Interviu Eltai Jo Eminencija yra sakęs, kad šv. Jono Pauliaus II paskyrimą Vilniaus arkivyskupu priėmė ir kaip dovaną, ir kaip iššūkį.

„Sunkiausias, daugiausia jėgų pareikalavusias valandas gal ir išgyvenau Lietuvoje, kur reikėjo susipažinti su žmonėmis, suprasti jų nuotaikas ir lūkesčius, atverti langus naujai besikuriančiai visuomenei į visuotinę Bažnyčią. Po tokios ilgos izoliacijos tai buvo tikrai nelengva. Kai ko aš nesupratau, o kai ko ir žmonės nesuprato, gal ne visi ir priėmė. Labiausiai mane slėgė tiesos stygius. Tarpusavio santykiai daugiausia būdavo atsargūs, niekada nežinojai, ką žmogus iš tikrųjų galvoja, - sako viena, o darbai liudija visai ką kita. Bet niekada nenuleidau rankų, ir mano, ganytojo, siela patyrė daug gražių valandų žvelgiant į augančią jauną Bažnyčią. Ypač džiaugiausi jaunimu, jaunais kunigais, šeimomis“, - yra sakęs kardinolas.

Prancūzijoje augęs Lietuvos diplomato sūnus A. J. Bačkis į Lietuvą keliavo per Filipinus, Nigeriją, Kosta Riką, Turkiją, diplomatinę tarnybą Vatikane, kur rūpinosi Rytų Europos Bažnyčia.

Kai buvo mažas, būsimas dvasininkas apie daug ką svajojo, tačiau vieną kartą rašinėlyje parašė: „Aš noriu būti kunigu, kuris vadovauja kitiems kunigams“.

ELTA primena, kad kardinolas A. J. Bačkis gimė 1937 metų vasario 1-ąją Kaune. Po metų šeima išvyko į Paryžių, kur kardinolo tėvas dirbo diplomatu. Į Lietuvą būsimasis kardinolas grįžo tik po 50 metų.

1991-aisiais popiežiui Jonui Pauliui II įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, A. J. Bačkis buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu metropolitu, dar po dešimtmečio - trečiuoju Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu. Pirmuoju kardinolu XVI amžiaus pabaigoje buvo Vilniaus vyskupas kunigaikštis Jurgis Radvila, antruoju praėjusiame amžiuje - Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius Vincentas Sladkevičius.