, bet turbūt vienas tam tikra prasme įspūdingiausių momentų jūsų gyvenime buvo tas pareigūnų šturmas jūsų namuose, paryčiais, su mažamečiais vaikais ir t.t.

M. Balčiūnas: Na, įspūdžiai dar gyvi iš to ryto. Turbūt neužmirštami niekada. Tas netikrumo jausmas lydi nuolatos, nes atsiranda tokių abejonių bet kuriame sprendime. Tu galbūt ir tikras, kad tai yra teisėta ir viskas teisingai, bet nežinai, kaip kiti supras, kaip šitoj situacijoj.

Aš tik patikslinsiu: į Panevėžio viešbutį buvo investuoti Krepšinio federacijos rėmėjų pinigai ir tai buvo įtraukta į jų sutartis. Juk pakanka pasikelti sutartis, pasižiūrėti, kad ten įrašyti šie leidimai panaudoti tuos pinigus, ir viskas aišku. Tie įvykiai iki šios dienos sprendimo buvo tokioj neapibrėžtumo būklėj, nes kiekvienas sprendimas gali būti interpretuojamas taip, kaip kažkam naudingiau, galbūt turint kažkokius interesus ir pan. Ir tas yra baisiausia, nes tada nežinai, kas yra tiesa iš principo, ir kada tas sprendimas teisingas, kai jis visai Lietuvai žinomas ir skaidrus. Čia galbūt didžiausia žala psichologinė. Ne tik man – aš kalbu su savo kolegom, federacijų, sporto organizacijų vadovais, ir tas persiduoda. Aš labai džiaugiuos, kad šiandien tas pilietiškumas buvo pabrėžtas kaip viena pagrindinių vertybių, kuria galės remtis. Visų pirma, viskas buvo daroma įstatymų rėmuose, ir jokio pažeidimo iš esmės nebuvo, bet čia psichologinis aspektas galbūt labiau negu teisinis.

Na, aš teismo pasisakymą turbūt interpretuočiau taip, kad vis dėlto, nepaisant galimų formalių pažeidimų, jūsų svarbiausias tikslas buvo kur kas svarbesnis nei galimi formalūs pažeidimai. Taip turbūt interpretuočiau teismo pasakymą.

G. Černiauskas: Edmundai, aš turbūt galėčiau pasakyti kitaip. Pas mus teisinė bazė, kas liečia sportą, nėra iki galo sutvarkyta. Iš tikrųjų taip. Jūs gi žinote, kad „Žalgirį“ remia Kauno miesto savivaldybė, „Rytą“ remia Vilniaus miesto savivaldybė. Kitos savivaldybės – savo komandas. Bet iš tikrųjų taip nėra. Yra padarytos tam tikros įstaigos, per kurias yra skiriami pinigai, nukreipiami populiarinti sportui, o taip pat – ir tų komandų paramai.

Nebūtinai visur. Kiek man žinoma, Vilniuje savivaldybė yra dalininkas komandos, skiria tiesiogiai. Kituose miestuose gal naudojamos kažkokios kitos schemos.

G. Černiauskas: Šiai dienai lygiai tas pats. Žmonės parodė iniciatyvą, kad išgelbėtų čempionatą, ir kad valstybė šiuo atveju nepatirtų fiasko. Visa ta iniciatyva buvo po to įvertinta labai savotiškai. Visiems žmonėms, kurie nusipelnė, ir čempionatas buvo įvertintas aukščiausiais balais, buvo išdalinti įtarimai ir kaltinamieji aktai, ir tie žmonės nutempti į teisiamųjų suolus. Toks įvertinimas, kuris nuskambėjo per visą pasaulį, per visą žiniasklaidą, ypatingai – krepšinio pasaulyje, padarė didžiulę žalą ne tik Mindaugui Balčiūnui kaip sporto veikėjui, bet ir visai Lietuvai. Nes dabar bet kokie čempionatai apeina Lietuvą.

Pone Balčiūnai, kaip jums asmeniškai tai, karjeros prasme, darbo prasme, atsiliepė?

M. Balčiūnas: Turbūt objektyviausia būtų palyginti tuometinę mano situaciją su šiandienine. Tuo metu buvau FIBA tarptautinės organizacijos valdybos narys, vienos iš iškiliausių Lietuvos sporto federacijų generalinis sekretorius, buvau universiteto prorektorius ir kancleris. Šiai dienai šitos pareigos yra istorija ir aš net neabejoju, kad tai yra tiesioginė šio įvykio pasekmė. Bet aš tikrai sulaukiau labai daug paramos ir supratimo iš savo aplinkos, kolegų. Kartais pagalvoju, kas būtų žmogui, kuris neturi tos paramos. Ir psichologiškai, ir finansiškai yra labai sudėtinga išgyventi vien tą visą periodą. Labai džiaugiuosi, kad tas sprendimas buvo priiminėjamas Vilniaus apygardos teisme, kur galbūt buvo pažiūrėta žymiai plačiau, ir tas nacionalinis kontekstas jau buvo įjungtas, ir taip susidėliojo tas sprendimas.

Mindaugas Balčiūnas

O jie liudijo, politikai?

G. Černiauskas: Taip.

Ir jie kalbėjo apie tai, kad tai buvo valstybės interesas? Andrius Kubilius, mano žiniomis, irgi liudijo teisme...

G. Černiauskas: Andrius Kubilius vienas iš pagrindinių liudytojų, kuris tuo metu vadovavo Vyriausybei, ir kuris pripažino, kad tokia situacija yra nenormali. Ir iš principo įvertino kaip labai blogą situaciją. Ir iš tikrųjų tai buvo vertinama visų įvykių kontekste – ir Lietuvos pasiruošimo, namų darbų atlikimo. Šių žmonių pasiaukojimas, iniciatyva, ir, kas svarbiausia, sumanumas, leido nesuklupti čempionato pasirengime. Ir tos akivaizdžios problemos, apie kurias buvo diskutuojama savivaldybėje, Vyriausybėje, viešai spaudoje ir t.t., jos galiausiai buvo išspręstos. Bet išspręstos tik jų dėka, o ne Vyriausybės ar savivaldybės dėka.

Aš kviečiau tuometinį STT vadovą poną Urbanavičių, dabar vadovaujantį Registrų centrui, prisijungti prie jūsų šioje laidoje, jis tai daryti atsisakė. Keletas dalykų iš pačios bylos: pareigūnai skelbia, kad iš viso kaltinamieji federacijos naudai užvaldė beveik 2 mln. 375 tūkst. litų, t.y., beveik 700 tūkst. eurų, bet Balčiūnui už sutarties pasirašymą buvo perduotas, aš atsiprašau, man sunku suvaldyti juoką, 129 litų vertės kiniškas televizorius. „Prasuko“ Balčiūnas 700 tūkst. eurų vertės reikalą ir gavo 129 litų vertės kyšį – kinišką televizorių. Pone Černiauskai, vis tiek mes prieiname prie pareigūnų profesionalumo klausimo, formuluojant kaltinimus...

G. Černiauskas: Pirmiausia tą situaciją galima įvairiai interpretuoti. Kas yra baisiausia – jeigu tarkime atvežė parodyti televizorių, ir tas televizorius liko federacijoje, ir Balčiūnas jį parsineša namo, visur sekama buvo ir stebima. Tai galima vertinti: štai, mes pagavome jį paimant kyšį. Bet nė viena šalis to nepripažino, ir teismas tai konstatavo, kad jokie kiti objektyvūs įrodymai to nepatvirtino, toks kaltinimas nepasitvirtino ir buvo atmestas. Antras dalykas, iš tikrųjų gaudo didelę žuvį, nieko nepagauna, tada bet ką mauna ant to kabliuko ir sako: štai, bent jau kažką turime. Na, iš tikrųjų ta situacija nėra normali.

M. Balčiūnas: Mane nuo pat pradžių baugino ta logika, ką jūs pasakėte, pareigūnų, kurie valdo tokius įrankius. Konstruojant kaltinamąjį aktą, kai tiesiog formaliai susiejami dalykai. Dar vienas argumentų buvo, kad tuos pinigus, kuriuos skyrė rėmėjai, mes panaudojome po dviejų metų pirkdami ofisą, federacijos būstinę. Bet po dviejų metų mes jau turėjome daugiau nei dešimt milijonų litų savo sąskaitoje, ir vis tiek, nepaisant to, neįsiklausoma į tokius esminius dalykus ir bandoma tiesiog formaliai susieti ir tuo grįsti kaltinimą, kas po to užtrunka penkis metus bylinėjimosi, ir, aišku, praradimą vardo, autoriteto, pareigų, pragyvenimo šaltinio ir pan. Aš džiaugiuosi, kad šiandien daug dalykų buvo atstatyta į vietą.

Aš esu klausęs, pone Černiauskai, pono Urbanavičiaus kažkada to klausimo, kai jis dar buvo STT vadovas, ir kai ta byla tik prasidėjo, kas bus, jei išteisins? Niekas nelabai turėjo atsakymų į šiuos klausimus. Panašu, kad bet kuriuo atveju tai buvo viena garsiausių pastarojo dešimtmečio bylų ir pagal rezonansą, ir pagal krepšinio reikšmę visuomenės gyvenime, ir pagal tą ažiotažą, kurį sukėlė krepšinio čempionatas, tarsi didelę viso to dalį nubraukiant šia byla, kuri, bent jau kol kas, baigėsi niekuo. Ir kaltų nėra.

G. Černiauskas: Žinote, Edmundai, juokingiausia būtų, jei būtų pripažinę kaltais. Viena iš bausmių Lietuvos krepšinio federacijai – jos likvidavimas. Aš ir sakiau: jei mes kalbėtume apie Futbolo federaciją, aš dar suprasčiau, nes mes nei mokame žaisti futbolą, ir tik juokiname pasaulį. Bet čia mūsų Krepšinio federacijos nuopelnas yra didžiulis. Pasiekimai, jau vertinant istoriškai, kiek kartų Europos čempionais tapę, prizininkai, olimpiniai prizininkai ir t.t. Tokiai mažai šaliai pirmą kartą istorijoje patikima priimti 24 Europos vyrų krepšinio čempionato komandas. Ir tai suorganizuoja ne kas kitas, o būtent tie žmonės, kurie sėdėjo kaltinamųjų suole. Tai iš tikrųjų tas kontekstas yra labai keistas.

Mindaugas Balčiūnas ir Gintaras Černiauskas

Pone Balčiūnai, ką dabar veikiate?

M. Balčiūnas: Dabar, kaip minėjau, nebeturiu nei visuomeninių, nei akademinių, nei biudžetinių organizacijų pareigų..

Taip viskas klostosi: universitetą, kuriame buvote prorektorius, prijungė prie medicinos akademijos, na, prasidėjo procesas...

M. Balčiūnas: Šiuo metu esu labai įdomiose veiklose: esu kelių startuolių lyderis ir savininkas. Jie visų pirma susiję su technologijomis, sveikatinimo ir sporto technologijomis. Su vienu puikiai žinomu startuolių vystytoju Ilja Laursu turime labai įdomų projektą – išmaniuosius marškinėlius. Tai technologija, pakeisianti arba labai stipriai kompensuosianti asmeninių trenerių indėlį fitneso salėse, o kita – labiau su krepšiniu susijusi technologija: jaunųjų krepšininkų daugiametis progreso monitoringas. Džiaugiuosi, kad jau pritraukiau užsienio investuotojus į šiuos startuolius. Tai – nauja veikla, naujas iššūkis, kuris labai motyvuoja.

Dabar jau esate verslininkas?

M. Balčiūnas: Taip, bandau save kitose srityse ir labai tuo džiaugiuosi.

Akademinė veikla, visuomeninė veikla – viskas?

M. Balčiūnas: Ne, akademinė veikla – manau, netruks ir pristatysime projektą, kuris bus vienas unikalesnių krepšinio pasaulyje, nes krepšinio studijos yra ypač Lietuvoje gerai išvystytos ir kol kas trūksta jų pasiūlos užsienio studentams. Šiuo metu esame paruošę tarptautinio krepšinio universiteto konceptą.

Jis būtų registruotas Lietuvoje kaip aukštojo mokslo įstaiga?

M. Balčiūnas: Jis būtų registruotas Lietuvoje, bet partnerystės pagrindais diplomai būtų užsienio universitetų. Dabar atsirinkinėjame partnerius, po kurių diplomais vykdysime šitas studijas. Nes Lietuvos krepšinio trenerių rengimo patirtis yra unikali pasauliniame kontekste...

Matant sėkmingų atvejų koncentraciją tūkstančiui gyventojų, iš tiesų Lietuva yra unikaliai pažengusi. Vis dėlto, fiziškai tai nebūtų mokoma? Kaip suprantu, viskas vyktų virtualioje erdvėje, per atstumą...

M. Balčiūnas: Būtent, tai yra distancinio mokymo edukacinė institucija, neišėję iš savo namų ar neišvykę iš savo valstybės visi studentai galės dalyvauti šiose studijose.

Aišku, prokuratūra dar gali skųsti šį sprendimą Apeliaciniam teismui, bet visam procesui pasibaigus, jeigu bus kiti teismai ir jei kiti teismai priims visiškai išteisinantį sprendimą, jūs ketinate ieškoti, kaip tai pavadinti, bandyti atsukti laikrodį atgal ir ieškoti tam tikros satisfakcijos bandant prisiteisti kažkokias sumas ar ieškoti kitų satisfakcijų, kalbant apie prokuratūrą, specialiųjų tyrimų tarnybą?

M. Balčiūnas: Matote, šios dienos teismo sprendimas, viešai galiu pasakyti, buvo sėkmė ne tik mano, bet ir mūsų komandos. Iš tiesų džiaugiuosi, kad gerbiamą Gintarą sutikau tuo sunkiausiu momentu, ir labai netikėtai. Dabar tiesiog konsultuosimės su profesionalais, teisininkais, su ponu Gintaru, bet tai nėra mano tikslas iš tiesų. Tikslas buvo pasiektas bent jau etapinis šiandien – apginta pilietiškų žmonių, kurie galvoja žymiai plačiau, nei ta viena, vertybės ir nuostatos.

Dabar vėl to čempionato rezultatas yra pozityvioj spalvoj. Tas yra labai liūdna iš tiesų, nes buvo labai daug indėlio įdėta, o kai įvyko tas 2013 m. sausio 6 d. rytas, kada atvažiavo pareigūnai ir pan., deja, visas pasaulis po to šitą čempionatą analizavo per šitą prizmę. Nesvarbu, kad buvo didžiulė sėkmė valstybės, finansinė didžiulė sėkmė, organizacinė didžiulė sėkmė. Šiai dienai nežinau, ar tas teigiamas rezonansas vėl nueis iki JAV, kada aš gavau skambučius iš ten ir manęs klausė, kas buvo, ir aš turėjau paaiškinti. Nežinau, ar bus įmanoma atstatyti „Google“ paieškose tas nuotraukas, kur aš esu vedžiojamas su antrankiais. Ta istorija liks ir su ja teks gyvent. Bet nėra tas tikslas kažkaip iš valstybės išsireikalaut kažkokių kompensacijų. Nes kas yra valstybė – mes visi esame valstybė ir šiai dienai aš manau, tas sprendimas parodė, kad mūsų valstybė eina teisingu teisiniu keliu, ir šioje valstybėje pilietis gali rasti teisybę.

G. Černiauskas: Aš gal papildysiu: laiko neatsuksi, nuotraukų neištrinsi, tos reputacijos sugadintos – neįsivaizduoju, kiek reikėtų investuoti į tai, kad pakeistume žmonių požiūrį...

Taip, mes kalbame vienoje laidoje, bet tuo metu buvo parengta šimtai laidų ir šimtai reportažų...

G. Černiauskas: Būtent. Bet mūsų dalyvavimas šioje laidoje yra bandymas atkreipti dėmesį, kad institucijos veiktų atsakingiau, kad nebūtų tokių viešų suėmimų, laikymų. Iš tiesų viešas žmogus, visuomenei labai gerai žinomas, turintis mažamečių vaikų, šeimą...

Suėmimas buvo dvidešimčiai dienų. Tik po to, kai kilo triukšmas, jis buvo sutrumpintas iki dešimties.

G. Černiauskas: Tai ar to reikėjo? Ar reikėjo tokios antireklamos žmogui, kad pateisinti savo veiksmus? Va šičia yra didelis klausimas. Ir klaustukas išlieka.