Studijoje – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocidų ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkė Justina Kozakaitė ir Teismo medicinos ekspertas Giedrius Kisielius.

Pabandykime chronologiškai kalbėti apie įvykius Vanago gyvenime, kuriuos jau galima patvirtinti jo palaikų tyrimais. Pirmiausia, 1956 m. spalio 15 d. Kaune jis sulaikomas ir jau po aštuonių valandų jis atvežamas medikams su daugybiniais kūno sužalojimais. Tie sužalojimai buvo aprašyti to meto medikų, dirbančių KGB. Ar ta informacija, kuri pasiekė iš Vanago bylų, pasitvirtino? Išdurta akis, nupjauta dalis lyties organų ir kt.?

D. Žygelis: Gal pradėkime nuo to, kad 1956 m. spalio viduryje Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas KGB po dvylikos metų pogrindyje. Įsivaizduokime, kiek buvo įdėta KGB-istų pastangų jį sulaikyti. Tai buvo žmogus-rezistencijos legenda, visos Lietuvos rezistencijos vadas, kurio niekaip tuos ilgus dvylika metų nepavyko nei likviduoti, nei suimti. KGB-istams pagaliau pavyksta tai padaryti.

Dėl to, kad jį išdavė jo bendražygis, pas kurį jis važiavo svečiuotis Kaune, kartu su žmona atvyko dviračiais…

D. Žygelis: Taigi, jis yra atvežamas į Vilnių, KGB kalėjimą. Ir, mūsų nuomone, iš pradžių jis nufotografuojamas. Turime nuotrauką iš jo bylos. Žinome, kad jis maskuodamasis dažėsi plaukus juodai, o pats buvo blondinas. Nuotrauka rodo, kad plaukai neataugę – juodi. Akys visiškai sveikos. Žinant tas procedūras, pirmiausia žmogus KGB kalėjime fotografuojamas, nuimami jo pirštų atspaudai...

Tai irgi svarbi informacija: vadinasi, jis nebuvo kankinamas vežamas automobilyje, tardymas vyko jau tik atvežus į Vilnių. Vadinasi, tie kankinimai vyko per dar trumpesnį laiką...

D. Žygelis: Vėlgi, aš to nepavadinčiau tardymu siekiant išgauti kažkokią informaciją. Mano nuomone, tai buvo tiesiog neapykantos ir įniršio priepuolis šitaip jį sužalojant. Tai nebuvo tardymas siekiant išsiaiškinti, kur buvo bunkeris ar pan. Jau po 8 val. jis buvo ligoninėje ir atsirado tas medicininis įrašas...

Ponia Kozakaite, apie tuos sužalojimus, ką mes žinome viešai iš tų dokumentų – akis durta net šešis kartus, jos fiziškai nebebuvo, lyties organų dalis yra nupjauta, kiti sužalojimai... Tirdami kūną, ką jūs nustatėte?

J. Kozakaitė: Atvirai pasakius, prieš tyrimus pati buvau susipažinusi su aktu, bet visiškai nesitikėjau tų sužalojimų, kankinimo požymių aptikti palaikuose. Nes ir pačiame akte minima, keliose vietose, kad yra sužalotas vokas, akis, tad šiuo atveju mes netgi tikėjomės, kad bus sužalojimai minkštuosiuose audiniuose. Bet antropologiniai tyrimai parodė šiek tiek kitokią realybę: penki durtiniai sužalojimai dešinėje akiduobėje, o akte ir minima dešinioji akis. Šeši durtiniai sužalojimai.

Sužalojimų išmatavimai labai panašūs: 2–5 milimetrai, vadinasi, tai galėjo būti sukelta tuo pačiu įrankiu, nedideliu, smulkiu, duriamuoju. Bent jau iš to 15 dienos akto, ką pavyko aptikti, tai būtų tie penki durtiniai sužalojimai akyje.

Na ir dar yra kiti dalykai, kurie minimi tame akte, t.y., pilvo sumušimai, kairės rankos trečio piršto pjautinė žaizda...

J. Kozakaitė: Bet bėda yra tai, kad, turėkime omeny, palaikai ilgą laiką buvo dirvoje ir dar apipilti kažkokia chemine medžiaga. Šiuo atveju didžiausia problema ta, kad pirštai, delno sritis beveik neišlikusi, tokiu atveju negalime vertinti ir pilvo sužalojimų. Nes pažeisti tik minkštieji audiniai, šiuo atveju palaikuose to mes, deja, negalėjome fiksuoti.

Ir, aišku, tame medicininės apžiūros akte parašyta „savęs sužalojimas, galimas tardymas po dviejų trijų savaičių.“ Čia turbūt galėčiau ir pono Kisieliaus klausti, čia turbūt yra akivaizdus pramanas ir eskaluoti dar kažkokiu būdu tą versiją būtų visiška kvailystė...

G. Kisielius: Taip, jei bandytume derinti tuos istorinius duomenis su šiuolaikine literatūra, šiuolaikine praktika, savęs žalojimo požymiai yra visiškai ne tokie, kokie konstatuoti šioje byloje.

Taip, žmogus nenusipjauna sau lyties organų, nebado šešis kartus akies ir nedaužo sau į pilvą daugybę kartų, nepjausto piršto po truputėlį, ar ne?

G. Kisielius: Tą versiją, manau, galėtume drąsiai atmesti, nes tokie sužalojimai negalėtų būti jo paties padaryti.

Kaip toliau klostosi įvykiai? Jis yra tardomas, apklausinėjamas, yra formuojama byla... Priminsiu, kad jis buvo kalinamas ar suimtas daugiau nei 13 mėn. iki mirties nuosprendžio įgyvendinimo. Ar jo kūno tyrimai dar kažką atskleidžia apie vėlesnį laikotarpį?

J. Kozakaitė: Buvo labai įdomu, nes buvo papildomai fiksuoti gyjantys sužalojimai, t.y., labai grubiai vertinant, dvi-keturios savaitės iki Adolfo Ramanausko-Vanago mirties. Į kaktą jam turėjo būti smūgiuojama kažkokiu objektu. Koks tas objektas, deja, negalime pasakyti, faktas tik tas, kad tai turėjo būti bukas įrankis.

Ant kūno yra kažkokio buko, kieto daikto sužalojimai gerokai iki mirties, nes tie sužalojimai jau gijo.

J. Kozakaitė: Taip, yra labai aiškių gijimo požymių. Ant pačio kaulo aiškiai matosi kraujosrūvos pėdsakai, prasidėjęs naujo kaulinio audinio formavimasis.

Pone Vėliau, kuo jūs tai aiškinate? Galbūt priminkime, kad tai yra po teismo nuosprendžio, jis nuteistas mirties bausme. Po dviejų mėnesių turi būti sušaudytas. Mėnuo praėjo po teismo sprendimo, jis daužomas kietu buku daiktu iki tiek, kad sužalojama jo kakta. Kas čia yra?

G. Vėlius: Čia reikėtų pabandyti sinchronizuoti datas malonės prašymo. Manau, kad daugmaž jos sutampa. Ir, matyt, vėlesnio tiesiog išlieto pykčio priepuolio. Nebuvo jokio tikslo šio sumušimo, bet jį fiksuoja antropologai.

Malonės prašymas – į jo turinį nesigilinsime, bet tai yra vienas iš momentų, kuriuo yra naudojamasi siekiant apjuodinti Ramanauską Vanagą. Malonės prašymas parašytas praėjus mėnesiui po mirties nuosprendžio paskelbimo. Tuo pat metu, tikėtina, jis yra sudaužomas. Tad galima kelti versiją, kad jis visai nenuoširdus, tas malonės prašymas?

D. Žygelis: Šitą versiją, be abejo, galima kelti, nes jokio tikslo jį kankinti jau nebebuvo, nes byla suformuota, tardymas praėjęs, bet kokio fizinio poveikio priemonės, nors jos buvo ir taip jau uždraustos nuo 53 m., bet be jokių abejonių...

Bet matome, ką KGB rašo: kad savęs sužalojimas, vien dėl to, kad uždraustos fizinės bausmės, kankinimas uždraustas.

D. Žygelis: Ir netgi žinant KGB metodus jokios prasmės kankinti žmogų jau nebebuvo, nes nuosprendis paskelbtas. Ir tikrai galima bandyti tai susieti su malonės prašymu. Viena iš versijų galėtų būti – paveikti, kad tas malonės prašymas skambėtų kitaip.

Tai kol kas, nesant kitų aplinkybių, vienintelė aiškiai logiška versija, pone Vėliau?

G. Vėlius: Be abejo, bet šitoj vietoj norėčiau tiesiog pasidžiaugti, kad mums pasisekė apskritai šiuos tyrimus atlikti, kadangi Vanago atveju osteologinė medžiaga, kaulinė medžiaga buvo labai gerai išlikusi palyginus su kitais. Tai reiškia, kad mes galėjome atlikti ir tokius tyrimus kaip kaukolės ir išlikusių nuotraukų sugretinimą, kaukolės ir išlikusios rentgeno nuotraukos sugretinimą.

Rentgeno nuotrauka yra byloje, po sumušimo jam darė rentgeną?

G. Vėlius: Taip. Reiškia, jie tikrai buvo suinteresuoti išsiaiškinti, ar tie sumušimai buvo labai rimti, kaip žmogui atstatyti gyvybę ir jį toliau tardyti. Jau vykdant archeologinius tyrinėjimus ir šį kapą atkasus mes praktiškai iškart žinojom, ką radom. Kitais atvejais, daugeliu atveju tai būtų neįmanoma, nes jau dabar išsiaiškinta, kad tiesiog sušaudyti asmenys būdavo apipilami negesintomis kalkėmis ir veidai būna visiškai suirę.

Čia galbūt pasisekė dėl to, kad Vanago kūnas, palaikai buvo įmesti į duobės dugną veidu žemyn. Ant Vanago palaikų - dar dviejų kriminalinių nusikaltėlių, sušaudytų už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis, kūnai. Gal tos atsitiktinės aplinkybės lėmė, kad medžiaga gerai išliko.

Kai jį įmetė į duobę, jis įkrito veidu žemyn ir tokiu būdu nebuvo galima visiškai sunaikinti veido bruožų...

G. Vėlius: Matyt, kad taip. Tai paspartino patį tyrimą ir palengvino. Labai daug klausimų atkrito tą pačią tyrimų dieną, tik vis tiek reikėjo atlikti genetinius tyrimus, kad nekiltų klausimų visiškai.
Jie buvo atlikti, ir giminystės ryšiai buvo patvirtinti DNR tyrimu tiek su ponia Auksute, tiek su broliu. Toliau. Per tą laikotarpį, kai jis buvo suimtas iki nužudymo momento, iki nuosprendžio įvykdymo...

Pone Kisieliau, ką galite papasakoti apie jo nužudymo aplinkybes iš to tyrimo? Ką jūs atradote?

G. Kisielius: Gal apie aplinkybes aš nekalbėčiau, bet apie pačius sužalojimus... Kokie įtarimai jau antropologinio tyrimo metu iškilo Justinai – kad yra šautinis sužalojimas kaukolės veidinėje dalyje. Kodėl nebuvo iškart patvirtinta, kad tai yra šautinis sužalojimas? Visų pirma, tai yra netipinė vieta. Ką mes dažniausiai tikimės pamatyti egzekucijos metu – tipinės šūvio įėjimo/išėjimo angos, paprastai – pakaušinėje srityje, viršugalvyje...

Šaunama iš galo į pakaušį...

G. Kisielius: Aš manau, kad istorikai irgi to tikėjosi ir būtų visiems viskas aišku buvę. Bet kadangi šių angų nebuvo, teko pasitelkti papildomus tyrimus, kad išsiaiškintume, ar ten – tikrai šautinis sužalojimas, nes, kaip minėjo kolegos, palaikai – nors ir gerai išlikę, bet nepilnai. Ir tie fragmentai, kurie buvo lūžio zonoje, dalis jų buvo nerasta, kadangi smulkios skeveldros galėjo suirti. Ir taip greičiausiai atsitiko, kad jos suiro ir pilno sužalojimo vientisumo atkurti negalėjome. Bet, pasitelkę papildomus metodus – metalizacijos nustatymą sužalojimo vietoje, nustatėme būdingus šūviui...

Metalizacijos, jūs turite omeny kulkos likučiai...

G. Kisielius: Taip, mes tai darome ir dabar, atlikdami tyrimus kiekvieno šautinio sužalojimo atveju – tikriname metalizaciją. Radome metalizacijos pėdsakus, kas būdinga šūviui apvalkaline kulka. Apvalkalinė kulka – tokia, kurios šerdis turi apvalkalą. Paprastai tai – varinis, žalvarinis apvalkalas. Tai – tipinė kulka.

Ką dar nustatėme – kad pagrindinė sužalojimo kanalo dalis yra maždaug 9 mm skersmens. Mums tai nusako kulkos kalibrą. Apvalkalinė kulka, 9 kalibras, tikėtina, pistoletas. Iš kai kurių duomenų galime tai spręsti. Aišku, tuos duomenis reikėtų dar patikslinti su istoriniais duomenimis, ar galėjo būti toks ginklas panaudotas.

G. Vėlius: Ir, kad nekiltų klausimų, tas pats metalizacijos tyrimas buvo atliktas ir kriminalinio nusikaltėlio atveju, šautinės žaizdos, ir sulyginti duomenys. Jie sutapo.

G. Kisielius: Kadangi tai yra skeletuoti palaikai, pilnai išbuvę žemėje, kad atmestume galimybę, kad tie metalizacijos pėdsakai yra užteršiminės kilmės, paėmėme toje pačioje duobėje buvusio taip vadinamo kriminalinio nusikaltėlio palaikus su akivaizdžiu šautiniu sužalojimu ir taip pat iš tų pačių palaikų skirtingų dalių skeleto kontrolei šonkaulius. Palyginome kontrolinę ir tiriamąją medžiagą, ir radome, kad ten tikrai yra statistiškai patikimi metalizacijos skirtumai, kas rodo, kad tai nėra užteršiminės kilmės...

Kaip ir viskas aišku, jūs sakote, kad pagal jūsų supratimą, aišku, kad buvo šauta į veidą iš mažo nuotolio...

G. Kisielius: Dėl atstumo nekalbėčiau, nes atstumą dažniausiai nustatome pagal šūvio faktorių pėdsakus minkštuosiuose audiniuose.

Taip, to nustatyti jau nebeįmanoma, ar ne?

G. Kisielius: To mes jau negalėsime nustatyti.

Bet kuriuo atveju, tai – visiškai akivaizdūs dalykai. Ponia Kozakaite, kad suprastume: tai nebuvo tipinė egzekucija, o visiškai išskirtinis atvejis: šauta į veidą... Kur? Į burną?

J. Kozakaitė: Galbūt Giedrius Kisielius galėtų geriau pakomentuoti...

G. Kisielius: Šauta ne į burną, kaip galvojama, kad prašoma išsižioti ir įkišus ginklą į burną nušaunama. Ne, tai nebuvo toks šūvis. Tiesiog buvo šauta iš tam tikro atstumo stovint nuo aukos. Ar atsitiktinai, ar tikslingai – negalime to pasakyti – buvo pataikyta į kairės pusės apatinio žandikaulio viršutinę dalį, po skruostikauliu. Greta yra viršutinis žandikaulis, kuris taip pat buvo sužalotas to šūvio metu.

Ir kulka išėjo pro kitą pusę, neliesdama stuburo...

G. Kisielius: Išprojektavome kanalą, šūvio kanalas, tikėtina, ėjo per minkštuosius kaklo audinius ir, kadangi buvo klausimas, kur kulka... Kaip ji gali būti rasta, jei ji išėjo iš kūno šūvio metu?

Ar po tokio sužeidimo, ponia Kozakaite, žmogus miršta iš karto, ar tai gali būti... Gal atliktas šūvis tam, kad jis dar pasikankintų kurį laiką?

J. Kozakaitė: Kiek su Giedriumi kalbėjome, modeliavome visa tai, galutinė ir Giedriaus išvada yra ta, kad žmogus po tokio sužalojimo galėjo būti gyvas dar kelias minutes...

Tik kelias minutes?

G. Kisielius: Gal neeskaluokime labai to laiko, nes tai yra labai reliatyvus dalykas, priklausantis nuo daugelio aplinkybių. Nežinome, kas buvo pažeista, nes toje šūvio kanalo projekcijoje yra stambios kaklo kraujagyslės, maitinančios smegenis, pagrindinės. Jei jas pažeistumėm, įvyktų nukraujavimas greitas, tai – minučių klausimas. Jei žmogus po šūvio išliko sąmoningas, kas yra viena iš versijų... Galime diskutuoti dėl išgyvenamumo laiko tikrai daug.

Pone Žygeli, turbūt ką svarbu suvokti, kad ir tas tardymas, kuris priminė tokį sadistinį pykčio priepuolį, ir pats egzekucijos įvykdymas... Net nežinau, kaip tai pavadinti. To gyvuliškai turbūt negalima vadinti, nes gamtininkas Selemonas Paltanavičius pasakytų, kad gyvūnai taip nesielgia, tik žmonės moka tokį žiaurumą demonstruoti. Bet sunku suvokti turbūt visa tai, ką teko Vanagui išgyventi per trylika sulaikymo mėnesių...

D. Žygelis: Be abejo, ir netgi tas paskutinis sulaikymo šūvis, egzekucija. Su kolegomis daug apie tai diskutavome, ir visgi tai turbūt yra nepagarba jau nugalėtam priešui. Tai galėčiau įvardinti kaip kriminalinius sąskaitų suvedimo būdus. Kai šūvis paleidžiamas į veidą ir neatliekama egzekucija, kaip priklausytų ją atlikti. Vėlgi, jei kalbėtume apie mūsų perspektyvas – tyrimus tęsime garantuotai, bet galbūt mums pavyks rasti kitas aukas, nužudytas KGB kalėjime, ir galėsime lyginti 1957 m., 1958 m., būtent ankstyvųjų egzekucijų duomenis su Vanagu.

Jei pavyktų rasti Kraujalio palaikus, galima būtų lyginti ir vėlesnes egzekucijas...

G. Vėlius: Identifikuoti palaikai asmens, sušaudyto po Vanago, ir mes šūvio žymės išvis nematome.

D. Žygelis: mėnuo prieš Vanagą...

G. Vėlius: Todėl neskubėčiau daryti išvadų. Reikia turėti omeny, kad Vanago sušaudymas buvo tik trečias KGB rūsiuose tuo laikotarpiu. Galbūt tiesiog nemokėjo, galbūt nebuvo sistemos, galbūt budelis nežinojo, kaip tai daryti metodiškai. Kol kas įmanomos visokios versijos, palaukime tolimesnių archeologinių tyrimų, tada tikrai bus galima rasti daugiau atsakymų.

Na, ir renkantis tokį egzekucijos būdą, aišku, dar kyla mintis, kad budelis galėjo turėti ir emocinį santykį su tuo, kam vykdo egzekuciją, kad tai buvo ne tiesiog budelis, o kažkas nusileido nušauti Vanagą.

D. Žygelis: Aš linkęs taip manyti.