Nakvynės namų gyventoja neslepia: tiesiai šviesiai pasakysiu – gyvenk ir žvenk

„Už nakvynę moku 24 eurus su kapeikomis per mėnesį. Nereikia mokėti už elektrą, vandenį. Tiesiai šviesiai pasakysiu – gyvenk ir žvenk. Duoda skalbimo mašiną, yra virtuvė. Ko dar norėti? Reikia tik gyventi pagal taisykles, tvarkingai“, – sako jau trečius metus Vilniaus miesto nakvynės namuose gyvenanti Virginija.

Daugiausiai čia patenka vyrai

Iš dienos šviesos įžengiame į prietemą – nakvynės namų koridoriuose langų nėra. Tik įžengus pro duris pamatome dėžes maisto. Vilniaus miesto nakvynės namų direktorius Edvardas Jablonskis paaiškina, kad tai yra „Maisto banko“ atvežti produktai. „Nakvynės namuose yra kelios virtuvės, tačiau maitinimo netiekiame“, – priduria jis.

Šiuo metu Vilniuje veikia 3 nakvynės namai, kurie talpina iki 300 žmonių. Vasara daug klientų nėra, tačiau žiemą visi norintys saugiai ir šiltai praleisti naktį vargiai telpa.

Nors koridoriai švarūs, aplinka tvarkinga, ore tvyro šioks toks nemalonus kvapas. Tačiau nosies jis neriečia, tad toliau žingsniuojame koridoriumi. Socialinio darbo organizatorės Angelė Suchovienė ir Simona Jaglinska pasakoja, kad Vilniaus miesto nakvynės namuose socialinių darbuotojų padėjėjai, ir Socialinės tarnybos jaunesnieji socialiniai darbuotojai dirba pamainomis, kad tik prireikus, jie visada būtų šalia.

„Pirmame aukšte gyvena netekę darbingumo gyventojai, antrame, trečiame – tik vyrai“, o ketvirtąjame moterys, – sako A. Suchovienė.

Anot E. Jablosnkio, būtent vyrų nakvynės namuose būna daugiausiai. Klientų amžius, pasakoja jis, yra įvairus, o ir istorijos – individualios. „Vieni sugeba atsistoti ant kojų. Kiti dingsta, bet po kurio laiko vėl sugrįžta, kai juos paleidžia iš įkalinimo įstaigos“, – teigia direktorius.

Žmonių, kuriems reikia apnakvindinimo paslaugos, sako E. Jablonskis, daugėja. „Atsirado daugiau žmonių su negalia. To priežastys įvairios: narkotikai, nupjautos kojos, nušalę pirštai. Saugi nakvynė reikalinga vien dėl jūsų saugumo, kad ramiau miegotumėte, kad kažkas girtas po langais nesišlaistytų, nešūkautų“, – įsitikinęs pašnekovas.

E. Jablonskis sako, kad čia apgyvendinami tie, kurie neturi, kur gyventi, neturi jokio turto ir niekur nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos. Gyventi jie čia gali pusę metų, vėliau komisija sprendžia, ar jiems ir toliau tęsti teikiamą paslaugą.

Pabėgo nuo alkoholiko vyro

Eidami koridoriumi sutinkame 66 metų Virginiją. Ji – tikriausiai viena iš ilgiausiai nakvynės namuose gyvenančių žmonių. Socialinės darbuotojos dar Virginiją pabara – ši savo kambaryje, kuriuo dalinasi dar su dviems kitomis moterimis, laikė vonios kambario raktus.

Virginija grąžina raktą ir tikina, kad jei raktas ne pas ją – tada duše netvarka. „Pripratau čia gyventi. Su žmonėmis bendrauti moku, savęs neleidžiu skriausti. Čia gerai. Tik būtų dar geriau, jei žmonės būtų normalesni. – juokiasi ji. – Aš garsiai pasakau porą žodžių ir tylu pasidaro. Reikia kartais tvarką daryti, pamiršta jie, kur randasi“.

Moteris gyvena iš pašalpos – 145 eurų per mėnesį. Pinigų, tikina ji, užtenka, ypač po to, kai metė rūkyti. „Už nakvynę moku 24 eurus su kapeikomis. Nereikia mokėti už elektrą, vandenį. Tiesiai šviesiai pasakysiu – gyvenk ir žvenk. Duoda skalbimo mašiną, yra virtuvė. Ko dar norėti? Reikia tik gyventi pagal taisykles“, – įsijautusi sako Virginija.

Dabar jau pensijoje esanti moteris pasakoja, kad seniau dirbo statybose dažytoja-tinkuotoja, gyveno Kretingos rajone. „Ištekėjau už alkoholiko. Vargau 17 metų kol pabėgau nuo jo“, – atvirauja pašnekovė. Moteris išvyko gyventi į užsienį. Esą jos vyras vienas ilgai netempė – nebuvo dirbančio žmogaus, kuris jį maitintų, tad vyras savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Dukras pati atidavė į globos namus

Virginija turi 3 dukras. Jos, sako moteris, užaugo vaikų namuose. Pasiteiraus, dėl kokios priežasties jos buvo paimtos iš šeimos, Virginija išsitiesia lyg styga ir purtydama galvą tikina, kad jos nebuvo paimtos. „Aš dirbau, vyras gėrė. Mergaitėms reikėjo eiti į mokyklą per mišką 2,5 kilometrus. Per mišką eiti vaikui baisu.

Apylinkės pirmininkė žinojo, kad gėrė mano vyras, gėrė ir jo mama. Pasiūlė vaikams gyventi globos namuose. Pinigų nebuvo, darbų nebeliko. Už ką jas rengti? Tai buvo skaudus sprendimas, bet ką daryti? Žiūrėti kaip vyras geria ir tyčiojasi iš vaikų?“, – moters balsas tampa audringas, o akyse – kaupiasi ašaros.

Nusukusi galvą į šoną, ji dešinę ranką pakelia prie veido, bet jo nei užsidengia, nei nusišluosto susirinkusias ašaras. Stoja kelios sekundės tylos, po kurių jau ašarų veide nematyti, bet iš balso tono galima spręsti, kad susijaudinimas niekur nedingo. „Aš dar nesu atsigavusi. Vyrui dar ir dabar negaliu atleisti. Nors sako, kad tokių dalykų negalima sakyti, bet aš turbūt ir į kapus nusinešiu visą tą pyktį. Nieko nemačiau, dirbau, buvau pamiršus, ką reiškia miegoti. Dieną atidirbdavau kaip jautis, o jam vienodai rodo: batus ant lovos užsikeldavo ir dainuodavo“, – pamena ji.

Virginija tikina, kad alkoholio nevartoja. Kai jauna buvo – išgerdavo. Tačiau, kai gimė vaikai, Virginijai alkoholis tapo tabu.

Šuo pašildys kojas prie šiukšlių konteinerio

Bėgdama nuo vyro ir vargų, pasakoja Virginija, 1999 metais išvyko gyventi į užsienį. Į Lietuvą sugrįžo tik 2006 metais. „Išvažiavau per Jonines ir grįžau per Jonines“, – šypteli ji.

Sugrįžusi, moteris neturėjo, kur dėtis. Ji tėčio neturėjo, užaugo su patėviu. Turi ir netikrą brolį. Jau nuo seno, pasakoja ji, Virginija žinojo, kad buto, kuriame gyveno mama su patėviu nepaveldės – viskas atiteks broliui. Taip ir nutiko mirus mamai. „Aš dar gyvos mamos klausiau, o kas man bus? Sakė, kad tau Pūkė bus, prie konteinerio kojas pašildys“, – pamena Virginija. Pūkė buvo jų auginta kalytė.

Ant dukrų kupros, teigia moteris, ji nenorėjo lipti. Jos jau buvo susikūrusios savo gyvenimus. „Įsidarbinau valytoja prekybos centre. Dirbau naktinėje pamainoje. Sunkus darbas, bet darbas. O kokį geresnį darbą gausi, kai esi sena?“, – lyg pasiteisindama sako pašnekovė.

Tačiau ilgai jai dirbti neteko – po kiek laiko visą naktinę valytojų pamainą atleido. Virginija užsiregistravo darbo biržoje, tačiau darbo nerado. „Pradėjau lįsti į skolą. Skambinau broliui į Airiją. Neėmiau iš jo pinigų. Kai mirsiu, tai mirsiu ramia dušia, kad niekam nesu skolinga. Neužsidirbau ir nereikia“, – sako Virginija ir nusijuokia, kad ji tikras avinas – užsispyrusi.

Padėkoju Virginijai už pokalbį, tačiau ji taip greitai atsisveikinti nenori – paprašo pasidaryti nuotrauką. Toks jos hobis – fotografuoti žmones. „Kai jau visai nepaeisiu, galėsiu žiūrėti į nuotraukas ir viską atsiminti“, – nusijuokia ji.

Į narkotikų liūną pakliuvos vos šešiolikos

Lydimi socialinių darbuotojų, kylame į antrame aukštą. Ten gyvenantys vyrai turi dvi virtuves, du tualetus. Yra įrengtas ir rūkomasis.

Dienos metu gyventojų nedaug: A. Suchovienė pasakoja, kad nakvynės namuose dieną lieka tik tie, kurie yra grįžę po darbo ar dėl ligos/neįgalumo negalintys dirbti. „Visi kiti darbingo amžiaus žmonės turi spręsti savo socialines problemas. Jei papuolė čia, vadinasi yra kažkokių problemų. Turi bandyti darbintis, susitikti su darbdaviu, lankytis darbo biržoje“, – teigia darbuotoja.

Anot jos, svarbiausia, kad visuomenė priimtų čia gyvenančius asmenis kaip visuomenės dalį. „Nuvažiavus bent kilometrą už Lietuvos sienos, mes esame vienis – Lietuva. Bendrame katile tiek milijonieriai, tiek nakvynės namų gyventojai. Tai nereali žmogaus fantazija, jei jis mano, kad gerai gyvena ir atsiskiria nuo visos likusios visuomenės, jos nemato“, – įsitikinusi A. Suchovienė.

Viename iš antrame aukšte esančių kambarių gyvena 34 metų Tomas. „Prieš tai buvau kalėjime, gatvėje. Nuo rytojaus pradedu dirbti“, – sako jis. Vyras su jauduliu laukia pirmosios darbo dienos, bus baldžius.

Kas kaltas dėl dabartinės jo gyvenimo padėties, Tomas neslepia. „Heroiną vartojau nuo 16 metų. Aplinka, kuri mane supo, nebuvo bloga. Ne tokia, dėl kurios dažniausiai manoma, kad žmogus pradės vartoti. Nebūtinai turi būti alkoholikų sūnus ar kažkoks kitoks stereotipas, kad pradėtum vartoti“, – sako Tomas.

Vyras pasakoja, kad užaugo draugiškoje, šiltoje aplinkoje. Kaip ir visur, sako jis, buvo savitų problemų, tačiau niekada nebuvo smurto. Šiandien, teigia vyras, jis vėl stengiasi užmegzti santykius su savo šeima, juos sustiprinti.

Vartojo ir kalėjime

Pasiteiravus, kodėl jo gyvenime atsirado heroinas, vyras tikina, kad tai buvo jaunatviškos, tačiau kvailos drąsos proveržis. „Norėjau viską pajusti, patirti. Nebuvau prieš nieką atsakingas, niekas manęs nekontroliavo, turėjau daug laisvės. Man tai patiko“, – atvirauja jis.

Kalėjime, teigia Tomas, atsidūrė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių dažniausiai patenka ir kiti narkomanai – vagysčių.

„Nustojau vartoti, kai išėjau iš kalėjimo“, – teigia Tomas. Vyras jau porą mėnesių leidžia laisvėje.

Pasiteirauju, ar kalėjime buvo lengva gauti dozę. Vyras neslepia, kad taip ir kad DELFI paviešintos „Pravieniškių mafijos“ istorijos nėra joks skandalas. „Tai tik dabar išlindo į dienos šviesą. Taip buvo visą gyvenimą ir taip bus. Nemanau, kad čia kas nors pasikeis“, – sako vyras.

Dabar Tomo gyvenimas keičiasi į gerąją pusę: vyras susirado darbą, užsiima savanoriška veikla – padeda kitiems saugiai vartoti narkotines medžiagas.

„Žmonės vartoja narkotikus. Karas prieš vartojimą jau seniai pralaimėtas ir reikia šviesti jaunus žmonės, kad jei jau pasirinko vartoti – tai darytų saugiai. Nekalbu tik apie švirkštus: tos pačios trūbelės, per kurias uosto, įrankiai, per kuriuos rūko. Yra daugiau įrankių, daug būdų“, – įsitikinęs Tomas.

Kalbėdamas apie savo pačio progresą, Tomas viliasi, kad viskas bus gerai. „Esu pakaitinėje programoje. Paprastai pasakius – geriu tabletę. Nesu nusprendęs, kad nevartosiu ir viskas. Aš geriu tabletę. Mano smegenys negali veikti kitaip... Man jau trūksta vieno dėmens, kad aš galėčiau funckionuoti normaliai“, – ramiu tonu sako jis.

Anot jo, esant tokioje situacijoje, svarbiausia – nenusigręžti nuo artimųjų.