Visuomenės nuomone, įtakingiausi ekonomistai ir verslininkai – Gitanas Nausėda (pirmas) ir Arvydas Avulis (antras). Elito nuomone, įtakingiausi – Robertas Dargis (pirmas) ir Gitanas Nausėda (antras). Vadinasi, pagrindinis vertinimų skirtumas – tarp R. Dargio, kuriam pirmenybę teikia elitas, ir A. Avulio, kuris įtakingesnis visuomenės akimis. Kodėl yra toks skirtumas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ Vladimiras Laučius kalbėjosi su Pramonininkų konfederacijos prezidentu R. Dargiu, SEB banko vyriausiuoju ekonomistu G. Nausėda ir bendrovės „HANNER“ valdybos pirmininku A. Avuliu.

– Kodėl toks skirtumas tarp elito ir visuomenės vertinimo, pone Dargi?

R. Dargis: Susitariau su A. Avuliu. Juokauju. Manau, visuomenės apklausas daugiau lemia žmonių matomumas. Žmonės tą įtaką supranta pagal matomumą, įsivaizduoja, kad matomumas formuoja įtaką. Kalbant apie vadinamojo „elito“ apklausas, nežinau, kokiu pagrindu formuojami klausimai. Matydamas politikų, valstybės tarnautojų, žurnalistų vertinimus, manau, kad jie tiksliau identifikuoja vieną ar kitą žmogų, nes aktyviau seka jų veiklą, mato pasekmes, o vertinimas atsispindi tame sąraše.

– Pone Avuli, kodėl jus visuomenė užkėlė anksčiau nei elitas?

A. Avulis: Esu gana aktyvus verslininkas, daug bendrauju su žiniasklaida, savo klientais. Tai palieka įspūdį ar prisiminimus. Manau, nėra didelio skirtumo, vienas ar kitas. Koks čia įtakingumas. Manau, įtaką turi tie žmonės, kurie yra Vyriausybėje, tie, kurie Seime turi daugumą, tie, kurie valdo žiniasklaidos priemones ir gali ištransliuoti tam tikras žinias. Jie turi įtaką ir visuomenės nuomonei, ir šalies ekonominiams sprendimams.

– Pone Avuli, kaip jūs traktuojate savo įtaką – ar ją labiau lemia jūsų turtas ir statusas, ar nuomonės formuotojo galia?

A. Avulis: Manau, kad turtas ir statusas mažai lemia, nes tokių kaip aš Lietuvoje daug. Be to, daug kas nežino ir nepasveria tų turtų. Šis vertinimas apytikslis, o tai, kad kalbu gana drąsiai, tiesiai ir kartais ne visai švelniai pasakau savo nuomonę apie Vyriausybės ar politikų darbą, ir pasilieka žmonių pasąmonėje.

– Pone Dargi, kaip jūs manote: turtas, statusas ar nuomonės formuotojo galia?

R. Dargis. Manau, kad daugiau aktyvus veikimas visuomenėje, kaip nuomonės formuotojo. Manau, kad tai labiausia lemia. Mano vadovaujama Pramonininkų konfederacija yra aktyvi valstybės gyvenime, aktyvi bendruomenė, teikia daug siūlymų dėl valstybės vystymosi, ateities strategijų variantų. Tai, matyt, atsispindi toje apklausoje, žmonės mato pastangas.

– O jūsų veikimas politinėje ir visuomeninėje veikloje ir panašiai?

R. Dargis: Manau, kad tas veikimas viešojoje erdvėje, atstovaujant verslo bendruomenei, įskaitant ir politinę erdvę, be abejonės, palieka pėdsakus.

Robertas Dargis

– Pone Nausėda, šiandien paaiškėjo, kad jūs – pirmas visuomenės apklausoje ir antras elito apklausoje. Gal šiandien puiki proga pasakyti, ar dalyvausite prezidento rinkimuose?

G. Nausėda: Kad paaiškėjo prieš kokią savaitę turbūt, sužinojau apie tuos rezultatus šiek tiek anksčiau, nes reikėjo komentuoti.

– Šiandien visuomenė sužinojo.

G. Nausėda: Su kolegomis bandėme kalbėtis, kas per daiktas ta įtaka. Ar galima ją užsidėti ant galvos, ar įsisegti į švarko atlapą, turbūt, ne. Mano kriterijus, ekonomistams taikytinas kriterijus, yra mano profesinė veikla, nes daugiau per tuos metus nieko ir nedariau: nei krepšinį žaidžiau, nei šokių konkursuose dalyvavau. Tiesiog dirbau savo darbus, komentavau ekonominius procesus, su kolegomis mėginome prognozuoti. Ir jeigu žmonės mano, kad tai prasminga, matyt, iš to jie veda tam tikrus rezultatus, kurie yra pasitikėjimo dalykai.

– Ar kandidatuosite į prezidentus?

G. Nausėda: Negaliu šiandien atsakyti, ar kandidatuosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad ši padėtis šiek tiek privilegijuota, jeigu kreipia žmonės dėmesį į tavo veiklą, suteikia galimybių dalyvauti visuomeninėje veikloje plačiąja prasme. Dalyvauti daugybėje gražių projektų, kurie toli gražu nėra tik ekonomisto darbas. Ir jeigu aš galiu prisidėti prie kokio mažo miestelio renginio ir prie kokios socialinės iniciatyvos, tai man labai patinka ir vis labiau įsitraukiu. Iš to kyla politinės potekstės. Ką galiu atsakyti – aš turiu teisę, kaip vyresnis nei 40 m. Lietuvos Respublikos pilietis, kaip ir čia sėdintys ponai, dalyvauti Lietuvos Prezidento rinkimuose. Bet esu ne kartą jau minėjęs, kad priimsiu sprendimą rugsėjo arba spalio mėnesį. Tada paskelbsiu visuomenei ir tas neapibrėžtumas baigsis. Tiesą sakant, jis ir mane kamuoja.

– Tada paklausiu kitų pašnekovų: ar dalyvaus, jūsų manymu, ponas Nausėda prezidento rinkimuose? Taip ar ne, pone Avuli?

A. Avulis: Aš manau, kad dalyvaus.

- O jūs, pone Dargi?

R. Dargis: Aš manau, kad Gitanas iš tikrųjų turi pagrindo šiandien pasakyti „taip“, nes jo darbas nuoseklus, valstybės reikalų išmanymas suponuoja situaciją, kad jis galėtų kandidatuoti, ir jis būtų vienas geriausių kandidatų, kurie kandidatuotų, kiek mes šiandien žinom.

Arvydas Avulis

G. Nausėda: Ačiū, ponai. Man netikėta, ką čia dabar pasakėte.

A. Avulis: Aš palaikyčiau Roberto nuomonę. Jei žiūrėtume, kokio Lietuvai reikia prezidento, Gitanas būtų geriausias pasirinkimas.

– Vakar Statistikos departamentas paskelbė, kad beveik ketvirtadalis lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos. Kilo arši diskusija tarp ekonomistų, nuomonės formuotojų. Ponas Nausėda nurodė, kad skurdo augimą lemia infliaciją. Jums oponavo Nerijus Mačiulis, pasak kurio, susidariusios padėties negalima vadinti didesniu skurdu: tiesiog vidutinis atlyginimas augo greičiau už socialines išmokas, vadinasi, skurdas nedidėjo, didėjo nebent pajamų nelygybė. Bet juk augant pajamų nelygybei, kaip sako dalis ekonomistų, kyla ir skurdo slenkstis, vadinasi, santykinis skurdas didėja. Ponas Mačiulis į tai atsako, kad apskritai reikėtų uždrausti santykinio skurdo rodiklį, nes šis esąs kvailas. Ką jam į tai atsakytumėte, pone Nausėda?

G. Nausėda: Žinote, galima uždrausti visu rodiklius, kurie ką nors blogo rodo. Tuomet sukištume galvas į smėlį ir sakytume, kad Lietuvoje viskas gerai. Bet turbūt Lietuvoje ne viskas gerai. Grįžtant prie skurdo tematikos, nematau prasmės ilgą ginčą plėtoti, tuo labiau kad čia nėra kolegos Nerijaus Mačiulio, pasakysiu tik viena. Į tai ir jis atkreipė dėmesį.

Fiksuotos išmokos šioje valstybėje atsilieka nuo vidutinio darbo užmokesčio augimo, ir taip yra todėl, kad tai valstybės arba Seimo ir vyriausybės sprendimai, kurie dažnai vėluoja, seka įkandin to, ką moka privatus sektorius. Ir ne paslaptis, kad, sakykim, privačiame sektoriuje pastaruoju metu atlyginimai auga sparčiau nei viešajame, nekalbant apie pensijas ir socialines išmokas. Jeigu tuo pat metu Lietuvoje egzistuoja infliacija, o ji egzistuoja dėl to, kad ekonomika auga, didėja paklausa ir taip toliau, tai labiausiai ir kenčia tie žmonės, kurie yra mažiausiai apsaugoti arba priklausomi nuo valstybės sprendimų. Tiesiog infliacija aplenkia jų tartum nominaliai augančias pajamas ir jie realiai ima gyventi blogiau.

– Pone Avuli, jūsų nuomonė dėl santykinio skurdo rodiklio. Ar tikrai skurdas didėja?

A. Avulis: Čia man būtų sunku ginčytis su ekonomistais, kurie geriau išmano, bet norėčiau atkreipti dėmesį į porą detalių. Mes Lietuvoje turime 8 proc. bedarbių, kai, pavyzdžiui, Čekijoje nedarbas tik 2 proc. Mums reikėtų rasti atsakymą, kodėl, kai ekonomika kyla ir auga, mūsų BVP kyla vienais geriausių skaičių Europoje, bet pas mus 8 proc. nedarbas. Mes tuos bedarbius – apie 130 tūkst. žmonių – išlaikome su tam tikromis pašalpomis. Ir tie valstybės ištekliai, kurie galėtų atitekti pensijoms didinti, išmokami bedarbių išmokoms. Čia tam tikra valstybės politika. Jei žiūrėtume, kaip padidinti žmonių užimtumą, nedarbą sumažinti, sakykim, iki 4 proc., padėtis pagerėtų, valstybė turėtų ižde daugiau mokesčių ir galėtų daugiau išteklių skirti pensininkams, kurie ir augina skurdo lygį.

– Pone Dargi, ar sutinkate su kolegų nuomone?

R. Dargis: Čia gal daugiau ekonomistų ginčas buvo dėl santykinio skurdo, dėl absoliutaus skurdo. Aš dar galvočiau, kad nenorėčiau visiškai pasitikėti statistika. Visgi šešėlyje, mano galva, dar nemažai ekonomikos, dalis pajamų neįtraukiamos į apskaitą. Tai rodo paslaugų, produktų brangimas ir įperkamumas, žmonių perkamoji galia didėja. Nesakyčiau, kad skurdas labai plečiasi, apima vis daugiau visuomenės. Bet ką ir Arvydas pabrėžė, mums nesiseka kovoti su šešėliu, kaip nesiseka kovoti su nedarbu, nes dar vienas rodiklis – produktyvumas – labai stipriai atsilieka, kitaip tariant, nemaža dalis žmonių ir nori būti nedarbingi. Labai sudėtinga jiems persikvalifikuoti, įgyti naujų kvalifikacijų, įgūdžių. Šiandien be to, kad nedarbas didelis, kas mėnesį renkame žinias, jog įmonėse vis labiau trūksta darbuotojų.

– Šešėlis, darbo produktyvumas ir nedarbo lygis. Išsiaiškinome, ką įtakingiausi šalies ekonomistai, verslininkai galvoja apie savo įtaką ir apie skurdą Lietuvoje.