– Ministre, vakar per Mokytojų dienos koncertą „Žalgirio“ arenoje Kaune, jums kalbant apie orumą ir pagarbą, salėje esanti dalis mokytojų švilpė ir skandavo „gėda“. Ar kalbėjotės vėliau su jais, kas yra to nusivylimo priežastis?
J. Petrauskienė: Arenoje tikrai buvo daug mokytojų, nes rytoj yra graži šventė – Tarptautinė mokytojo diena, kada visi mes atkreipiame dėmesį į šią profesiją, visada prisimename ir savo mokytojus, neabejoju, kad kiekvienas turime už ką jiems padėkoti. Mokytojo profesija tikrai yra ypatinga ne tiktai tuo, kad tai yra žmonės, padedantys mums atrasti savo gyvenimo kelią, bet jie mums kiekvienas yra tam tikra prasme ir moralinis pavyzdys, ir žmogaus pavyzdys.
– Panašu, kad jiems vakar pritrūko pavyzdžio, tai aš norėčiau grįžti prie klausimo, ar jums teko su jais vėliau kalbėtis, bent su dalimi jų, kas yra jų nepasitenkinimo ir nusivylimo priežastis?
J. Petrauskienė: Priėjo tikrai po koncerto ne vienas mokytojas, kuris atsiprašė už savo kolegas. Matyt, žmonės, kurie išsako tokiu būdu savo nepasitenkinimą, jie turi priežasčių, nes vyksta pokyčiai ir šis rugsėjis mokytojus, mokyklas pasitiko su dideliais pokyčiais. Kiekvienas pokytis yra iššūkis. Jis mus kiekvieną verčia išeiti iš komforto zonos, yra daug klausimų, į juos švietimo sistemoje, įvedant naują mokytojų apmokėjimo tvarką, naują mokyklų finansavimo tvarką, pirmiausiai turi atsakyti ir mokyklų steigėjai – savivaldybės, mokyklų vadovai – kurių rankose šiomis dienomis yra mokytojų atlyginimų paskirstymas, sutartys.
Atidžiai stebime situaciją. Tokie atvejai, kada mokytojai neturi sutarčių, kada dar nėra patvirtintos visos mokytojo pareigybės, tokių atvejų yra, bet gerai, kad tai ne dauguma – didžioji dauguma mokyklų yra pasirengusios, nėra prielaidų nesumokėti mokytojams atlyginimų. Ten, kur yra iššūkių, ten važiuojame, ten sprendžiame, aiškinamės, kur yra problemos.
– Šiandien buvote Šalčininkuose, vienoje iš tų mokyklų, kurios apibūdinamos kaip turinčios problemų su etatinio darbo užmokesčio įvedimu. Kokie yra dažniausi klausimai, kai jūs važiuojate pati konsultuoti dėl neaiškios situacijos?
J. Petrauskienė: Ministerijoje esame sudarę specialią komandą, kuri ir teisiškai, ir finansiškai konsultuoja mokyklas, kaip spręsti iššūkius, ir profesinės sąjungos taip pat yra įsijungusios į šią komandą ir padeda mums. Nauja finansavimo tvarka, etatinio apmokėjimo įvedimas atskleidė, kad iki šiol mokyklose dirba mokytojų, kurie neturėjo darbo sutarčių, nors tokia prievolė galioja jau, berods, nuo 2004 m., tai natūralu, kad tokios mokyklos, jos niekada nebuvo pasirengusios turėti normalius, įtvirtintus darbo santykius su su mokytojais.
– Kiek maždaug tokių mokyklų yra?
J. Petrauskienė: Negalėčiau tiksliai pasakyti. Net ir Vilniaus mieste tokių mokyklų yra, bet tai tikrai ne didžioji dauguma. Taip pat reikia patvirtinti darbo užmokesčio tvarką, tai reiškia, kad reikia susitarti su mokytojais, už ką jiems mokama, koks jų atlygis, ir ta susitarimo kultūra tikrai nėra būdinga visoms mokykloms. Yra mokyklų, kurios sudarė sutartis su mokytojais, įvedė tuos pokyčius per porą savaičių ir tai buvo paprastai tose mokyklose, kuriose yra stipri bendruomenė, kur su mokytojais tariamasi, kur atvirai bendraujama. Kai keliami klausimai ir abi pusės ieško atsakymo, paprastai atsakymai randami.
– Ar iš to, ką jūs kalbate, galima daryti išvadą, kad didžiausia problema ir buvo nesikonsultavimas vadovų su mokytojais arba nenoras konsultuotis? Kyla natūralus klausimas – tai kas gi buvo pagrindinė problema? Dėl ko dar nėra tų sutarčių? Arba dėl ko nėra žinoma ir nesuderinta darbo apmokėjimo sistema?
J. Petrauskienė: Tikriausiai būtų galima taip pasakyti. Tiek mokyklos kolektyve bendravimas, atviras tarimasis, kad štai, yra toks mūsų darbo užmokesčio fondas, štai tiek mes turime klasių, štai tiek mes turime etatų. Ir iki etatinio apmokėjimo nebuvo mokyklų, kur būtų visų vienodi krūviai, kur būtų visi vienodi atlyginimai, šia prasme tai nėra naujovė, bet mokytojai turi teisę žinoti, kodėl ir už ką jiems yra apmokama. Tai tikrai labai svarbu. Bet kita grandis – savivaldybės, kurios yra mokyklų steigėjos.
Natūralu, kad mokyklos skirtingos – yra mokyklų, kur mokytojai dirba daugiau su aukštesnėmis kvalifikacinėmis klasėmis, kur yra mokytojų, kurių stažas darbo yra didesnis, vadinasi, tokios mokyklos darbo užmokesčio fondas yra didesnis. Savivaldybėms specialiai skiriamos lėšos tokiems netolygumams padengti ir savivaldybių sprendimai pagelbėti mokykloms sąžiningai išlyginti tuos netolygumus irgi yra jų rankose. Norint, kad pokyčiai vyktų, visos tos grandys turi darniai veikti.
– Bet ar veikia? Ar yra tokių atvejų, kad savivaldybė, kuri yra asignavimų, pinigų skyrėja, neleidžia jų normaliai valdyti tam pinigų valdytojui, kuris bent teoriškai turėtų būti mokyklos vadovas? Ar yra tokių atvejų, kad, pavyzdžiui, yra nesklandumų suderinant tuos dalykus, tą pinigų srautą?
J. Petrauskienė: Pažvelgę į pernykščių ar užpernykščių metų finansinę mokyklų analizę, mes matėme tuos atvejus. „Atvira Sodra“ irgi rodo, kada mokytojų atlyginimai yra maži ir paskutinį mėnesį staiga išmokamos premijos. Taip pat akivaizdu, kad ugdymo planui skiriamos lėšos, kas iš principo yra didžioji dalis mokytojų darbo užmokesčio fondo.
Matėme, kad buvo mokyklų, kurioms tokių lėšų pritrūkdavo, bet, tarkim, būdavo perkamos laboratorijos arba panaudojamos lėšos administracinėms reikmėms, tai dabar nauja finansavimo tvarka tokios galimybės nenumato ir, jeigu dar yra besitikinčių, kad bus galima taip elgtis, atliksime savivaldybių lėšų paskirstymo tyrimą, taip pat lapkričio mėnesį mokytojų darbo užmokesčio ir mokyklų vadovų atlyginimų tyrimą. Ta stebėsena mums leis matyti, kaip vyksta pokyčiai. Jeigu reikalingos kokios nors korekcijos arba jeigu kas nors neveikia, tikrai turėsime susitikti ir spręsti kartu.
– Nuo įstatymais įvestų pakeitimų, tai yra nuo maždaug vasaros vidurio, ministerijos parengtos skaičiuoklės atlyginimams suskaičiuoti keitėsi tris kartus. Jeigu klystu, pataisykite. Tai turbūt irgi nepadeda pasiekti didesnio stabilumo. Kodėl neišėjo parengti iš karto vienos neklaidinančios skaičiuoklės? Ir kas dėl to atsakingas?
J. Petrauskienė: Konsultaciją dėl etatinio mokytojų darbo užmokesčio tvarkos pradėjome, berods, kovo–balandžio mėnesiais, kada ir startavo tinklalapis www.etatinis.lt. Nuolat bendravome ir su mokyklomis, ir su mokytojais, ir su savivaldybėmis. Jų pastabos, jų klausimai, jų kritika leido mums tobulinti aiškinimus, kuriuos pateikėme – tiek pačių teisės aktų, tiek pačios skaičiuoklės, kaip ją tobulinti, kad ji būtų kuo tikslesnė, kuo aiškiau suprantama pačiam mokytojui. Tas bendravimas vyksta nuolat ir teikiam konsultacijas, nes tikriausiai neįmanoma išvengti netikslumų arba klaidų, kada kalbame apie sistemą, kurioje dalyvauja apie 2 tūkst. įstaigų, apie 54 tūkst. žmonių. Todėl tokio pokyčio įvedimas, be jokios abejonės, yra bendras darbas.
– Klaida skaičiuojant turbūt nėra tas pats, kas klaida skaičiuoklėje?
J. Petrauskienė: Skaičiuoklės klaidų aš tikrai nepastebėjau. Galima paklausti kolegų, bet aš tikrai nepastebėjau. Keitėsi ne tiek pati skaičiuoklė, kiek keitėsi paaiškinimai, kas aprašo pačią skaičiuoklę. Tarkim, iš kiek savaičių reikia dauginti, kaip yra suskaičiuojama tokia dalis. Pats skaičiuoklės modelis nebuvo keistas.
– Ministerija jau susitarė su Vilniaus universiteto Teisės klinika dėl konsultacijų ir kad ta klinika teiktų konsultacijas dėl mokytojų atlyginimo. Ar tai reiškia, kad dėl tos dažnam mokyklos direktoriui neįkandamos sistemos arba skaičiuoklės juos konsultuoja teisės studentai?
J. Petrauskienė: Klausimai, kuriuos iškėlė nauja tvarka – tai ir finansavimo sistemos klausimai, dėl kurių mokyklų ir savivaldybių finansininkams vedėme atskiras konsultacijas ir atskirus mokymus. Bet lygiai taip pat iškilo labai daug darbo teisės klausimų. Tai natūralu, jeigu iki tol kai kur sutarčių nebuvo, o dabar reikia ir susitarti, ir aprašyti net ir nuotolinį darbą. O konsultuoja tiek Valstybinė darbo inspekcija, tiek Vilniaus universiteto Teisės klinika. Tai nėra vien tik studentai.
– Taip, su dėstytojų priežiūra, bet iš esmės vis tiek išeina taip, kad įgyvendinant vieną iš svarbiausių naujausių Lietuvos laikų reformų, reikia studentų konsultacijų, nes nėra kam konsultuoti?
J. Petrauskienė: Matyt, tai akivaizdžiai rodo, kad nėra pakankamos teisinės pagalbos pačių savivaldybių, arba tai rodo, kad teisinių žinių mokyklose irgi nepakanka. Manau, kad padėti mokytojams, padėti mokyklų vadovams ar savivaldybių švietimo skyriams, reikalinga visa įmanoma pagalba, norint, kad visi klausimai būtų atsakyti. Profesinės sąjungos irgi atlieka svarbų vaidmenį ir teikdamos rekomendacijas mokytojams, ir rengdami pavyzdinius įvairius dokumentus, kaip turėtų būti aptartos mokytojų darbo sąlygos. Ši profesija yra ne mažiau garbinga ir ne mažiau svarbi, kad žmonės turėtų normalias darbo sutartis.