Į šitą vietą žmones nubloškia asmeninės tragedijos: kai atvažiavau į Ruklą, pagalvojau, kad čia nereikia net Sibiro

Išgirdę Ruklos pavadinimą tikriausiai pagalvojate arba apie kariuomenę, arba apie pabėgėlius. Ir ne veltui: būtent dėl šių dviejų faktų ir garsėja miestelis. Tačiau, anot 22 metus Rukloje gyvenančios miestelio „Carito“ vadovės Virginijos Noreikienės, žmonės į Ruklą atvažiuoja gyventi po asmeninių tragedijų.

Atveždavo ir palikdavo likimo valiai

Su Virginija susitinkame Ruklos „Carito“ būstinėje. Pastatas kuklus, tačiau renovuojamas. Jo viduje – dėžės suaukoto maisto, drabužių. Susėdę prie stalo, girdime, kaip kitame kambaryje meldžiasi vienuolė su dienos centrą lankančiais vaikais.

Virginija pasakoja, kad į Ruklą persikėlė gyventi po to, kai išsiskyrė su vyru. „Jis su savo priklausomybėmis liko Kaune, o aš atsikėliau čia“, – sako pašnekovė.

Vargu, ar Virginija kada nors pamirš savo pirmąsias dienas Rukloje. „Kai atvažiavau čia, pagalvojau: o Viešpatie, rusai trėmė į Sibirą, o čia nereikia net Sibiro. Tai tremtis Lietuvoje“, – pamena Virginija.

Pasak moters, į Ruklą keliasi gyventi žmonės iš Kauno, Kaišiadorių. Tai žmonės, tikina Virginija, kurie gyvenime patiria finansines krizes ir pasirenka pigesnį būstą. „Keliasi ir žmonės, kurie turi priklausomybių, to nereikia slėpti. Gal jiems nepasisekė gyvenime. Dėl jų pačių kaltės ar aplinkybių. Visko gyvenime būna, ne visi esame stiprūs“, – pasakoja „Carito“ vadovė.

Ji taip pat pamena ir Rukloje 1995 metais paplitusią madą: jauni vyrukai apgaudavo priklausomybe nuo alkoholio sergančius asmenis, kurie gyvendavo Kaune. „Išgėrę žmonės pasirašydavo kažkokios popierius. Apgavikai parduodavo tų žmonių butus Kaune ir juos atkeldavo į Ruklą. Jei apgavikas turėdavo sąžinės, tai dar nupirkdavo 13 name butą ir apgyvendindavo. O kiti net nenupirkdavo – atveždavo ir išmesdavo“, – pamena Virginija ir priduria, kad tuo ir garsėjo Rukla.

„Kiek čia tragiškų likimų... Jei viską būčiau rašiusi, tai būtų įdomiausia knyga. Kaltos priklausomybės ligos“, – sako Virginija.

Dėl sausros pagausėjo lankytojų

Šiandien, anot moters, miestelis yra pasikeitęs į gerą, tačiau nelaimingų žmonių vis tiek yra. Į moters kuruojamą „Carito“ centrą kasdien ateina daugybė žmonių nemokamai pavalgyti, vaikai lanko užsiėmimus, o norintys pasveikti nuo alkoholio priklausomybės lanko Anoniminių alkoholikų susitikimus.

Centre dirba net 4 virėjos. Maisto produktų, pasakoja Virginija, paaukoja maisto bankas, geradariai bei kareiviai.

Pavalgyti kiekvieną dieną į centrą, sako Virginija, ateina daug žmonių. „Šiemet ateina iki 95 suaugusiųjų. Labai daug. Pernai buvo daug grybų, uogų. Žmonės uogaudavo, grybaudavo, užsidirbdavo. Pernai vasarą ateidavo gal 35-40 suaugusių. Nėra nei uogų, nei grybų“, – tvirtina Virginija.

Pašnekovei svarbiausia, kad būtų pamaitinti visi vaikai. „Vaikų vasarą tikrai nebūna daug, gal 30. Bet rudenį tai jau pasipils, 60-70 vaikų tai tikrai. Jie sako, kad jiems čia skanu. Nė vieno neišvarome“, – tikina moteris.

Pavalgyti ateina ir vienišų senų žmonių. Virginija kartais išgirsta pasipiktinimų, kodėl nemokamai maitinami žmonės, kurie gauna pensiją. „230 eurų pensija, ar tai daug? Čia skurdo riba.:Nesvarbu ar 230, ar 300 eurų gauna, tegu čia eina. Juk vaistai kainuoja“, – įsitikinusi Virginija.

Nekentė alkoholikų

Kaune moteris paliko alkoholiką vyrą. Tačiau nuo pačios priklausomybės, pastebi su šypsena ji, nepabėgo – juk didžioji dalis jos globotinių būtent ja ir serga.

„Aš labai nekenčiau alkoholikų. Turėjau nuoskaudų“, – pamena Virginija ir patikina, kad vyrui nuoskaudos jau nebelaiko.

Pasiteirauju, kaip jai po asmeninių sunkių išgyvenimų sekėsi dirbti su ta pačia priklausomybę kaip ir jos vyras sergančiais asmenimis. „Vyras yra artimas žmogus, turime dukrą. Man tai buvo skaudus išgyvenimas. Sako, kad savi marškiniai arčiau kūno būna.

O į čia ateinančius žmones žiūriu kaip į silpnus. Jie ateina, o aš privalau duoti. Labai gaila buvo žmonių. Aš pradžioje ant jų šaukdavau: kodėl jūs geriate? Kaip su vyru. Vėliau pradėjome kalbėtis. Ir suvokiau, kad riksmais nieko nepadarysi, nepakeisi. Gerumu gali daug ką pasiekti“, – įsitikinusi moteris.

Anot jos, žmogui, kuris serga priklausomybės liga, nereikia rodyti gailesčio. „Reikia būti žiauriems, negailėti. Jei gaili, tai jie žino, kad ateis, paverks. Reikia būti ryžtingoms. Vieną kartą gali pagailėti, antrą kartą gali. Bet jeigu tai sistemiškas elgesys, tai ką? Neprigailėsi. Ar jie priklausomi nuo narkotikų, ar kelia ranką – moteris turi būti stipri. Aš Rukloje nepražuvau“, – sako Virginija.

Pusė gyventojų – vaikai

Virginijos globojamiems žmonėms materialių dalykų nebereikia – reikia užsiėmimų, pramogų, kad žmonės atsitrauktų nuo alkoholio. „Rukloje jaunimas neužsilaiko arba eina tėvų pėdomis“, – sako pašnekovė.

O jaunimo, anot Virginijos, Rukloje netrūksta. Rukloje esą gyvena apie 2000 žmonių, iš jų apie 1000 – vaikai. „Prieš 3 metus vaikų iki 15 metų Rukloje buvo apie 750. Iki 16 metų apie 900. Daug vaikų, nes daug daugiavaikių šeimų. Tingi jie, turėtų dirbti, o ne gliaudyti saulėgrąžas ir nurengti bei aprengti praeinantį žmogų“, – pasipiktinusiu tonu sako moteris.

Virginija tikina, kad yra griežta jauniems žmonėms: jei jie turi sveikas rankas, tai turi dirbti.

„Prieš 20 metų prie šito stalo valgė tėvai, dabar valgo vaikai ir net jų anūkai. Jų gyvenimo tikslas – vaikai. Kaip jų vaikai žaidžia? Sako, kad būsiu mama, turėsiu daug vaikų. Yra susiformavęs daugiavaikių šeimų modelis. O tiems vaikams reikia visko: mokslo, rūbų, meilės. Meilės tie vaikai neturi“, – įsitikinusi Virginija. Tačiau Virginija patikina, kad tikrai ne visos daugiavaikės šeimos priklauso socialinės rizikos grupei.

„Carito“ vadovė įsitikinusi, kad žmonės turėtų pašalpą gauti tik tais atvejais, jei dirba. „Būna, kad žmogus negali dirbti. Bet jeigu žmonės sveiki ir nedirba, tai duok vaiką į darželį, eik dirbti ir gausi pašalpą. Kodėl valstybė juos taip lepina? Jie gauna pašalpą, pinigus prageria, o vaikui čiulpinuką duodą. Darbo užtektų, Jovana yra 7 kilometrų atstumu, kas norėtų, darbą rastų. Jie neturi noro, daug kas neturi ir socialinių įgūdžių. Toks mūsų miestelio gyvenimas“, – piktinasi pašnekovė.