DELFI žurnalistė su O. Šurajevu susisiekė norėdama paklausti, kodėl jo įmonė „Olegas ir storas“ vaizdo įrašus apie Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių kūrė dar prieš pasirašydama sutartį.

Šis pokalbis truko vos penkias minutes, tačiau vėliau O. Šurajevas panoro padiskutuoti apie anksčiau DELFI portale publikuotą straipsnį „Šimašių už savivaldybės pinigus reklamuojantis Šurajevas: man irgi ten ne viskas patiko“, tad iš viso pokalbis užtruko 1 val. 9 min. 34 s.

O. Šurajevo teigimu, pastarajame straipsnyje buvo publikuojami ne visi jo ištarti žodžiai, todėl šiame tekste pateikiame visą pokalbį su MB „Olegas ir storas“ vadovu O. Šurajevu, kuris reklaminius vaizdo įrašus apie Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių kuria nuo balandžio, nors oficialiai (pagal sutartį ir už pinigus) – nuo gegužės.

O. Šurajevo teigimu, prieš sutartį kurti vaizdo įrašai buvo pasibandymas, ar jo MB gebės atlikti šį darbą, nors savivaldybė įmonę šiam darbui rinkosi iš trijų galimų. Tiesa, dvi kvietimą dalyvauti gavusios įmonės pasiūlymo nepateikė, tad savivaldybė pasirinko jį pateikusią MB „Olegas ir storas“.

Šio pokalbio metu Olegas teigė, kad rizikavo, nes nežinojo, ką pasirinks savivaldybė: „Mes žinojome, kad jei tos įmonės pateiks pasiūlymą su mažesne kaina, jas atrinks. Bet jie niekada gyvenime nepateiktų pasiūlymo su mažesne kaina, nes kaina, už kurią darome mes, yra maksimaliai maža. Ir tai labai svarbu šioje istorijoje.“

Sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir MB „Olegas ir storas“ buvo sudaryta 2018 m. gegužės 22-ąją, pasirašyta – gegužės 23 d. Sutartį pasirašė O. Šurajevo įgaliotas asmuo Dominykas Noruišis.

Šiame pokalbyje Olegas paaiškino, kodėl parašas yra ne jo: „Aš sakiau chebrai, kad aš nenoriu imti pinigų, bet galų gale kolega mane įtikino, kad čia yra geras variantas. Aš sakiau, kad ne, aš nenorėjau šito dalyko, todėl parašas ant popieriaus yra ne mano.“

Vėliau paaiškėjo, kad įrašus apie Vilniaus merą O. Šurajevo įmonė kuria nuo balandžio vidurio.

Vilniaus miesto savivaldybės pasiūlymas trims įmonėms buvo išsiųstas balandžio 24 d. (pirmasis O. Šurajevo įmonės kurtas vaizdo įrašas apie R. Šimašių feisbuke buvo patalpintas balandžio 16 d.).

Į Vilniaus miesto savivaldybės pasiūlymą atsakė tik MB „Olegas ir storas“.

Vilniaus miesto savivaldybės siųstas pasiūlymas:

– Olegai, vaizdo įrašus Vilniaus miesto savivaldybei kūrei dar prieš pasirašydamas sutartį. Ar gali papasakoti, kiek buvo tų vaizdo įrašų ir kodėl kūrei dar nė neturėdamas sutarties?

(Olegas atsiduso, nes apie tai jau buvo kalbėjęs portalui lzinios.lt, tada pasidomėjo, ar tai tikrai įdomu ir sutiko pakalbėti) Tai yra kūrybinis darbas ir kai mes kalbame apie mokesčių mokėtojų pinigus, turime įsitikinti, ar šitas produktas, ar iš viso turime teisę jį gaminti, ar galime jį padaryti. Šis produktas yra darbinis.

Nes kūrybai reikia paruošti (kalbant apie industriją, prieš pasileidžiant serialui, visą laiką filmuojami pilotai, būna, kad pilotai perfilmuojami iki dešimties kartų. Dėl to, pavyzdžiui, biudžetai būna tokie dideli kartais). Žmonės, kurie galbūt nesupranta, gali numatyti tame kažkokį... Kad mes darėme, po to surengė konkursą. Ne. Turi pradžioje įsitikinti, ar gali daryti šitą paslaugą, nes tai yra kūrybinis darbas ir čia nėra vamzdžių pirkimas.

Su vamzdžių pirkimais ar su visokiais kitais dalykais tai yra taip.

Kitas dalykas, aš nelabai mėgstu tų valstybinių nesąmonių, kur laimi konkursą, o jau toliau nebesvarbu. Svarbu, kad pinigus gavai ir toliau nebesvarbu, kokios kokybės darbus atlieki.

– Kiek vaizdo įrašų buvo padaryta prieš sutartį ir po?

– Prieš sutartį – 4, po sutarties – 2.

Olegas Šurajevas
Turi pradžioje įsitikinti, ar gali daryti šitą paslaugą, nes tai yra kūrybinis darbas ir čia nėra vamzdžių pirkimas.

– Iš viso pagal sutartį turi būti aštuoni?

– Taip, liko šeši, taip.

– Kas kiek laiko juos pamatysime?

– Dabar neįsivaizduoju. Priklauso nuo savivaldybės, nes meras atostogauja ir mes neturime jokių duomenų.

– Kai praėjusį kartą kalbėjome, minėjai, kad pradėjus dirbti su savivaldybės atstovais kalbėjote, kaip tai turi atrodyti, tai ar prieš sutartį (nespėjau užduoti klausimo)...

– Ką reiškia „mes kalbėjome“. Man visos dabartinės tavo manipuliacijos yra nelabai fainos, nes yra Viešųjų pirkimų tarnyba. Yra jų komentarai, yra teisiškai apibrėžta ši istorija. Yra jau visi komentarai, kokie tik gali būti, jau viskas yra. Nesuprantu, kurioje vietoje čia mes, ką norime išsiaiškinti?

– Aš pabaigsiu sakyti savo klausimą. Prieš sutartį, kai kūrei vaizdo įrašus ar po duodavo daugiau kūrybinės laisvės?

– Jie negali manęs niekaip kontroliuoti, nes aš turiu daugiau komunikacinės galios.

– Tiesiog turi daugiau patirties šioje srityje?

– Turiu patirties daugiau, neturiu politinių sąsajų, neturiu jokių čia matai tikslų ten arba dar kažko. Jokių nugarinių istorijų. Dėl to šioje vietoje negalima manęs kontroliuoti.

Ką reiškia kūrybinis mūsų dalykas. Ką meras padarė – čia negalime sukurti nieko. Jei meras kažką padarė, jie viešina tai. Ir mes tik padarome teisingai dramaturgiškai, kad tai būtų žinia, kad žmonės apie tai sužinotų, nes ataskaitų niekas neskaito.

Olegas Šurajevas
Jie negali manęs niekaip kontroliuoti, nes aš turiu daugiau komunikacinės galios.

O meras turi būti atsakingas už savo darbus ir turi informuoti žmones, ką jis daro. Turi jausti grįžtamąjį ryšį. Dėl to pasirinkta feisbuko komunikacija: „klausimai-atsakymai“ kai kur buvo, nuolatos – skatinimas komentuoti ir užduoti klausimus. Tie klausimai nėra filtruojami, nėra jokios cenzūros ir taip toliau.

Padėkojus už pokalbį, Olegas dar pats uždavė kelis klausimus, todėl pokalbis apsiverčia aukštyn kojomis. Dabar klausimus uždavinėja Olegas.

Olegas: Dėl netikslumų ir manipuliavimo tavo straipsniu – sutinki su manimi ar ne?

Žurnalistė: Surašiau taip, kaip su manimi ir kalbėjai.

Olegas: Ne visai taip. Kai kuriuos dalykus neteisingai interpretuoji.

Žurnalistė: Tu teigi, kad sakinys „Bet mums tai neapsimoka, dabar jau matome, kad tie 8 tūkst. jau kainuoja 20“ yra ironija.

Olegas: Akivaizdu, kad tai yra ironija. Ar tau taip neatrodo?

Žurnalistė: Man neatrodo, kad yra ironija tuo atveju, kai kalbama apie skaičius ir pinigus.

Olegas: Ta prasme tu nesupratai čia ironijos? Kame čia ironija yra? Kad dabartinis spaudimas mums kainuoja daugiau nei tie pinigai? Tame ir ironija, tame yra mano alegorija. Ir čia yra tokia metafora. Čia grynai apie tai.

biški nesuprantu, ar tu čia specialiai nesupranti, ar tu iš tikrųjų ant tiek silpnai suvoki dalykus.

Žurnalistė: Gali vertinti, kaip nori.

Olegas: Ką reiškia „gali vertinti, kaip nori“? Jei tu manipuliuoji informacija. Visų pirma, tu uždavinėji tendencingus klausimus. Tu iškerpi kai kuriuos klausimus. Neįdedi viso pokalbio.

Tu neįdedi savo tendencingų klausimų, kurie yra pakankamai žemo lygio ir žemos žurnalistikos. Pavyzdžiui, apie tai, kad tu mane įtarinėji ir klausi apie penkis postus iš eilės apie Zuoką.

Žurnalistė: Aš tokio klausimo neuždaviau.

Olegas: O gal gali perklausyti pokalbį ir paklausti savęs, ar tu taip darei, ar nedarei?

Žurnalistė: Galiu.

Olegas: Tai perklausyk. Aš sakau, kad buvo.

Praėjusiame pokalbyje su Olegu DELFI žurnalistė sakė šį teiginį. „Nuo pat pradžių, kai tapote matomas žmogus, nevengiate pakalbėti ir apie Zuoką, kuriam kritikos yra iki dabar. Jos feisbuke yra labai daug, dabar per pirmus penkis įrašus radau Zuoką du kartus paminėtą.“

Tačiau iš tiesų A. Zuokas buvo paminėtas kur kas daugiau kartų:

Liepos 27 dieną O. Šurajevas feisbuke kalbėjo apie savo įmonės ir Vilniaus miesto savivaldybės sutartį. Įraše jis teigia: „O Zuokui linkėjimai, aš nuoširdžiai padarysiu ir parodysiu viską, kad tu nepraeitum į antrą turą, nes manau, kad esi miesto vėžys. Linkėjimai visiems!“

Tame pačiame įraše ir dar kartą buvo kalbama apie A. Zuoką: „Mano įmonė turi 8 000 Eur sutartį su savivaldybe. Buvo akivaizdu, kad Zuokas ir jo chebra bandys čia kapstytis naudodami seną gerą technologiją „PAŽIŪRĖKITE, VISI TOKIE KAIP UŽKALNIS“.

Ir dar kartą: „Mano mylimas Zuokas tikrai nesakys „Oi, žinokite, aš nebeturiu teistumo, nenaudoju juodųjų technologijų ir pigaus šūdo, nenusižeminau ir neapsimyžau per rinkimus, VISKAS, DABAR AŠ NORMALUS, atsiprašau.“

Ir dar: „Gal savivaldybei tai atrodo kaip šūviai sau į kojas, bet, mano nuomone, komunikacija, o ypač tokio dalyko kaip miestas, turi buti tik nuoširdi. Zuokas to niekada nesupras. Bet jei jis dabar padarytų video apie savo fail’us, mes žiūrėtume į jį kitaip ir gal net pradėtume jį truputį gerbti.“

Ir dar kartelį: „Beje, Šimašių aš kritikuoju taip pat, tik nu sorriukas, šalia Zuoko pagal blogumą jis net negali stovėti.“

Ir dar: „Štai tokia įdomi istorija, kurią dabar bandys platinti kokie nors su Zuoku susiję portalai.“

Liepos 23 dieną A. Zuokas taip pat buvo paminėtas: „Žmogus yra toks gyvūnas, kuris mokosi iš savo klaidų. Ne visi, aišku, Zuokas, pvz., vėl kandidatuos į merus. Bet iš esmės savisaugos instinkto prikolas yra saugoti save.“

Olegas: O kaip tu nusprendei, kada aš tapau žinomas?

Žurnalistė: Kai tavo vardas pradėjo girdėtis, kai tapai komiku, viešos nuomonės reiškėju, dabar tapai režisieriumi.

Olegas: Tu net nežinai, kuo aš užsiimu ir ką aš darau. Ne, aš nesu režisierius. Tu net nežinai, kas yra režisierius. Esu prodiuseris. Prodiuseris ir režisierius yra du skirtingi darbai. Tai yra skirtingi darbai. Išsiaiškink iš pradžių, kas yra režisierius ir kas yra prodiuseris. Iš esmės išsiaiškink viską. Išsiaiškink dalykus nuo A iki B ir tada rašyk savo straipsnius, o ne dabar rašyk segmentuotą informaciją. Tai, ką tu dabar darai, yra propaganda. Propaganda šlykšti.

Žurnalistė: Ar tuo atveju, jei aš noriu rašyti straipsnį apie tavo sutartį su Vilniaus savivaldybe, turėčiau klausti apie visus įvykius, kurie buvo prieš penkerius metus?

Olegas: Bet jei tu formuluoji klausimą, kaip tu formulavai prieš tai, kai tapai žinomas ir taip toliau, tu turėjai pasidomėti, kas yra žinomas, nuo kada atsirado, kokie postai (įrašai feisbuke – DELFI) buvo pirmieji, kas buvo pradžioje. Iš pradžių, kai rašei tą straipsnį, buvai nusiteikusi parodyti kažkokį point'ą (tikslą – DELFI). Ir paskui supratote, kad ši versija griūna, nes akivaizdžiai viešoje erdvėje vieša nuomonė griūna. Nežinau, jūsų ar kieno dar planas apie mano sąsają su liberalais ar Šimašiumi. Tai yra absurdas. Aš jokiais būdais negaliu pasirašyti sutarties dabar, o kritikuoti prieš trejus metus. Tai yra absurdas.

Žurnalistė: Klausimas buvo ne toks. Aš pasakiau, kad tu nuo tada, kai tapai žinomas, turėjai ir turi savo nuomonę ir poziciją apie politiką, kurią reiški savo feisbuke. Todėl ir klausiau, ar tai nesikerta su tuo, kad tu kuri vaizdo įrašus apie Vilniaus miesto merą?

Olegas: Kaip tai gali kirstis, jei tai buvo praeityje? Čia net klausimas yra absurdiškas. Klausimą neteisingai sudėlioji. Kaip gali kirstis buvęs dalykas su dabartiniu dalyku?

Žurnalistė: Ta prasme: nuo tada iki dabar. Ir šiomis dienomis, kai viešini savo įrašus, tu taip pat kalbi apie politinius dalykus. Dėl to buvo šis klausimas. Ir aš sakiau, kad visuomet turėjai savo nuomonę ir poziciją.

Olegas: Čia yra absurdas. Aš ne visuomet turiu savo nuomonę apie politiką, nes yra tokių politinių klausimų, apie kuriuos aš nuomonės neturiu. Tik vienas dalykas: susilaikau kartais nuo komentarų, kai kažko nesuprantu. Skirtingai nei tu. Nes tu iki galo neįsigilinai į šią situaciją ir bandai dabar rašyti straipsnį neįsigilinusi į visą dalyką, į metodiką, kaip kuriami klipai, kaip jie daromi. Tavo straipsnyje nėra analitinės informacijos. Jūs neišanalizavote Šimašiaus video, kas ten buvo, tiesiog nepažiūrėjote jų visų, čia yra didžiausia bėda. Jūs kalbate apie dalykus, kurių net nepažiūrėjote.

Sakote, kad šloviname merą, kad čia mero fanboy'inimas (garbinimas – DELFI), dar kažką. O ten grynai apie miesto reikalus.

Žurnalistė: Mano straipsnyje nebuvo parašyta, kad tu savo vaizdo įrašuose šlovini merą.

Olegas: Tavo straipsnyje buvo parašyta... Aišku... Ne, ne taip. Palauk, aš tau galiu dabar pasakyti, kas buvo tavo straipsnyje parašyta. Tuoj aš tau pasakysiu. Sekundėlę.

Aišku, tas straipsnis jau redaguotas? Kai redaguojate straipsnius, rašote, kad redaguota?

Žurnalistė: Ne, jis neredaguotas. Straipsnis yra toks, koks buvo išpublikuotas.

Olegas: Tikrai?

Žurnalistė: Taip, visiškai. Aš jame nieko nekeičiau.

Olegas: Tai va, tu rašai... Sekundę... Nu va taip: „Dar gegužės mėnesį Olego Šurajevo vadovaujama MB „Olegas ir storas“ ir Vilniaus miesto savivaldybė sukirto rankomis ir prasidėjo projektas „Mero veiklos dienoraštis“. Paprasčiau – O. Šurajevas pradėjo kurti Remigijaus Šimašiaus veiklą reklamuojančius vaizdo įrašus.“

Čia galima interpretuoti labai įvairiai, tiesą pasakius.

Žurnalistė: Ką galima interpretuoti?

Olegas: Galima parašyti reklamuojančius, bet ne tik jo veiklą. Tai yra Vilniaus miesto savivaldybės veikla ir visas komandinis darbas. Mes nereklamuojame mero. Nes akivaizdu, kad straipsnio naratyvas yra parodyti, kad mes už savivaldybės pinigus reklamuojame merą, nors ten reklamuojami, ką reiškia reklamuojami, informuojama visuomenė ir žmonės, mokesčių mokėtojai, informuojami apie padarytus darbus, kas vyksta. Tai dialogas su piliečiais, dialogas su gyventojais.

Tai yra pagrindinis point'as (pagrindinis akcentas – DELFI) viso šio dalyko.

Olegas Šurajevas
Mes nereklamuojame mero.

Žurnalistė: Aš suprantu, ką tu nori pasakyti, tačiau ar matei tą savivaldybės kvietimą teikti pasiūlymą?

Olegas: Suprantu. Bet vėlgi, mes žiūrime de facto. Vėlgi, jūs čia meluojate. Iš vienos pusės, taip, de jure yra viskas gerai. Taip, dokumentuose yra parašyta taip, bet de facto – tai yra visuomenei naudinga veikla. Šis produktas reklamuoja, informuoja žmones apie nuveiktus darbus. Jis kelia dialogą su gyventojais.

„Bet mums tai neapsimoka, dabar jau matome, kad tie 8 tūkst. jau kainuoja 20.“ (šis teiginys – citata iš straipsnio – DELFI)

Tai yra skaitytojų klaidinimas. Aš kalbėjau ironiškai ir šis mano teiginys reiškia, kad gaudamas tiek daug dėmesio kaip dabar, mums šitas projektas... Jau dabar neapsimoka jį daryti. Tiesiog.

Nes mes esame kalti dabar, kad tiesiog paėmėme pinigus iš savivaldybės. Ir nesvarbu, ką mes su jais darome, koks produktas, apie ką jis, koks jis yra. Ta prasme, tai jau visiškai nesvarbu. Ir šis naratyvas yra pušinamas (daugiausia skelbiamas – DELFI). Tai yra manipuliavimas.

Žurnalistė: Šioje frazėje, kai kalbi apie skaičius, aš neįžvelgiau jokios ironijos.

Olegas: Kaip tu galėjai neįžvelgti ironijos akivaizdžioje ironijoje? Galime iškelti šį klausimą ir aš manau, kad 9 žmonės iš 10, išskyrus tave, pasakys, kad tai akivaizdi ironija. Kad tai akivaizdu, nes ką aš norėjau tuo pasakyti: jei tu nesupranti sakinių prasmės, ką reiškia sakinys, kaip sudėlioti žodžiai, tai atsiprašau.

Perklausk, patikslink, sužinok, ką norėjo pasakyti pašnekovas, bet neiškreipk jo žodžių taip, kad susidarytų tendencingas vaizdas.

Žurnalistė: Aš tavo žodžių neiškreipiau.

Olegas: Tu kalbėjai su manimi telefonu ir tada parašei popieriuje. Ir tada gavosi iškreiptas vaizdas, gavosi klasikinė situacija. Taip, tu cituoji pažodžiui, bet tu neperduodi intonacijos.

Žurnalistė: Kodėl tuomet iš karto po straipsnio publikavimo neperspėjai manęs, kad šioje vietoje yra netikslumas?

Olegas: Aš tau parašiau.

Žurnalistė: Sekmadienį.

Olegas: Žiūrėk, Kristina. Mes su tavimi esame skirtingose kompetencijose. Ir skirtinguose momentuose. Aš turiu dabar labai daug darbų. Šitas konfliktas, kuris dabar yra, dirbtinis, tai nėra mano darbo pagrindinė dalis. Aš turiu milijoną projektų, apie kuriuos jūs niekada gyvenime nerašote, nes jums gi neįdomu, ką mes padarėme gero ir naudingo visuomenei. Nes jūsų užduotis kitokia.

Beje, kai jūs kalbate apie mokesčių mokėtojų pinigus, jūs, deja, nepažymite, kad kiekvienais metais gaunate daug valstybinių pinigų. Ta prasme, palyginus su mumis, kiek mes ten gauname, tas aštuonias štangas (tūkstančius – DELFI), tai jūsų pinigai yra be galo didesni. Ir jūs dažnai maišote visuomeninį ir privatų interesą. Kai jums naudinga, būnate žurnalistai ir visuomenininkai, kai nenaudinga, tai sakote, kad čia yra privatus verslas ir taip toliau. Hipokritiškumo ir melo, tendencingų iškreipimų pas jus yra be galo daug. Ir aš juos sistemingai kritikuoju savo video, jūsų veiklą. Išeina keli straipsniai, kurie yra visiškai tendencingi, taip pat, kaip jūs trinate komentarus.

Buvo kalbama apie Užkalnį, kuriam rašė komentarus po straipsniu, jūs kažkodėl šito dalyko... Kodėl jūs ignoruojate klausimus savo kolegų iš 15min.lt, kai jie jūsų klausia, kodėl nerašėte straipsnio apie Vaitulionį ir Užkalnį? Bet dabar rašote, nors šitas atvejis yra visiškai skirtingas, nėra jokio panašumo, čia yra visiškai skirtinga istorija.

Žurnalistė: Bet niekas ir nesako, kad čia yra tokia pati istorija. Mes nelyginame tavęs ir A. Užkalnio ar S. Vaitulioniu.

Olegas: Taip, bet kai jūsų klausinėja apie tuos dalykus, jūs kažkodėl... Vieną temą jūs paliečiate, kitos nepaliečiate. Nors, sakykime, jų skandalas ir jų moralinis nusižengimas yra žymiai didesnis. Šitoje vietoje vienintelis mano nusižengimas – kad aš nepasidomėjau konkurso eiga ir kad mano blogas teisinis išprusimas, nes aš tiesiog tais dalykais neužsiimu.

Dabartiniame kontekste, kai jau viskas yra išsiaiškinta, jau aš išleidau ir video, ir pakalbėjau apie tai keliose vietose... Taip, taip jau pakomentavo žmogus iš teisinės pusės, pakomentavo, kad jokių nusižengimų nėra, bet visada yra „bet“. Yra moralinis klausimas, kitame straipsnyje sako, kad jai kaip vilnietei nepatinka ir taip toliau. Tai žinai, tie „bet“. Neklausia kaip vilnietės ir neklausia kaip kunigo dabar, tavęs klausia kaip teisininkės. Jei paklausia tavo kompetencijos: nusižengimas yra ar nėra? Viskas, važiuojam toliau.

Šitoje vietoje... Jūs net nežiūrėjote tos medžiagos, tų klipų. Jų neanalizavote.

Nelabai suprantu, kokio naratyvo dabar ieškote? Koks jūsų tikslas dabartinis? Ką jūs norite parodyti? Kokią naudingą visuomenei veiklą jūs dabar darote? Kaip tu manai?

Žurnalistė: Šioje vietoje esmė, kad dar prieš pasirašydamas sutartį, kūrei kelis vaizdo įrašus ir vėliau buvo pasiūlymas sudalyvauti konkurse ir tu tiesiog laimėjai. Tai ar niekas nesikerta ir ar viskas yra gerai?

Olegas: Tai palauk, tu turi paklausti šioje vietoje teisininko.

Jei čia yra kažkoks nusižengimas, tai nežinau. Jūs ar koks suinteresuotas asmuo, kas mano, kad čia yra nusikaltimas ar kažkas, galite tai teisiškai daryti. Bet nedarykite iš to manipuliavimo ir dar žaidimų visokiausių.

Dar kartą jums aiškinu, tai labai normalus procesas, kuris yra labai sąžiningas mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Mes iš pradžių pabandėme ir pažiūrėjome, ar eina šis procesas ir tik tada darome produktą oficialiai.

Žurnalistė: Suprantu, bet sutartį pasirašėte po tų nemokamų įrašų. Pasiūlymas buvo išsiųstas trims įmonėms: jums ir dar dviem. Bet tos kitos nedarė tų įžanginių vaizdo įrašų prieš sutartį, o tu darei ir tu laimėjai konkursą.

Olegas: Žiūrėk, jos nedarė dėl to, kad tai, akivaizdu, kad tai nebuvo... Teisiškai, mes turime teisę padaryti nemokamai savivaldybei ir miestui video. Kurioje vietoje čia kažkoks korupcinis požymis? Kad mes daugiau video sukūrėme? Kas čia per? Kurioje vietoje mes apvogėme valstybę ar dar kažką? Kurioje vietoje čia yra kažkoks moralinis nusižengimas? Kad už tą pačią sumą padarėme daugiau video? Nu jo, koks nusižengimas. Kad visi taip nusižengtų.

Žurnalistė: Kitos įmonės nepateikė jokių vaizdo įrašų...

Olegas: Nes tai jų problemos! Tų įmonių, nes tos įmonės, ta prasme, čia mes kalbame apie kūrybinį darbą. Tos įmonės, jos nepadarytų... Ar tos įmonės yra nepatenkintos? Ar sakė tau kažką? Ar sakė, kad juos apgavo kažkas? Toms įmonėms visiškai nesvarbu – tokia yra procedūra. Tai yra procedūra. Taip, tai yra valstybinė biurokratija, valstybinėje biurokratijoje yra idiotiškų įstatymų, taip – tai faktas. Šitoje vietoje yra klausimas, mes jį galime kelti, bet kurioje vietoje čia yra nusižengimas kažkoks didelis? Aš nelabai suprantu. Ką mes čia dabar tyrinėjame? Ką tu nori tuo pasakyti? Kieno atžvilgiu mes čia nesąžiningai pasielgėme, jei tos įmonės neturi jokių pretenzijų?

Žurnalistė: Aš suprantu, kad įmonės neturi pretenzijų, bet viena iš tų įmonių laišką rado tik tada, kai paskambinau paklausti, kodėl jie nedalyvavo.

Olegas: Ne. Nemeluok, tu dabar meluoji. Tu meluoji, nes aš jiems paskambinau. Žiūrėk. Mes buvome susiskambinę. Mes susiskambinome iš karto, su jais kalbėjome.

Žurnalistė: Kada?

Olegas: Kai tu jiems paskambinai. Tu jiems paskambinai ir jie man paskambino tada, paklausė, kas čia dabar. Pasakiau, kad nežinau, paklausiau savivaldybės, nes nesuprantu, kame esmė, nes tokios procedūros nedariau niekada gyvenime, ever (niekada – DELFI).

Ir aš paklausiau savivaldybės, klausiau, chebra, (sako anglišką keiksmažodį), man skambina chebra, sako, kad jokio pasiūlymo negavo, sako: jie turėjo gauti, tegul patikrina e-mail'ą (elektroninį paštą – DELFI). Ir jie patikrino e-mail'ą, ir jiems šis laiškas nuėjo į spam'ą (brukalų dėžutę – DELFI).

Žurnalistė: Taip, kai aš jiems paskambinau paklausti, kodėl jie nedalyvavo, jie rado tą laišką, tai kodėl sakai, kad aš tau meluoju?

Olegas: Rado būtent tada, kai aš jiems nurodžiau, nuo ko laiškas turėjo ateiti. Ir jie tik tada rado šitą laišką, o ne dėl to, kad tu ten iškapstei kažką ar padarėt kažkokį mega tyrimą. Mes patys išsiaiškinome.

Žurnalistė: Aš nesakau, kad mes tyrimą padarėme, sakau, kad tiesiog paskambinau pasidomėti ir jie man perskambino po kelių valandų ir pasakė, kad laišką rado brukalų dėžutėje, pasakė, kad to laiško nė nematė, tai aš nesuprantu, kurioje vietoje aš tau meluoju.

Olegas: Ne, ne. Šitos trys įmonės, mes, „Nepilkas vilkas“ ir „Scuare production house“, nėra niekaip susiję.

Žurnalistė: Aš nesakau, kad jūs susiję. Sakau, kad jums savivaldybė siuntė pasiūlymą. Jums trims. Viena įmonė pasakė, kad pasiūlymo nepateikė dėl to, kad tuo metu atostogavo, o kitas vaikinas laišką rado tą dieną, kai aš jam paskambinau ir pasakė, kad laišką rado brukalų dėžutėje.

Olegas: Būtent. Tai šitos įmonės nedalyvavo. Jūs iškreipiate istoriją. Bandote parašyti, kad yra kažkokia sąmokslo teorija. Jos nesudalyvavo, nes jos nesudalyvavo. Tiesiog, o ne dėl to, kad čia yra kažkoks piktas mūsų susitarimas ar dar kažką.

Mes žinojome, kad rizikuojame. Bet mes iš karto pasakėme, kad dovanojame šitą dalyką, tai mūsų dovana. Mes ir dabar darysime projektą su savivaldybe ir video dovanosime.

Dovanosime, bet šį kartą, kad niekas iš jūsų neprisiknistų, darysime oficialiai ir tai bus dovana Vilniui. Tai tiek. Mes nesame kažkoks DELFI, kuris tik už pinigus dirba.

Nors jūs irgi porą dalykų gerų darote. Aš apie tai irgi kalbu, bet matai, tame ir skirtumas tarp mūsų, tarp manęs ir tavęs: aš, kai rašau straipsnį arba rašau kažkokią medžiagą, žvelgiu į ją įvairiapusiškai, o jūs bandote surasti naratyvą ir ant jo žaisti. Bet tai nėra sąžininga. Tai yra fake news (netikros žinios – DELFI) naratyvas. Padarote antraštę vieną ir po to gale ar kažkur tą informaciją kažkiek išlyginate.

Bet jūs žinote, kaip veikia žiniasklaida ir kaip veikia visi šitie skandalai.

Žurnalistė: Niekas tau nieko blogo nenori padaryti, Olegai. Mes kalbėjome su tavimi, tu man papasakojai, kaip yra, aš taip ir parašiau. Savivaldybė taip pat pasakė, kad viskas gerai, kad buvo skelbtas tas pasiūlymas ir taip toliau. Bet nesakyk, atrodo įdomiai, kai tu ne tik po sutarties, bet ir prieš sutartį kūrei vaizdo įrašus.

Viskas gerai, bet jei tu savivaldybei sukuri kelis vaizdo įrašus prieš savivaldybei paskelbiant pasiūlymą, prieš tau tame sudalyvaujant ir prieš tau jame laimint, kai esi vienintelis pasiūlymą pateikęs dalyvis, tai atrodo įdomiai.

Olegas: Aš nesu vienintelis dalyvis, tai yra melas.

Žurnalistė: Taip, dalyviai yra trys, bet tu buvai vienintelis, pateikęs pasiūlymą.

Olegas: Tai yra jų problemos! Kodėl tu neklausi šitų įmonių?

Žurnalistė: Aš jau klausiau.

Olegas: Jos atostogavo ir nepamatė laiško, tai kieno čia yra problemos? Reikia tikrinti spam'ą, tokios technologijos, tokios realijos.

Nelabai suprantu, kurioje vietoje čia yra sąmokslas ar dar kažkas.

Mes žinojome, kad jei tos įmonės pateiks pasiūlymą su mažesne kaina, jas atrinks. Bet jie niekada gyvenime nepateiktų pasiūlymo su mažesne kaina, nes kaina, už kurią darome mes, yra maksimaliai maža. Ir tai labai svarbu šioje istorijoje.

Mes šioje vietoje nebandome pasipelnyti iš jokios savivaldybės. Mes tiesiog darome savo darbą labai sąžiningai. Iš moralinės pusės – labai teisingai. Mes darome ne tai, kad tiesiog darome, net dar pabandome, ar esame pajėgūs padaryti šitą projektą.

Žurnalistė: Ar prieš darydami tuos vaizdo įrašus, turiu mintyje nemokamus, jau planavote dalyvauti konkurse?

Olegas: Žiūrėk, mes nežinojome, kad mes laimėsime konkursą. Prieš darydami šitą dalyką žinojome, kad rizikuojame. Antras dalykas – mums šitas konkursas nebuvo svarbus.

Olegas Šurajevas
Mes žinojome, kad jei tos įmonės pateiks pasiūlymą su mažesne kaina, jas atrinks. Bet jie niekada gyvenime nepateiktų pasiūlymo su mažesne kaina, nes kaina, už kurią darome mes, yra maksimaliai maža. Ir tai labai svarbu šioje istorijoje.

Aš sakiau chebrai, kad aš nenoriu imti pinigų, bet galų gale kolega mane įtikino, kad čia yra geras variantas. Aš sakiau, kad ne, aš nenorėjau šito dalyko, todėl parašas ant popieriaus yra ne mano. Nes aš turėjau savo tam tikrų moralinių konfliktų. Šitoje vietoje man atrodė, kad aš palieku vietos interpretacijoms, kurios dabar ir vyksta.

Aš jums aiškinu, kaip yra, bet ne, vis tiek mano žodžius reikia iškreipti, paaiškinti kitaip, papasakoti šitą istoriją iš visų kampų, paaiškinti vieną naratyvą, po to kitą naratyvą, trečią. Bet vis tiek rezultate jūs nieko nelaimėjote: jūs nieko neinformavote, nesukūrėte naratyvo, nes dauguma komentarų ir visuomeninė nuomonė, kad nėra čia nusikaltimo. Kame nusikaltimas? Kad gavau pinigus už darbą? Ką aš padariau?

Dar vienas momentas: ar Vilniaus savivaldybė tikrai galėjo žinoti, kad tuo metu darbuotojai atostogauja? Tikrai ne. Ar Vilniaus savivaldybė galėjo žinoti, kad laiškas nueis į spam'ą? Tikrai ne. Ar Vilniaus savivaldybė buvo tikra, kad nebus pateiktas žemesnės kainos pasiūlymas? Tikrai nebuvo. Ir čia yra trys „ne“, kurie yra labai aiškūs, labai konkretūs ir tai yra (angliškai sako „po velnių“) tiesa.

Ir nėra čia taip, kad mes konkursą padarėme dėl akių. Tokia yra (angliškai sako „po velnių“) šios valstybės procedūra. Ir viskas.

Žurnalistė: Supratau.

Olegas: Aš tau aiškinu viską nuo pradžių iki galo. Visą istoriją. Ir nesuprantu, kurioje vietoje tu čia nesupranti.

Į tiesioginį eterį pasikviesk, pasodink savo redaktorę, pasodink Užkalnį. Paaiškinsiu visiems, kame čia yra esmė.

Olegas Šurajevas
Aš sakiau chebrai, kad aš nenoriu imti pinigų, bet galų gale kolega mane įtikino, kad čia yra geras variantas. Aš sakiau, kad ne, aš nenorėjau šito dalyko, todėl parašas ant popieriaus yra ne mano.

Žurnalistė: Aš suprantu, ką tu sakai, tačiau paskambinau tiesiog paklausti, ar tu darei nemokamus vaizdo įrašus prieš pasirašydamas sutartį. Tu man tai patvirtinai ir suprantu, kad tu jau žinojai apie tą pasiūlymą, kai juos darei?

Olegas: Aš nežinojau. Ne, čia ne tas atvejis. Vėlgi, jei tu taip parašysi, tu meluosi.

Žurnalistė: Aš tavęs klausiau, ar kurdamas nemokamus vaizdo įrašus, tu žinojai apie savivaldybės pasiūlymą?

Olegas: Žiūrėk, tai neteisingas klausimas! Tai yra manipuliatyvus klausimas: žinoti-nežinoti. Ar aš buvau tikras, kad aš tą konkursą laimėsiu? Ne, aš nebuvau. Ar aš žinojau, kad bus tas konkursas? Nu, nebūna taip, kad savivaldybė tiesiog vieną dieną nusprendžia, padaro konkursą ir viskas. Ar aš šitoj vietoj buvau, nežinau, pranašesnis už kažką, turėjau kažkokių ekstra dalykų? Ne. Bet visą laiką kūrybiniuose darbuose, jei meras ar savivaldybė žino, kad šita komanda padarys geriausiai ir pigiau nei konkurentai, ir kokybiškiau, tai kame čia yra problema? Kurioje vietoje čia yra problema?

Žurnalistė: Nereikia rėkti.

Olegas: Aš nerėkiu.

Žurnalistė: O vaizdo įrašai tie, kuriuos darei prieš sutartį, buvo tavo iniciatyva ar savivaldybės? Kaip iš viso sugalvojote tuo užsiimti?

Olegas: Įdomus klausimas, nes, tiesą pasakius, prisiekiu, šito dalyko neprisimenu. Neatsimenu, kaip mes ten sugalvojome, bet atsimenu, kad aš stebėjau viešą erdvę ir mačiau, kad yra didžiulė problema, kad visa informacija, kas vyksta savivaldybėje, visas naratyvas aplink savivaldybę ir aplink jų darbus, kuriuos jie padaro (mano galva, ten yra daug gerų darbų), tai yra tiesiog labai problematiška.

Vyksta toks piktas naratyvas, kuris nukreiptas į Vilniaus miesto savivaldybę. Nuolatos bandoma prikišti kažkokius dalykus, dėl kurių meras ne tai kad nėra... Ne tai, kad apjuodintų, bet neobjektyviai vertintų šį dalyką. Mes negalime taip visuomenėje gyventi, kai trolinamas politinis objektas, bet tuo pačiu nėra jokios objektyvios kontr... Yra viena informacija, bet nėra kontrinformacijos.

Vilniečiai, man atrodo, privalo žinoti. Mintis, aš jau sakiau tūkstantį kartų, mintis yra, kad mes informuotume žmones apie tai, kas vyksta Vilniuje, Vilniaus savivaldybėje.

Tai va, viskas.

Žurnalistė: Ačiū tau. Ačiū, kad skyrei laiko pakalbėti.

Olegas: Ačiū tau.

Po kelių minučių Olegas dar kartą perskambino.

Olegas: Aš dar norėjau vieną dalyką pasakyti.

Žurnalistė: Taip.

Olegas: Kur aš sakiau tau, kad tu rašei, kad čia yra Šimašiui reklama. Ieškojau ieškojau, bet pamiršau, kad tai yra antraštė: „Šimašių už savivaldybės pinigus reklamuojantis Šurajevas: man irgi ten ne viskas patiko.“

Žurnalistė: Taip, nes tu kuri reklaminius įrašus, kuriuos kelia į feisbuką ir kitus tinklus.

Olegas: (atsidūsta) O kaip konkurse parašyta?

Žurnalistė: Aš tiksliai įžangoje įvardijau projekto pavadinimą: „Mero veiklos dienoraštis.“

Olegas Šurajevas
jei meras ar savivaldybė žino, kad šita komanda padarys geriausiai ir pigiau nei konkurentai, ir kokybiškiau, tai kame čia yra problema? Kurioje vietoje čia yra problema?

Olegas: Na, tai kur čia reklama?

Žurnalistė: Tai yra vaizdo įrašai, kurie reklamuoja veiklą.

Olegas: Ne, tai čia yra tavo interpretacija. Kristina, čia yra tavo interpretacija ir iš esmės didelis melas, nes tai yra tavo nuomonė. Reikia rašyti „DELFI redakcijos nuomone, reklamuojantis...“, bet jūs teigiate, kad „Šimašių už savivaldybės pinigus reklamuojanti Šurajevas“.

Čia yra jūsų interpretacija, bet jūs, tuo pačiu, kai aš jums sakau savo interpretaciją, sakote: ne ne, Olegai, pažiūrėkime į sutartį. Tai gerai, žiūrėkime į sutartį.

Žurnalistė: Gerai, tai šie įrašai kokie yra tada? Informuojantys?

Olegas: Apie mero veiklą ir Vilniaus miesto savivaldybės veiklą, ne tik apie mero.

Tai kaip mes darom čia dabar?

Žurnalistė: Ką darome?

Olegas: Kaip mes formuluojame šį dalyką, nes vėlgi, tu iš vienos pusės man duodi pretenziją, kad aš interpretuoju savaip, sakai man, kad aš žiūrėčiau sutartį, bet dabar darote savaip ir jūs darote klaidą.

Koks tavo pasiūlymas yra dabar?

Ar jūsų antraštė yra klaidinga?

Žurnalistė: Tai nėra klaidinga, nes jūs kuriate reklaminius vaizdo įrašus apie Remigijų Šimašių.

Olegas: Kur tai yra parašyta, kad tai reklaminis video?

Žurnalistė: Tai kaip tu įsivaizduoji, tai yra informaciniai, šviečiamieji ar kaip?

Olegas: Aš tavęs klausiu, kur tu radai žodį reklama?

Žurnalistė: Tu tiesiog kuri vaizdo įrašus apie Remigijų Šimašių ir darai juos iš teigiamos pusės. Juk nedarai jų iš neigiamos pusės ir panašiai. Gal gali parodyti tą vaizdo įrašą, kur rodai, kad merui nepavyko kažko padaryti?

Olegas: Įrašas, kur jis kalba apie šiukšles ir prisiima visą atsakomybę sau. Neatsimenu, kuris, trečias ar ketvirtas, įrašas. Ir ten daug tokių dalykų, kur jis prisiima atsakomybę sau, kur jis įvardija problemas, kur jis skaito nepatogius komentarus ir į juos atsakinėja.

Žurnalistė: Tai tu griežtai nesutinki, kad tai yra reklamuojantys vaizdo įrašai?

Olegas: Ką reiškia aš griežtai nesutinku? Aš tiesiog manau, kad jūsų... Ne, palauk. Čia yra vėlgi niuansai, negalima sakyti, kad yra reklamuojantys, kad „Šimašių už savivaldybės pinigus reklamuojantis Šurajevas“, tai yra briedas, nes mano įmonė, visų pirma, tai daro. Aš nedarau, nereklamuoju. Aš jo nereklamuoju.

Straipsnyje yra dvi esminės klaidos. Pirmoji: tai, kad aš atseit jį reklamuoju, nors aš jo nereklamuoju, reklamuoja mano įmonė, kur aš esu partneris su dar dviem kolegom, kurie yra mūsų mažos bendrijos dalis, tai yra pirmas dalykas. Aš jo asmeniškai nereklamuoju, nes mes pardavinėjame savo paslaugas ir šita versija, kurią jūs turėjote, jau sugriuvo galutinai. Akivaizdžiai matosi, kad jokių asmeniškų nuomonių ar kokių dalykų neparduodu.

Olegas Šurajevas
Čia yra vėlgi niuansai, negalima sakyti, kad yra reklamuojantys, kad „Šimašių už savivaldybės pinigus reklamuojantis Šurajevas“, tai yra briedas, nes mano įmonė, visų pirma, tai daro. Aš nedarau, nereklamuoju.

Žurnalistė: Bet tu esi įmonės vadovas.

Olegas: Tai faktas, kad aš esu įmonės vadovas. Tai kas?

Žurnalistė: Tai daug pasako: tu esi įmonės vadovas.

Olegas: Tai mano įmonė, bet nesuprantu, prie ko čia aš? Kad mano įmonė turi teisę daryti įvairias paslaugas – tai normalu.

Žurnalistė: Taip, bet ką tik pasakei, kad „reklamavau ne aš, o mano įmonė“. Reiškia, tie vaizdo įrašai yra reklaminiai.

Olegas: Bandai mane dabar ant žodžių pagauti, bet eikime prie esmės. Point'as labai paprastas: tu parašei straipsnį su antrašte, kuri yra dviejose vietose klaidinanti

Žurnalistė: Suprantu, ką tu nori pasakyti, bet juk tai tavo įmonė.

Olegas: Taip mano, viskas gerai. Mano įmonė, bet mes nereklamuojame, dar kartą aiškinu. Jei žiūrime pagal sutartį, tai pagal sutartį mes nereklamuojame. Mes informuojame žmones apie tai su visais pliusais ir visais minusais.

Faktas, kad mes nešausim sau į kojas, ta prasme, savivaldybė nešaus sau į kojas ir nedarys ten kažkokių kliedesių, kuriuos zuokininkai postina (viešina feisbuke – DELFI), kad čia neveiklus meras, tik tują nupjovė ir panašiai.

Žurnalistė: Tai tu manai, kad vaizdo įrašai visiškai nereklamuoja R. Šimašiaus?

Olegas: Tai tu vėl paimi „tu manai“. Ką reiškia „tu manai“?

Žurnalistė: Kuo blogas šitas klausimas?

Olegas: Blogas. Kas čia per klausimas? Kodėl tu iš karto klausimą suformuluoji kaip kategorišką dalyką?

Žurnalistė: Pasakei, kad mano antraštė yra klaidinga net keliose vietose, nes ne tu tuos vaizdo įrašus kuri ir tie vaizdo įrašai yra nereklaminiai. Dėl to ir klausiu: ar tu manai, kad vaizdo įrašai, kuriuos kuria tavo įmonė, yra visiškai nereklaminiai?

Olegas: Manau, kad jie yra ir reklaminiai, ir nereklaminiai. Vienu metu tai galima traktuoti kaip reklamą, galima netraktuoti kaip reklamą. Bet šitą objektyvumą reikia išlaikyti ir antraštėje.

Be abejo, tu gali interpretuoti šitą dalyką, bet tai jūsų interpretacija.

Žurnalistė: Bet tu pats to neneigi.

Olegas: Čia sofistika, visiška sofistika – visiška žodžių žaismas. Tu supranti, jei tu visiškai pasirenki vieną versiją arba oficialiais dokumentais naudojiesi, tai kur tau reikia, tu naudoji oficialius dokumentus, kur nereikia – interpretuoji. Prasideda dualizmas – dvigubi standartai.

Olegas Šurajevas
Manau, kad jie yra ir reklaminiai, ir nereklaminiai. Vienu metu tai galima traktuoti kaip reklamą, galima netraktuoti kaip reklamą.

Šituos įrašus galima interpretuoti įvairiai. Pas jus straipsnyje nė viename sakinyje neparašyta, kad šituos vaizdo įrašus galima interpretuoti įvairiai. Nė vieno sakinio nėra apie tai. Jūs nebandote pažiūrėti iš kitos perspektyvos.

Problema tavo straipsnyje yra tai, kad neturi antros nuomonės, kaip būna profesionalioje žurnalistikoje. Visą laiką reikia paklausti antros nuomonės, kad pažiūrėtum iš kitos perspektyvos.

Žurnalistė: Kaip manai, kieno nuomonė dar turėjo būti mano straipsnyje?

Olegas: Manau, kad reikia klausti vėl... Vėlgi čia tavo fantazija. Kodėl aš tau turiu aiškinti, kaip tu turi daryti savo darbą? Gal man už tave ir straipsnį parašyti gerą ir tau duoti jį?

Žurnalistė: Nereikia griebtis kraštutinumų. Sakei, kad trūksta nuomonės, tai tiesiog klausiu.

Olegas: Prieš porą minučių tu kalbėjai su manimi ir klausei: „Kaip manai, ar čia visiškai nieko reklaminio nėra?“ Kas čia per klausimas iš viso?

Žurnalistė: Tu sakai, kad mano antraštė yra neteisinga, nes ten parašyta, kad įrašai reklaminiai.

Olegas: Ji yra neobjektyvi. Teisiškai ši antraštė... Faktas, kad gali ją interpretuoti įvairiai, bet ji nėra objektyvi tiesiog. Ir negali būti objektyvi, aš tai suprantu. Tame ir yra žiniasklaidos problema – jūsų nedarbas su auditorija, aš apie tai kalbėjau jau milijoną kartų.

Bet tu pati viską aiškiai supranti. Ar aš atskleidžiau kažkokias paslaptis, kad dauguma žmonių skaito antraštes, kad jei jūs nesuformuluosite skandalingos antraštės, straipsnio niekas neskaitys? Puikiai žinote tas taisykles, žinote, kad dauguma žmonių užkimba ant antraštės. Jūs padarėte clickbait'ą šioje vietoje, bet kaip clickbait'as jis nebuvo efektyvus, beje.

Antraštė rėkia, ji rėkia, kad „Šimašių už savivaldybės pinigus reklamuojantis Šurajevas“, bet kai įsigilini, supranti, kad taip, galima ten įžvelgti reklamą, bet galima ir neįžvelgti.

Kad ten yra ir reklamos, bet yra ir... Faktas, kad jei žmogus pasakoja apie savo gerus darbus, jis padarė tuos gerus darbus. Žmogus daro kažkokią veiklą ir padaro savo darbą gerai, ir pasako, kad padariau savo darbą. Čia yra reklama ar nėra? Jei tu padarei kažką gero ir pasakai, aišku, tam tikra prasme tai reklama.

Bet klausimas: ar gali savivaldybė reklamuotis? Faktas, kad gali.

Bet tada reklamuojantis Šurajevas ir prasideda niuansai – reklamuojantis Šurajevas.

Žiūrint savaitės kontekste ir stebint influencer'ių (nuomonės formuotojų – DELFI) skandalą, kai darė slaptai, nesąžiningai, melavo, gaudavo špargalkes. Čia taip – Užkalnis reklamavo tam tikrus politinius interesus.

Žurnalistė: Mes nelyginame tavo ir Užkalnio istorijos.

Olegas: Apie istoriją su Užkalniu ir Saugirdu jūs iš viso neinformavote. Pradėkime nuo to.

Žurnalistė: Bet tai visiškai kitokia istorija ir mes kalbame apie visiškai kitus dalykus. Aš tau šiandien skambinau paklausti dėl tų nemokamų vaizdo įrašų.

Olegas: Taip, bet tu formuosi... Tas Užkalnis, aš jį paminėjau, o tu bandai užsikabinti, ignoruoji visus mano argumentus, bet kai aš pradedu kalbėti plačiau apie dalykus, kuriuos galbūt reikia interpretuoti, tu užsikabini, čia tipinis žurnalistinis propagandinis metodas. Nežiūri į esmę.

Žurnalistė: Tai nėra propaganda. Tiesiog tu man sakai, kad tavo įrašai yra ne reklaminiai, o po minutės sakai, kad tai reklama.

Olegas: Tai galima interpretuoti kaip reklamą, bet galima interpretuoti ne kaip reklamą. Be abejo. Bet jūs interpretuojate vienpusiškai. Jūs palaikote vieną nuomonę. Jūs labai tendencingai darote visą šitą dalyką. Man šitoje vietoje viskas aišku. Aš nelabai suprantu, kodėl tu neapžvelgi viso bendro paveikslo.

Ar tu žiūrėjai tuos video?

Žurnalistė: Žiūrėjau.

Olegas: Ar tu nematei ten savikritikos? Nematei reflekso? Nematei, kaip meras kalba be jokių propagandinių šūkių? Kad jis visiškai laikosi objektyvumo?

Žurnalistė: Taip, tai jūsų darbas, suprantu, kad darėte tokį produktą be tų šūkių.

Olegas: Tai taip reikia ir parašyti, kad informuojantys video, o ne reklamuojantys. Nes ten daugiau informacijos nei reklamos.

Žurnalistė: Supratau.

Olegas: Tai faktas tame. O kodėl jūs paleidote antraštę, patiražavote kažką, bandėte daryti tam tikrą žalą – kam šitie visai dalykai? Koks tikslas? Jei tikslas išsiaiškinti, tai yra viena, jei tikslas pakenkti – tai na... Nesuprantu, kurioje vietoje čia yra žurnalistika.

Olegas Šurajevas
Tai taip reikia ir parašyti, kad informuojantys video, o ne reklamuojantys. Nes ten daugiau informacijos nei reklamos.

Su tavimi dabar kalbu ir toks jausmas, kad esu teisme, kur turiu kažką įrodinėti. Pati tikriausiai supranti, kuo užsiimi. Pati aiškiai suvoki, ką darai. Jei tau duotų kokią nors visiškai kitokią temą, kur kalbėtum apie visai kitus dalykus, būtų kitaip. Ta prasme, kodėl tu eini iš kažkokio požiūrio taško?

Žurnalistė: Aš tau paskambinau paklausti apie tuos vaizdo įrašus, kurie buvo sukurti prieš sutartį.

Olegas: Jei tu man paskambintum būdama tokia nekalta žurnalistė, kuri ką tik pradėjo tyrinėti šitą dalyką, tada aš suprasčiau, bet tu nesi nekalta žurnalistė. Tu parašei pakankamai tendencingą straipsnį, kuris nėra blogiausias, be abejo, jūsų portale jis nėra blogiausias. Ačiū Dievui, pateikėte mano žodžius, kažkokius bent, kažką iškreipėt iš mano visko.

Žurnalistė: Žodžiai straipsnyje nėra iškreipti.

Olegas: Ne, jie yra iškirpti, atsiprašau. Jūs iškirpote mano žodžius, nes neįdėjote visų, neįdėjai savo blogų klausimų. Tu redagavai. Pagrindinė tąsa visada montažo rankose. Tai režisūrinė taisyklė.

Visą laiką tąsa yra montažo rankose.

Žurnalistė: Olegai, aš parašiau tai, ką tu kalbėjai.

Olegas: Bet tu neparašei teisingai.

Žurnalistė: Ko trūksta straipsnyje?

Olegas: Teisingumo bendrai. Ar man reikia tave mokyti, kaip reikia rašyti straipsnį? Nesuprantu, prie ko čia aš, kodėl turiu mokyti?

Žurnalistė: Kodėl tau atrodo, kad turi?

Olegas: Tai tu manęs klausi, ką ten parašyti. Tai neklausk manęs. Aš tau sakau savo nuomonę, sakau su argumentais, su pozicija. Tai yra faktas, kad aš daviau interviu, o jūs iš jo iškirpote tuos žodžius, kurių jums reikėjo naratyvui.

Žurnalistė: Kokių tavo žodžių ar frazių trūksta straipsnyje?

Olegas: Man atrodo, kad straipsnio naratyvas yra klaidingas.

Žurnalistė: Tiesiog tema yra bloga?

Olegas: Ne, nemanau, kad ši tema yra kažkuo bloga. Nemanau. Visiškai nemanau. Apie ją galima kalbėti ir galima diskutuoti. Apie ją galima diskutuoti iš dviejų taškų. Va taip.

Dauguma klausimų buvo „patvirtink arba paneik“. Tu teigi teiginį, o klausimas jau simbolinis dalykas. Iš serijos: „Olegai, o jūs galėtumėte būti pedofilu, teoriškai? Ne, aš... Ne, gerai, kitas klausimas“.

Iš tos serijos, kad klausimai turi neigiamą konotaciją. Ir viskas, tai švelnios propagandos technika.

Ta prasme, nelabai suprantu, kurioje vietoje čia tu vaidini, kad kažko nesupranti. Tu puikiai viską supranti. Tu žinai, kaip kuriami straipsniai iš įvairių pusių, tai šitoje vietoje jums akivaizdžiai trūksta.

Bet nenoriu kontroliuoti. Ne, mes stovime vienoje pozicijoje. Dėl to ir esmė, kad aš nesu valdžios atstovas.

Oi sako: tu paėmei valstybinius pinigus. Jūs paėmėte dar daugiau valstybinių pinigų, bet jūs to niekur nedeklaruojate. Gerai, nereikia bandyti, kad čia vienas kažkoks, kad čia bandome išsiaiškinti, kur buvo panaudoti valstybiniai pinigai.

Jūs valstybinių pinigų gaunate labai daug.

Žurnalistė: Bet aš tavęs dabar klausiau apie kitus dalykus, ne tą 8 tūkst. eurų sumą, kuri nėra kažkokia milžiniška. Įrašai buvo daryti ir prieš, kitos įmonės nesudalyvavo...

Olegas: Gerai, Kristina, žiūrėk.

Žurnalistė: Tiesiog visa ši istorija yra ganėtinai paini.

Olegas: Tai davai mes išsiaiškiname. Žiūrėk, aš tavęs klausiu: kas tau šioje situacijoje, kurioje vietoje atrodo nesąžiningas daiktas?

Žurnalistė: Man atrodo painus tas faktas, kad dar prieš pasirašydamas sutartį kūrei nemokamus įrašus, kuriuos vadini pasibandymu, bet po jų sukūrimo tu laimėjai konkursą. Tai mažų mažiausiai atrodo įdomiai.

Olegas: O daugų daugiausiai kaip atrodo?

Žurnalistė: Tau pačiam tai neatrodo įtartinai, kad kūrei nemokamus vaizdo įrašus, o vėliau laimėjai konkursą?

Olegą: Tas konkursas buvo padarytas apklausos principu. Reikia šitą dalyką suprasti.

Pabandom dar kartą išsiaiškinti viską nuo pradžių.

Mes kūrėme tuos video tam, kad įsitikintume, ar galime šį dalyką daryti. Niekas prieš tai tokios paslaugos kaip „Mero video blogas“ nedarė.

Olegas Šurajevas
Mes kūrėme tuos video tam, kad įsitikintume, ar galime šį dalyką daryti. Niekas prieš tai tokios paslaugos kaip „Mero video blogas“ nedarė.

Žurnalistė: Tai aš turiu klausimą. Niekas to nedarė, tai kas apskritai sugalvojo tai kurti: jūsų idėja ar savivaldybės?

Olegas: Tu man jau uždavei šį klausimą.

Žurnalistė: Taip.

Olegas: Ir tu gavai atsakymą.

Žurnalistė: Tu neatsakei.

Olegas: Klausyk toliau. Žiūrėk: tu net neleidi man papasakoti visos istorijos. Aš tau aiškinu, kad pradžioje, kad būtų sąžininga, turėjome įsitikinti, kad šitą paslaugą, nes tai yra kūryba, o kūryboje nėra teisingo atsakymo, tai ne tas pats, kaip pakeisti vamzdį. Mes nežinome, ar šitas dalykas veiks, ar meras iš esmės gali kalbėti prieš kamerą, nes Vilniaus meras yra intravertas. Jis yra labai uždaras žmogus iš esmės. Jei pažiūrėti į visą psichologinį dalyką, jis yra labai uždaras žmogus ir jam nejauku kalbėti prieš kameras.

Jis labai stresuoja, jam labai sunku ir taip toliau.

Bet kadangi video komunikacija yra labai svarbus momentas šitoje vietoje, šitame pasaulyje, tai reikia tai daryti, nes darydamas tu gali aiškinti visus savo point'us vizualiai. Tai yra šiuolaikinis būdas komunikuoti tam tikrą informaciją.

Šioje vietoje mes be jokių norų laimėti ar nelaimėti tą konkursą, tiesiog darėme tuos video tam, kad įsitikintume, kad galime padaryti tuos video. Kad mes galime padaryti tai, nes tai yra labai svarbu.

Toliau, kad mano įmonė vienintelė pateikė pasiūlymą, kur perskaičiau straipsnyje, bandžiau suprasti, kas čia negerai, ane? Tai yra normalu, nes mes, trys įmonės, nesame susiję. Mes nesame susiję, nesame susitarę, tarpusavyje nieko bendro neturime. Mes iš esmės nežinojome, kad šį konkursą laimėsime.

Bet darėme šitą dalyką, nes norėjome padaryti tokią sistemą, kad meras būtų atsakingas už savo darbus piliečiams.

Toliau tu man sakai, kad yra labai keista, o aš sakau, kad tai nėra labai keista, nes pasiūlymas buvo išsiųstas visoms įmonėms. Ir mes nežinojome, kad konkursą laimėsime.

Nors atsižvelgiant į tai, kad pateikėme ir kad prieš tai darėme, kad jau supratome, kad galime šitą dalyką daryti.

Šioje vietoje ką jūs norite interpretuoti, kad čia kažkokia korupcija? Nematau nei korupcijos, nei susitarimo, nei dar kažko.

Matau tik vieną dalyką, kad mes norime sąžiningai padaryti darbą ir būtume tikrai, kad sumokėti pinigai būtų išleisti teisingai – šitie 8 tūkstančiai, sušikti.

Tai aš tau šitą dalyką aiškinu ir tu dabar vėl bandai išsiaiškinti. Tu jau bandei išsiaiškinti aname straipsnyje, bet tau truputį nepavyko matai. Nes praeitame straipsnyje turėjai visus atsakymus.

Tu sakai, kad vaizdo įrašas reklamuojantis, aš tau sakau, kad sutartyje nėra žodžio reklama, ten yra žodis informuoti. Informuoti nėra tas pats, kaip reklamuoti. Reklamuoti reiškia propagandą, informuoti reiškia informuoti.

Žurnalistė: Gerai, aš šiame straipsnyje parašysiu, kad tai yra ne reklaminiai, o informaciniai vaizdo įrašai.

Olegas: Bet tu parašysi, kad pirmą antraštę buvai suformulavusi blogai ir tendencingai?

Žurnalistė: Rašydama straipsnį aš paskambinau tau pakalbėti ir tu iš karto supykai, kad esu nusiteikusi prieš tave. Ir dabar tu žodžius trauki iš straipsnio ir sakai, kad jie yra tokie ir anokie. Tu rodai sakinį, kur „8 tūkst. jau kainavo 20“ ir sakai, kad tu to neturėjai omenyje, kad tai buvo netiesiogiai, kad čia buvo, kaip ten įvardijai...

Olegas: Taip, atskiri sakiniai ir atskiri niuansai sudaro bendrą paveikslą.

Jei turi tris mažus melus viename, tai gaunasi didelis melas.

Žurnalistė: Tai nėra melas, tu man pats taip kalbėjai.

Olegas: Netikslumai.

Žurnalistė: Gerai, aš turiu dar vieną paprastą klausimą, labai paprastą.

Olegas: Taip.

Žurnalistė: Jei tu sakai, kad tie vaizdo įrašai nėra reklaminiai, tai kiek žmonių iš savivaldybės, jei sakai, kad tai savivaldybės, be R. Šimašiaus buvo tavo vaizdo įrašuose?

Olegas: Kiek buvo be Remigijaus Šimašiaus?

Žurnalistė: Taip.

Olegas: Tai mes net matai... Tai ir yra pagrindinė mintis, kad visa atsakomybė už visus fail'us (nesėkmes – DELFI) ir visus dalykus ima front face'as (pagrindinis veidas – DELFI). Kaip ir aš savo įmonėje. Tai vadinasi atsakomybe.

Bet darbai, kurios jis daro... Kodėl tas pats tendencingas klausimas: kiek žmonių ten yra parodyta?

Žurnalistė: Tu sakai, kad įrašai nėra apie R. Šimašių, yra apie savivaldybę, dėl to ir klausiu.

Olegas: Ne, tu nesupratai. Tu nesupranti dramaturginių pagrindų. Niekada nebūna taip, kad viename spektaklyje būna septyni pagrindiniai aktoriai. Nebūna taip.

Žurnalistė: Bet čia ne spektaklis.

Olegas: Jis priima... Kaip ir dabar, mes visus šunis paleidžiame ant Šimašiaus. Labai atsiprašau, bet aš tau turiu kitą klausimą. Kiek jūs, kai kritikuojate Šimašių, kiek minite kitų žmonių, kad tai jų fail'as, bet jūs kaltinate gi Šimašių?

Žurnalistė: Aš savo straipsniuose jo nekaltinau.

Olegas: Čia bendrai informaciniame kontekste. Faktas, kad front face'as gauna visus nuopelnus ir visus velnius. Nes jis yra atsakingas žmogus, jis prisiima atsakomybę už šiukšlių tvarkymą ir visus dalykus. Jis prisiima atsakomybę. Mano tikslas, kad meras (angliškai sako „po velnių“) prisiimtų atsakomybę.

Žurnalistė: Supratau. Tai vis tik tie vaizdo įrašai yra apie merą?

Olegas: Ne, jie nėra apie merą. Jie yra apie savivaldybės darbus – tai didelis skirtumas. Viskas taip veikia – front face'as priima visą šūdą, bet tuo pačiu ir rožes.

Žurnalistė: Supratau. Tai viskas? Pakalbėjome apie viską?

Olegas: Matai, mes kalbame su tavimi, bet aš jokių rezultatų iš tavęs nematau. Jūs ten antraštės nepataisysite, neatsiprašysite už klaidingą informaciją, savo poste, kur aš tau atseit grasinu, tai yra briedas. Jei paklausytum įrašo, išgirstum, kad aš tiesiog atsakinėju į tavo tendencingus klausimus.

Žurnalistė: Nėra tokių klausimų.

Olegas: Yra. Iš vienos pusės klausi apie mano sutartį, o po dviejų klausimų klausi apie Zuoką. Faktas, kad čia bendras naratyvas susiveda.

Žurnalistė: Ten buvo tiesiog pasakyta, kad savo feisbuke dažnai kalbi apie politikus. Sakiau, kad tu turi savo poziciją ir nuomonę, bet tu su tuo nesutinki, nes esą ne su visais klausimais turi savo nuomonę ir savo poziciją. Bet galiu pakartoti, kad tu labai dažnai politiniais klausimais turi savo nuomonę.

Olegas: Kaip ir kompetenciją, Kristina, aš turiu kompetenciją šioje vietoje.

Kitas momentas: tu klausei manęs apie Zuoką ar neklausei?

Žurnalistė: Klausiau, bet sakiau, kad nuo to prasidėjo, bet apie jį tau klausimo neuždaviau. Aš klausiau, ar tai, kad tu dirbi savivaldybei, neturi įtakos tam, ką tu darai? Tiesioginio klausimo apie Zuoką nebuvo.

Olegas: Ne, tu klausei manęs, kad tu kritikuoji. Perklausyk įrašą arba pateik jį visiems.

Žurnalistė: Nebijau to įrašo pateikti, jei tu sakai, kad mano straipsnyje yra blogi faktai. Bet tu ištrauki kelis klausimus iš teksto.

Olegas: Bendra skaitytojų nuomonė visada formuojasi iš tų atskirų mažų sakinėlių. Tai yra žurnalistikos pagrindai. Juk supranti visą šitą dalyką.

Ar tu nori išaiškinti tiesą, ar tu nori tendencingo straipsnio?

Žurnalistė: Su tavimi jau kalbėjau valandą laiko, prieš tai pusę valandos, dabar jau yra 30 min 29 s kaip mes kalbame telefonu. Ar tau atrodo, kad aš turėčiau visą šitą valandą laiko išrašyti tekstu?

Olegas: Manau, kad, deja, taip atsitiko šitame (sako anglišką keiksmažodį) pasaulyje, kad klausimai, net patys paprasčiausi, kaip atsiranda vaikai, yra kelių tomų enciklopedija. Ir visi klausimai, kurie yra susiję su vieša erdve, yra (vėl sako anglišką keiksmažodį) sunkus darbas.

Ir jūsų tie visi straipsneliai, kur jūs bandote įkišti tiesą į kelis sakinius ar į vieną antraštę, yra propaganda ir manipuliavimas, todėl niekad nereikia dalykų rašyti bendrai. Dėl to jūsų žmonės stengiasi to išvengti labai dažnai ir pasirenka alternatyvius kanalus. Dėl to mes scorinam (liet. laimime), o jūs nescorinat kaip asmenybės. Jūs esate tiesiog žurnalistai, o mes esame asmenybės. Ir tai yra didelis esminis skirtumas.
Jūs esate tiesiog žurnalistai, o mes esame asmenybės. Ir tai yra didelis esminis skirtumas.

Aš bandau parodyti viską: bandau parodyti ir pliusus, ir minusus, o jūs bandote sukurti sušiktą naratyvą ir dėl to jūsų žiniasklaida greitai supus. Va ir viskas. Va, ką aš tau noriu pasakyti.

Ir jei tu nori pakviesti mane kur nors ir pakalbėti gyvai, tai pakviesk. Mes pakalbėsime, kad jūsų skaitytojai, jūsų auditorija pamatytų pilną paveikslą, viską pamatytų.

Žurnalistė: Supratau.

Olegas: Padarome gal taip?

Žurnalistė: Manai, kad reiktų dėl šios temos?

Olegas: Manau, kad reiktų, nes jūs dėl vienos temos jau antrą straipsnį leidžiate. Ir aš manau, kad... Manyčiau, kad galiu kaltinti jus, nes jūs šioje vietoje turite apžvalgininką, kuris yra labai suinteresuotas, kad ši tema būtų labai publikuojama.

Kadangi aš žinau šito apžvalgininko sąsają su buvusiu meru ir kad jis turi su juo finansinius ryšius per įmonę „Fomo“, o įmonė „Fomo“ turi sąsajų su „Rubikon“, o „Rubikon“ turi sąsajų su Zuoku, akivaizdžiai, tai aš turiu įtarimų jums labai rimtų. Ir, mano nuomone, jūs dabar užsiimate...

Žmonės anksčiau ar vėliau pamatys pilną vaizdą, kur yra (sako anglišką keiksmažodį) tiesa. Jei jūs norite, pakvieskite mane į tiesioginį eterį, pasodinkite prieš mane Užkalnį, pasodinkite bet ką.

Žurnalistė: Čia visiškai nesusijusios temos. Mes jūsų nelyginame.

Olegas: Gerai, Kristina, einame su tavimi į tiesioginį eterį.

Žurnalistė: Nemanau, kad būtinai dėl šios temos reikia eiti į tiesioginį eterį.

Olegas Šurajevas
Žmonės anksčiau ar vėliau pamatys pilną vaizdą, kur yra (sako anglišką keiksmažodį) tiesa.

Olegas: Taip, aš manau, kad taip. Nes jūs dabar einat... Žiūrėk, prašau įdėk šitą frazę į savo straipsnį, kad aš tau siūlau padaryti tiesioginį eterį, o tu man sakai, kad nemanai, kad dėl šios temos reikia eiti į tiesioginį eterį. Manau, kad tiesioginiame eteryje jūs negalėsite nieko iškirpti, negalėsite nieko sumanipuliuoti ir negalėsite meluoti.

Žurnalistė: Supratau, aš apsvarstysiu tavo pasiūlymą būtinai, o į tekstą galėsiu įrašyti, jei tu nori, kad tai būtų parašyta.

Olegas: Taip, noriu, kad tai būtų parašyta. Ačiū tau.

(Aš atsisveikinti nespėjau, nes Olegas iš karto baigė pokalbį)

DELFI primena, kad dar gegužės mėnesį Olego Šurajevo vadovaujama MB „Olegas ir storas“ ir Vilniaus miesto savivaldybė sukirto rankomis ir prasidėjo projektas „Mero veiklos dienoraštis“. Paprasčiau – O. Šurajevas pradėjo kurti Remigijaus Šimašiaus veiklą reklamuojančius vaizdo įrašus.

Paslaugų pirkimo pažymoje pažymėta, kad paslaugos tiekėją savivaldybė pasirinko apklaususi tris galimus tiekėjus: „Scuare production house“, „Nepilkas Vilkas“ ir MB „Olegas ir storas“. Tiesa, pasiūlymą pateikė tik pastaroji įmonė, tad savivaldybė rinkosi vieną iš vieno.

Įmonės „Nepilkas Vilkas“ atstovė Paulina DELFI patvirtino, kad tokį pasiūlymą įmonė gavo, tačiau tuo metu, anot jos, kompanijos atstovai buvo išvykę, todėl pasiūlymo taip ir nepateikė.

Vienas iš prodiusavimo įmonės „Scuare production house“ įkūrėjų, Laurynas Mataitis, apie pasiūlymą sužinojo tik po DELFI skambučio. Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyrius pasiūlymus įmonėms išsiuntė elektroniniu paštu, šiai įmonei skirtas laiškas įkrito į brukalų dėžutę. „Kažkodėl sistema šį laišką suprato kaip brukalą, net nemačiau šio laiško. Gal būčiau net sudalyvavęs“, – tik dabar, skaitydamas dar pavasarį gautą laišką, teigė L. Mataitis.

Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus teigimu, pirkimo sąlygos nebuvo pažeistos. „Viešųjų pirkimų įstatymas numato pirkimą apklausos būdu, kai planuojamo pirkimo vertė ne didesnė nei 12 100 eurų su PVM (10 tūkst, atskaičius mokesčius). Šiuo atveju kaip ir reikalauja įstatymas buvo apklausti ne mažiau kaip trys tiekėjai, ir pasirašyta sutartis su MB „Olegas ir storas“, – teigė savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus atstovai.

Savivaldybės atstovai kvietimą pateikti savo sąlygas įmonėms išsiuntė elektroniniu paštu. Viena jų nusprendė nedalyvauti, kita laiško nė nematė, o savo sąlygas pateikė tik O. Šurajevo atstovaujama įmonė, kuri ir laimėjo konkursą.

Kvietime teikti pasiūlymą buvo nurodyta, kad sutartį pasirašysiantis paslaugos tiekėjas įsipareigos ne trumpesnius nei minutės trukmės vaizdo įrašus pateikti kiekvieną mėnesio penktadienį arba kitu sutartu laiku. Buvo numatyta, kad paslaugos tiekėjas turi paruošti 4 vaizdo įrašus per mėnesį. Sutartis pasirašoma pusmečiui.

Sutartis buvo sudaryta 2018 m. gegužės 22-ąją, pasirašyta – gegužės 23 d. Sutartį pasirašė O. Šurajevo įgaliotas asmuo.

Vėliau paaiškėjo, kad įrašus apie Vilniaus merą O. Šurajevas kuria nuo balandžio vidurio.