R. Baškienė yra „valstietė“ jau 22 metus, ji sakė, kad ji neretai turi kitą nuomonę ir išsako ją per frakcijos posėdžius. Politikė spėja, kad ją toleruoja todėl, kad ji jau labai seniai politikoje ir nė karto nepakeitė partijos. Nors buvo metas, kai ji buvo vienintelė „valstietė“ Seime. DELFI tęsia interviu ciklą su partijų lyderiais
- Šis politinis ciklas prasidėjo labai intensyviai. Nuo pat rugsėjo stebime nuolatinę dviejų didžiausius reitingus turinčių politinių partijų – konservatorių ir „valstiečių“ kovą. Kaip Jūs visa tai interpretuotumėte? Ar ta taika, kurios siekti pasiryžo Seimo pirmininkas (jis deklaruoja tokius siekius), yra įmanoma artėjant rinkimams?
- Aš politikoje esu jau daug metų, ketvirtą kadenciją mane išrenka Šiaulių krašto žmonės vienmandatėje apygardoje, išreikšdami tuo pasitikėjimą. Visada, dirbdama Seime, siekiau, kad būtų kuo daugiau susikalbėjimo. Politikoje neįmanoma, jeigu yra tik priešpriešos. Geriausias veikimas, kada frakcijos gali tarpusavyje susitarti, ir esminiais klausimais rasti sprendimus.
Aš taip pat puikiai suprantu pozicijos ir opozicijos veikimą. Jis labai dažnai būna stebinantis, kai opozicija tiesiog balsuoja nepritarti darbotvarkei arba sesijos darbų programai. (…) Jie atlieka savo darbą, bet tokiais klausimais pozicija ir opozicija turėtų sutarti. O dėl kitų klausimų – politinių, valstybės biudžeto – suprantama, kad dėl jų opozicija turi savo nuomonę. Tai yra natūralu ir politikoje kitaip būti negali.
Bet yra labai daug įstatymų projektų, kuriuos mes priimame bendru sutarimu arba balsuojame vienbalsiai – ypač eurointegraciniai klausimai, dėl krašto apsaugos, socialinėje politikoje, kai norime didinti vienas ar kitas išmokas. Negaliu sakyti, kad Seimas tik priešinasi, ir nėra sprendimų. Seimas labai dažnai geba susitarti, ir aš esu optimistė, matanti politikoje labai daug gerų dalykų.
- Sprendimai dėl krašto apsaugos tapo paskutinių dienų aktualijomis, kai šalia sprendimo, kuris, kaip sako politikai iš opozicijos, galėjo būti priimtas vienbalsiai, atsirado kontroversiškai vertinamas ponios Širinskienės pasiūlymas dėl galimybės skolintis naujai įsikūrusioms partijoms. Kaip ši situacija atrodo Jūsų akimis?
- Reikia spręsti vieną ir kitą klausimą. Šiuo atveju – dėl krašto apsaugos vienareikšmiškai, mes privalome tai padaryti, (…) ir reikia dar šiais metais įsisavinti tas lėšas. Tai yra labai svarbu, ir todėl buvo valstybės biudžeto projektas teikiamas iš naujo.
Tas straipsnis kalba apie tai, kad Vyriausybė gali skolintis vienai ar kitai reikmei. Kolegos nesurado iki šiol būdo, kaip išspręsti kitą problemą. O problema – kai politinė partija suskyla, ir parlamentinė partija neturi finansavimo, ir kyla abejonės, kaip užtikrinti politinės partijos veiklą. Tam turėtų būti keičiamas Politinių partijų finansavimo įstatymas, arba, šiuo atveju, surandamas kitas kelias.
Iš tikrųjų, iš šalies žiūrint, atrodo keistokai šitas punktas, pridėtas prie valstybės biudžeto skolinimosi galimybės. Bet, jei paskaitytume visą teisės aktą, ir pažiūrėtume, kam valstybė gali skolintis, matytume, kad ji gali skolintis labai įvairioms reikmėms: referendumams, naujiems ir pakartotiniams rinkimams, įvairiausioms išlaidoms. Yra ilgas sąrašas, kam valstybė gali skolintis. Kolegos, Seimo nariai, turbūt, pagalvojo, kad valstybė gali pasiskolinti ir užtikrinti skaidrią politinių partijų veiklą. Ir tuo grindė savo pasiūlymą.
Tačiau iš tikrųjų jis buvo pateiktas labai skubotai, jau priėmimo stadijoje. Galbūt, pritrūko aiškesnės diskusijos, kad visi suprastų, ir kiltų mažiau abejonių. Tai turi būti akcentuojama priimant sprendimus tokiais jautriais klausimais. Kai kyla neaiškumų, tada atsiranda abejonių, kad kažkas yra neskaidru, keista. Čia – nei keista, nei neskaidru, galbūt yra nepakankamai išdiskutuota ir nesurastas kitas kelias.
Manyčiau, kad galėjo būti du teisės aktai, du dokumentai, bet nueita tuo keliu, kad viskas sudėta į vieną. Bet rezultatas tai bus tas pats. Nežinau, koks bus galutinis sprendimas.
- Ar galėtumėte papasakoti truputį užkulisių, kaip buvo prieita prie to sprendimo? Akivaizdu, kad daliai Seimo narių net ir iš Jūsų frakcijos tai buvo staigmena. Matėme Vytauto Bako emocingą reakciją Seimo salėje. Ar frakcija žinojo, kad priėmimo stadijoje atsiras toks intarpas?
- Frakcija žinojo tik tada, kai buvo užregistruotas pasiūlymas. Pasiūlymas buvo užregistruotas iš vakaro. Mes žinojome, kad yra kreiptasi į Vyriausybę, nes valstybės biudžeto, finansų klausimais visada reikia kreiptis į Vyriausybę, ir gauti jos pritarimą. Noriu tai akcentuoti, ir šiek tiek apginti A. Širinskienę, kuri teikė pasiūlymą. Tai yra jos pasiūlymas, bet jam pritarė Vyriausybė.
Trečiadienį Vyriausybė svarstė, ir nutarė iš esmės pritarti. (…) Ketvirtadienio rytą mes sužinome, kad yra užregistruotas toks pasiūlymas, kuriam Vyriausybė pritarė. Frakcijai per frakcijos posėdį jis pristatomas. Iš tikrųjų, galbūt, nepakankamai laiko tam skirta, nes nuo frakcijos posėdžio iki balsavimo buvo likusi gera valanda. Kai kurie kolegos gal ir nebuvo įsigilinę. (…) Iš tiesų, mes būtume laisvesni sprendime, jeigu toks pasiūlymas būtų buvęs įrašytas svarstymo stadijoje, ir būtų buvusios ilgesnės diskusijos. (…) Dabar esame tokioje situacijoje, kad liko tik galutinis balsavimas.
- Jūs išmanote Statutą, konservatoriai kreipėsi į Seimo pirmininką, prašydami grąžinti įstatymą į tą stadiją, kol dar nebuvo ponios Širinskienės pataisos, ar tai yra įmanoma? Ir kas turėtų priimti sprendimus?
- Yra politinė valia, kai galima susitarti. Jeigu Seimas pateko į tam tikrą problemą sprendžiant klausimus – ar koks nors neaiškumas buvo, ar nepakankamai išdiskutuota – visų pirma, mes turime Etikos ir procedūrų komisiją, kuri gali pasisakyti, kaip elgtis vienu ar kitu atveju.
Bet Statutas taip pat numato 261 straipsnį, kai Seimo pirmininkas įgyja teisę nenumatytais atvejais priimti vieną ar kitą sprendimą. Sakant, kad reikia spręsti problemą kitaip, o nesutinkant su tuo, kam Vyriausybė pritarė, galima grįžti į priėmimo stadijos tą vietą iki kol buvo aptartas pasiūlymas, ir jį keisti, jeigu mes turime kitus pasiūlymus.
Arba galimas ir kitas atvejis. Už biudžetą turi balsuoti 71 Seimo narys. Bet – štai neužtenka balsų, tai biudžetas nepriimamas, jis tada gali būti grąžinamas vėl į svarstymo stadiją. Statutas tada numato, kad turime 5-10 dienų laikotarpį, kai jis vėl iš naujo svarstomas.
Tokios yra galimybės veikti kitaip. Bet aš vis tiek noriu pabrėžti, kad vienaip ar kitaip šią problemą reikia išspręsti. Pirma, reikia išspręsti krašto apsaugos finansavimą. Antra, nepalikti neišspręsto politinių partijų finansavimo.
- Jūs ir pati sakote, kad yra nerimo, kad galimai veto atveju kiltų sunkumų dėl krašto apsaugos finansavimo, ar reikia tuo rizikuoti, ir tuos du klausimus spręsti drauge?
- Jeigu būtų veto, vėlgi yra du keliai – Seimas atmeta veto, arba Seimas pritaria prezidentės veto su jos pateiktais pasiūlymais. Prezidentė po priėmimo per dešimt dienų turi pasirašyti Seimo įstatymą, šiuo atveju biudžetą.
Mes galime prarasti 10 dienų. Ar 10 dienų bus kritiškai svarbios ir jau nebesuspėsime nuspręsti dėl lėšų krašto apsaugai? Manau, kad tai nėra ta didžioji problema. Didžioji problema, ko gero, yra susitarti, išsiaiškinti ir nuimti emocijas, kad visi suprastų, kaip svarbu išspręsti ir vieną, ir kitą situaciją.
- Vis dėlto, kaip Jūs pati spręstumėte tą problemą?
- Ar šitas sprendimas turi kažkokią didžiulę politinę kainą? Jis liečia Jūsų koalicijos partnerius socialdarbiečius. Ar jie kaip nors yra uždėję savo sunkią ranką, kad būtinai dabar šitą klausimą taip reikia išspręsti?
- Aš to tikrai negalėčiau teigti, labai gerbiu kolegas. Jie yra ilgamečiai mūsų kolegos. Jie supranta atsakomybę. Taip, koalicijos likimas ir veikimas kartu yra svarbu, bet jokio stūmimo į kampą, ultimatyvaus reikalavimo tikrai nėra iš kolegų.
Jie taip pat supranta, kad turi būti išspręsta jų problema. Jie skaidriai, aiškiai nori pasakyti: „taip, mums privalu, kad būtų skiriamas finansavimas, nes esame tiek Seimo narių turinti partija“. Ir jie nori, kad tai būtų skaidru, o ne, kaip sako kolegos, finansavimas gaunamas dėžutėse ar dar kažkaip neskaidriai. Taip būtų blogiau.
- Ypač po to, kai Justas Džiugelis paliko frakciją, kilo daug diskusijų, kiek demokratiška yra Jūsų frakcija? Šito klausimo fone irgi aktualus klausimas, kiek būna informuojama frakcija apie tokius svarbius siūlymus? Ar Jūs pati nematote čia problemų?
- Politikoje kartais būna taip, kad sprendimus turi priimti labai greitai. Dėl demokratijos frakcijoje – jos, sakyčiau, ypatingai daug. Mes turime galimybę pasakyti savo nuomonę. Labai dažnai ir aš pati ją sakau frakcijos posėdžiuose, mano nuomonė neretai skiriasi nuo frakcijos narių nuomonės.
Galbūt, mane toleruoja dėl to, kad aš labai sena politikoje, ir leidžiu sau pasakyti, kad aš galvoju kitaip, nebalsuoti dėl kai kurių dalykų. Aš kategoriškai nepritariu vis naujų komisijų kūrimui. Todėl, kad kiekviena institucija turi dirbti savo darbą.
Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) padarė didžiulį darbą, aš nuoširdžiai dėkoju ir džiaugiuosi, kad ta išvada buvo, tačiau tolimesnius veiksmus turi atlikti tarnybos. Ir aš pasakiau, kad aš nepritarsiu komisijų sudarymui, ir tos nuostatos laikausi bet kokios komisijos sudarymui.
Labai svarbu, kad Seimas išsiaiškintų problemas, bet Seimas gali pavesti tarnyboms tai padaryti. Mes privalėtume įvykdyti tai, ką jau nustatė NSGK . Bet, svarbiausia, mes turime savo visą veiklą, energiją nukreipti į tai, ką padarysime rytoj dėl Lietuvos žmonių. Artėja biudžetas, „Sodros“ klausimas, antroji pakopa, vaiko pinigai, ir džiaukimės, kad juos didiname, kad didiname išmokas, pensijas. (...)
Ši kadencija ypatinga tuo, kad Seimas iškėlė labai daug temų, nori padaryti daug pertvarkų. Aš labai pritariu Ramūnui Karbauskiui, kuris sako, kad tos reformos turi būti ne tik vykdomos, bet ir turi būti kokybės ženklas ant jų uždėtas. (…)
Artėja būtinybė išaiškinti žmonėms dėl pensijų antrosios pakopos, kad visi suprastų, kas ir kodėl, kad apsispręstų, kad nebūtų skubos kaip su etatiniu mokytojų apmokėjimu. Dabar reikia atsiprašyti visų mokytojų, nes, norėdami padaryti geriau ir būti šalimi, kuri pasirinko etatinį mokytojų apmokėjimą, (…), ir skirdami tikrai daug papildomų pinigų (per trejus metus – 95 mln. eurų plius dar 10 mln. eurų iš vidinių resursų), tai – geroji žinia, mes tą gerąją žinią suvėlėme, ir čia ministerija nepadarė visko, ką galėjo padaryti.
Tikrai reikia atsiprašyti kiekvieno, aiškinant, kad „štai nespėta išaiškinti, mokyklos nepasirengė, savivaldybės nesuprato, mokyklų vadovai ne viską žinojo“. Kodėl ne viską žinojo? O gal tikrai turėjome paklusti ir sakyti, kad ne nuo rugsėjo 1 d., o nuo sausio 1 d. įgyvendinsime, bet tai padarysime tinkamai pasiruošę. Šiuo atveju skubėjimas gerą darbą pavertė šiaip sau darbu. Bet aš vis tiek viliuosi, kad lėšos, kurios dabar skiriamos (27 mln. eurų – šiemet, maždaug 40 mln. eurų – kitąmet), paklius į mokytojų kišenes ir pasieksime pagrindinį dalyką, kad mokytojo profesija yra prestižinė.
Labai svarbu ne į praeitį žiūrėti, o tos reformos reikalauja daug darbo, paaiškinimo, kad visi suprastų. Tam reikia laiko.
- Kaip Jūs manote, ar švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pajėgi tęsti savo darbą?
- Aš matau jos asmenyje labai didelį entuziazmą ir norą spręsti problemas. Ji išarė didelį dirvoną – ir dėl universitetų jungimosi, ir etatinis mokytojų apmokėjimas. Be abejo, daug dirbant neišvengiamos klaidos. Nepasitenkinimas rodo, kad buvo nepakankamai išaiškinta ir kalbėtasi.
Aš nenuvertinčiau ministrės, ji tikrai dirba labai daug. Ar viską padarė jos komanda? Ar teisingai suprato etatinį apmokėjimą mokyklų vadovai ir savivaldybės? Čia reikėtų palikti klaustuką sakinio gale. Galbūt, kažkas ir specialiai pasistengė paoponuoti, tai yra natūralu, gi daro „valstiečiai“, ir taip politikoje būna.
Nenuvertinčiau ministrės, tik šiuo atveju atsakomybę ji turi prisiimti. Ji yra vadovė. Kai kada nepavykus arba nesuspėjus išspręsti kai kurių problemų, deja, reikia prisiimti atsakomybę.
- Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad reikia pasakyti, kad „suklydau, arba, kad nesugebėjau tinkamai padaryti“. Manau, svarbiausias dalykas, kad politikas savo skaidrumu nekeltų jokių abejonių. Mes dar laukiame Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvados. Tai, ko gero, būtų ryškiausias lakmuso popierėlis. Jeigu ir čia yra problema, tada būtų sunku įsivaizduoti, kad ji gali dirbti toliau.
- Artėjant savivaldos rinkimams, yra įdomi intriga Jūsų partijoje dėl kandidato į Vilniaus miesto merus. Jūs pati esate už Antaną Guogą ar Tomą Tomiliną?
- Aš – už skyriaus sprendimą, kurį priims ir privalo priimti tik skyrius. Mes neseniai Kaune turėjome Tarybos posėdį, jis buvo labai dalykiškas. Ramūnas Karbauskis pademonstravo prioritetą skyrių sprendimams. Jie priima sprendimus – ne mūsų diktatas. (…)
Vilniaus miesto skyrius turi susirinkti, turi išgirsti kandidatus. Kaip galima rinkti nežinant, ką žmogus siūlo, kokius jis mato prioritetus, kaip tai atitinka mūsų vertybinius dalykus? Partija turi savo programą, nuostatas, su kuriomis mes ėjome į rinkimus. Tai turi atitikti, o jeigu žmogus – tik šiaip pakeleivis, ir sako – „šiandien su Jumis padraugausiu“, keistai atrodytų. Todėl reikia, kad skyrius ir visa komanda suprastų, kad „taip šitas žmogus gali, jis dirbs su mumis ne vienadieniai, o visą kadenciją ir tolimiau fokusuos veiklą“, tada – taip.
- Besidomint kaip augo, traukėsi partijos, paaiškėjo įdomi tiesa, kad Jūsų partija, pasirodo, yra konservatyvi naujų narių priėmimo klausimu. Jūs pati esate seniai partijos narė..
- Aš labai sena partijos narė. Aš įstojau į šitą partiją 1996 m. balandžio 11 d. Nekeičiau partijų, nors buvo laikotarpis, kai buvau Seimo narė „valstietė“ viena, kažkada buvome trys, dar anksčiau buvo didesnė frakcija. Iš tikrųjų buvo paskatų, kodėl gi netapti kažkuo kitu – puikios, galingos partijos. Bet visą laiką širdyje buvo tai, kad „aš atėjau su „valstiečiais“, aš atkūrinėjau šitą partiją kartu, nes tai labai sena, šimtametę istoriją turinti partija“.
Kodėl ji neauga taip greitai? Augimas – per skyrius. Skyriai analizuoja, ar priimti Joną, Petrą ar Marytę į partiją. Įvedėme tvarką, kad metus laiko žmogus būna kandidatu, kad turi turėti žmones, kurie pasiūlytų jį.
Yra kur kas liūdniau, kai iš partijos labai daug išbėga. Geriau mažiau narių, bet tikrų. Skaičius ne viską lemia, tai parodė ir šie rinkimai. (…)