„Dauguma sakė – persilaužti reikia trejų metų. Jei po to dar norėsis grįžti, vadinasi, ilgesys niekada ir nepraeis. Man ir nepraėjo. Visą tą laiką namai ir šeima buvo Vokietijoje, o širdis – Lietuvoje“, – po septynerių metų emigracijos sako šiandien pas mamą į Radviliškio rajoną neseniai grįžusi Justė Širmulė.
Buvusi Panevėžio žurnalistė sugrįžo su keturmečiu sūneliu, jau puikiai kalbančiu dviem kalbomis – šeimoje lietuviškai, o darželyje išmoko vokiškai. Vokietijoje paskutinius išvykimo reikalus baigia tvarkyti ir Justės vyras. Tačiau Justės pilnametis sūnus svarsto gyvenimą kurti svetur.
Jis emigracijoje baigė mokyklą, įgijo elektriko specialybę. Tokia profesija Vokietijoje, pasak mamos, labai paklausi, todėl jaunuolis nebesiryžo rizikuoti ieškotis darbo Lietuvoje. Be to, ten užaugęs vaikinas priprato prie kitos šalies – Vokietija jam tapo sava.
O J. Širmulei Vokietija neprilipo.
„Sprendimą emigruoti lėmė ir asmeninės priežastys. Atrodė, jog išvažiavus toliau įmanoma pabėgti nuo užgriuvusių rūpesčių – ir ne tik finansinių“, – sumanymą metus žurnalistės darbą emigruoti aiškina J. Širmulė.
Prieš septynerius metus Lietuvą vis dar slėgė ekonominė krizė. Jauną šeimą spaudė buto paskola bankui. Vyrui buvo sunku rasti darbą Lietuvoje ir jau kurį laiką jis uždarbiaudavo užsienyje. Todėl sulaukusi draugų pasiūlymo padirbėti Vokietijoje, pora su vienuolikmečiu sūnumi ten ir patraukė.
Sunki pradžia
„Norėjau išvažiuoti drauge. Norėjau išmokti naują kalbą, pažinti gyvenimą kitur“, – sako Justė, iš pradžių tikėjusi, kad adaptacija bus greita.
Bet tikrovė pasirodė esanti kitokia. Dabar pati pašnekovė juokiasi, kad naivu manyti, jog svetur pritapti lengva nemokant vietinės kalbos.
„Realybė tokia – niekas niekur nelaukia ištiestomis rankomis. Kai emigruoji, gyvenimą pradedi nuo nulio. Niekam neįdomus tavo išsilavinimas, patirtis ar poreikiai. Ten esi svetimas ir visai nelaukiamas. Kantriai ir lėtai kabiniesi. Teko nuolat prašyti pagalbos kalbą mokančiųjų. Vokiečiai nemėgsta bendrauti kitomis kalbomis, tad anglų kalba retai pravertė. Naudingesnė buvo rusų, nes mūsų mieste gyvena iš tiesų daug rusų, ukrainiečių“, – pasakojo J. Širmulė.
Emigrantų iš Panevėžio iššūkiai Vokietijoje prasidėjo nuo pastogės paieškų. Baldais ir reikalingais daiktais apstatyto būsto nuoma lietuviams pasirodė neįkandama. Išsinuomoję tik sienas, panevėžiečiai per metus sugebėjo susikurti minimalias buities sąlygas. Jiems padėjo ir kiti emigrantai, atidavę kas lovą, kas spintą ar stalą.
Sunku Vokietijoje porai buvo dėl tenykštės biurokratijos ir skrupulingos tvarkos – niekur nieko nenuveiksi be menkiausio popieriuko.
Dirbti pagal savo išsilavinimą kalbos nemokanti Justė negalėjo. Tad teko imtis įvairiausių darbų: nuo pareigų fabrike iki lošimo automatų salone.
„Vėliau pramokau vokiškai, tapo tikrai lengviau. Ir tie vokiečiai nebeatrodė tokie uždari ir šalti su imigrantais“, – teigė pašnekovė.
Emigracijoje šeimai gimė antrasis sūnus ir po motinystės atostogų Justė ėmėsi širdžiai mielesnio darbo pagal savo pomėgį – ėmėsi mokyti vaikus ir suaugusiuosius šokti. Dar papildomai uždarbiavo kavinėje dirbdama barmene.
Motinystė ir darbas nesuderinami
J. Širmulės sutuoktinis dirbo statybų įmonėje. Iš bendrų šeimos pajamų Vokietijoje lietuviams išgyventi nebuvo sunku, bet susitaupyti vis tiek nieko nepavykdavo. Pasak Justės, didelę uždarbio dalį, apie 1300 eurų, atimdavo buto nuoma, mokesčiai vaikų darželiui, mašinos draudimas.
Be to, Vokietijoje yra tokių mokesčių, kokių Lietuva neturi. Pavyzdžiui, metinis automobilio mokestis arba mokestis už elektroninius prietaisus.
O didžiausia J. Širmulės problema tapo darbas visu etatu sugrįžus po motinystės atostogų.
„Išsiunčiau dešimtis gyvenimo aprašymų darbdaviams, bet niekam netiko mano darbo laiko galimybės. Mat darželis ten dirba nuo 8 iki 16 val. Apskaičiavus nuvykimo ir parvykimo iš darbo laiką, dirbti galėjau nuo 9 iki 15 val. Tad atkrito visi pamaininiai darbai fabrikuose ar išsilavinimo nereikalaujančiose firmose“, – pasakojo buvusi emigrantė.
Svetimoje šalyje ji neturėjo artimųjų, kurie būtų galėję mažylį nuvesti ar paimti iš darželio ir dar kurį laiką prižiūrėti. Apie auklės samdymą tėvai nė nesvarstė – sudėjus atlyginimą jai ir mokestį darželiui, vargu ar kas būtų likę iš motinos darbo užmokesčio.
Geresnio darbo emigrantei leido tikėtis tik nauji mokslai Vokietijoje. Bet dar kartą studijuoti ne vieną aukštąją baigusi panevėžietė nebenorėjo. O tai būtų buvę ir prabanga keturių asmenų šeimai.
Spontaniškas sprendimas
Galiausiai sutuoktiniai suprato, kad išgyventi iš vieno atlyginimo nebus paprasta, ir nusprendė važiuoti namo. Apie tai, kad grįš į Lietuvą, emigrantai visada pakalbėdavo, bet šiuos planus vis stumdavo į ateitį.
„Mūsų apsisprendimas buvo labai spontaniškas. Per kelias dienas nusprendėme – po poros mėnesių išvažiuoju aš su mažyliu, dar po poros grįš ir vyras“, – prisimena J. Širmulė.
Sunkiausia mamai buvo palikti Vokietijoje vyresnėlį sūnų. Dėl jo moteris lūkuriavo metų metus Vokietijoje, kad vaikinas baigtų mokyklą.
Vyras taip pat šiek tiek abejojo dėl greito sprendimo, bet žmonai pritarė. Labiausiai tokia staigmena nustebino poros draugus. Šie netgi manė jog jų kalbos nerimtos.
„Daug kas sakė manę, jog apsigalvosime, grįžti neišdrįsime. Daugelis prisipažino – gal širdyje ir norėtų vėl į Lietuvą, bet gyvenimo tėvynėje jau nebeįsivaizduoja: viskas brangu, darbų nėra, atlyginimai maži. Buvo ir tokių, kurie mus dėl tokio sprendimo iškvailino“, – pamena Justė.
Pažadindavo panikos priepuoliai
Grįžusi į Lietuvą buvusi emigrantė nesigaili – ji mato daug teigiamų pokyčių tėvynėje. Tai, anot jos, natūrali turistams patraukli šalis. Ir kainos Justės nebegąsdina – jų santykis su atlyginimu, anot jos, panašus į vokiečių.
„Būtų tobula, jei atlyginimai būtų vokiški, o išlaidos – lietuviškos“, – juokiasi J. Širmulė.
Patinka jai ir tai, kad Lietuvoje nėra daug skirtingų kultūrų bei tautybių gyventojų. Nors rasiste emigrantė savęs nelaiko, per ilgą laiką tas margumynas, anot jos, ima varginti.
Tačiau Panevėžiui čia netrumpai gyvenusi ir dirbusi žurnalistė daug gerų žodžių pasakyti negali. Šis prie Vokietijos tvarkos pratusiai lietuvei atrodo gal net prasčiau nei anksčiau. Justei akis bado išsiklaipę šaligatviai, duobėtos gatvės su nusitrynusiomis eismo juostomis. Džiugina nebent pagerėjusi vairuotojų kultūra.
„Mūsų pradžia čia dar labai šviežia – ieškausi darbo, dar reikia į nuomotą butą persikraustyti. Kol kas viskas atrodo lyg per atostogas, kai grįždavome pas mamą iš Vokietijos kelioms savaitėms. Kai susivokiu, jog jau grįžau visam laikui, pasidaro ir labai gera, ir baisoka. Labai bijau, jog nepasiteisintų tos pesimistiškiausios Vokietijoje likusių draugų prognozės“, – nuogąstauja panevėžietė, pirmuosius metus emigracijoje kas naktį prabusdavusi nuo panikos priepuolių, ar ji tikrai taip toli nuo Lietuvos, ar tai – tik blogas sapnas.
Emigracijos banga slūgsta
Ko gero, ne vienas emigrantas sapnuoja Lietuvą ir kraunasi lagaminus namo. Lietuvos statistikos departamento išankstiniais duomenimis, šiais metais sausio–rugpjūčio mėnesiais iš Lietuvos emigravo 28 769 nuolatiniai gyventojai, o tai yra 5813 (16.8 proc.) asmenų mažiau negu tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu.
Į Lietuvą per šiuos metus iki rudens imigravo 26 787 žmonės ir tai 13 753 asmenimis (2,1 karto) daugiau nei praeitais metais per tą patį laiką. Dauguma atvykusiųjų – iš emigracijos sugrįžę Lietuvos piliečiai.
Panevėžio mieste pastaraisiais metais taip pat jaučiamas išvykstančiųjų mažėjimas. Emigracijos banga itin skausmingai Aukštaitijos sostinei smogė 2015 metais, kai miestą per metus paliko daugiau nei 3000 panevėžiečių. 2016 metais tokių būta 1516, o pernai iš Panevėžio emigravo 1679 gyventojai.
Atvykstančiųjų skaičiai taip pat keičiasi. Paskutinius penkerius metus Panevėžyje daugėjo imigrantų, tačiau pernai jų sulaukta mažiausiai – 1255, nors 2013 metais į Panevėžį atvyko 1981.
Panaši statistika ir Panevėžio rajone. Iš čia pernai emigravo 1270 gyventojų, o atvyko – 677.
Dauguma grįžusiųjų pritapti, ieškotis darbo Lietuvoje stengiasi patys. Kiek jų kreipiasi į Darbo biržą, specialistai informacijos nerenka. Duomenys apie darbą užsienyje Darbo biržą pasiekia tik tuomet, kai sugrįžusieji prašo perkelti nedarbo draudimo išmoką iš paliktos valstybės. Šioji išmoka didesnė nei lietuviška, tačiau mokama tik 3 mėnesius. Šiais metais tokią išmoką Panevėžyje gavo vos 29 emigrantai.