T. Vaiseta tyrinėjo sostinės Vasaros gatvėje veikusios ligoninės veiklą nuo 1944 iki 1990 metų, tai yra beveik visą sovietinį laikotarpį. Ši ligoninė iki penkto dešimtmečio pabaigos buvo vienintelė sovietų Lietuvoje veikusi psichiatrijos ligoninė.
„Po karo nebeveikė Kalvarijos ligoninė, nes nacių laikotarpiu ji buvo išdraskyta, žmonės buvo arba nužudyti, arba pabėgo. Vasaros gatvės ligoninė pirmą penkmetį po karo buvo vienintelė realiai veikianti visoje sovietų Lietuvoje, o paskui po truputį ligoninių daugėjo“, – pasakojo T. Vaiseta.
Jeigu ilgą laiką, faktiškai iki XX a. vidurio, psichiatrijos ligoninės veikė daugiau kaip prieglaudos, t. y. buvo vietos, kur žmogų uždarydavo, aprūpindavo maistu, saugodavo, kad nenusižudytų ir pan., tai pasak istoriko, sovietiniu laikotarpiu psichiatrijos ligoninės iš lėto tapo gana įprastomis (bent žiūrint formaliai) medicinos įstaigomis. Jų pagrindinis tikslas tapo terapinis, tai yra gydymas.
„Daugiausia į tokio tipo ligonines, taip pat ir Vasaros gatvės ligoninę, pakliūdavo žmonės, kurie, buvo manoma, turi psichikos sutrikimų arba serga nervų ligomis. Sovietinės psichiatrijos ligoninės paprastai buvo vadinamos psichoneurologinėmis ligoninėmis“, – sakė T. Vaiseta.
Ir iš to, pasak psichiatro, negalima daryti jokio didelio skandalo, nes tiesiog buvo manoma, ir iki šiol taip manoma, kad yra dalis žmonių, kurie dėl to, kaip jie elgiasi, ką jie galvoja, kas juos kankina, jiems reikia taikyti terapinį gydymą. Paprastai nemaža dalis šių žmonių irgi nori, kad būtų taikomas terapinis gydymas.
„Tai tokie žmonės ir buvo pagrindiniai pacientai. Kriminalo čia nėra“, – sakė T. Vaiseta.
Veždavo ten senus tėvus, kai nenorėdavo rūpintis
Tačiau, pasak istoriko, sudėtingesnių klausimų kyla, kai pradedi žiūrėti, kas, be šios didžiosios grupės žmonių, dar pakliūdavo į psichiatrijos ligoninę. Mokslininkas pastebėjo, kad šalia savo pagrindinės funkcijos – terapinės, sovietmečiu psichiatrinės ligoninės pradėjo virsti tokiomis įstaigomis, kurios buvo išnaudojamos kitais tikslais.
Vienas iš tokių tikslų tarsi buvo paveldėtas iš ankstesnių laikų, nes psichiatrijos ligoninės ir toliau tarnaudavo kaip socialinės prieglaudos įstaigos.
„Sovietų Lietuvoje ligoninės toliau atlikdavo prieglaudos funkciją, nes pačioje visuomenėje požiūris į psichikos sutrikimų turinčius žmones buvo labai stigmatizuojantis. Net artimieji nenorėjo tokių žmonių prižiūrėti, norėdavo jais atsikratyti“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, tradicinėje bendruomenėje psichikos sutrikimų turintys žmonės, jei jie nesielgdavo iš tiesų pavojingai sau ar kitiems, dažnai gyvendavo tarp kitų. Dar netgi sovietmečiu iš atsiminimų galima matyti, kad kaimuose būdavo sakoma, kad kiekvienas kaimas turi savo „kvailelį“, bet tai nebuvo laikoma problema, kurią reiktų spręsti pasitelkiant valstybines institucijas.
„Bet su psichiatrijos kaip medicinos šakos susiformavimu pradėta galvoti, kad visi tie žmonės – nesvarbu, kokia jų būklė, – turi atsidurti tam tikroje įstaigoje. Įsijungė socialinės kontrolės mechanizmas, ir tokiu požiūriu psichiatrijos ligoninės tapo priemone atsikratyti tų žmonių, kad jie nebūtų šalia, kad jais nereikėtų rūpintis, kad jie nekeltų tikros arba (dažniausiai) tariamos grėsmės. Iš sovietmečio pradžios yra išlikęs dokumentas, kuriame sakoma: „kad negąsdintų kolūkiečių“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, kartais būdavo, kad tokie žmonės net ir po gydymo neturėdavo, kur grįžti, namuose jų niekas nelaukdavo ar tų namų visai neturėdavo, todėl ir likdavo tose ligoninėse ilgą laiką. Vasaros ligoninė ilgą laiką turėjo Kairėnų skyrių (dabartinis Botanikos sodas), kur buvo guldomi (tuo metu vadinti) „chroniškai sergantys“ ligoniai, t. y. tie, kurie laikyti neišgydomais.
Kairėnų skyriuje buvo ūkis, jie ten atlikdavo žemės ūkio darbus ir iš esmės gyveno, nes artimųjų jie arba neturėjo, ar jų nelaukė ir nenorėjo pasiimti. Tokiems žmonėms ši vieta tarnavo kaip socialinė prieglauda.
Tačiau psichiatrijos ligoninės kartais pasitarnaudavo kaip socialinės prieglaudos net tiems žmonėms, kurie neturėdavo tikrų psichikos sutrikimų. „Regis, buvo visai paplitę, kad, pavyzdžiui, žmonės, norėję atsikratyti savo senų tėvų, veždavo į psichiatrijos ligoninę kaip į socialinę prieglaudą. Kol nebuvo socialinių paslaugų sritis išplėtota, tai ta institucija buvo suvokiama kaip galinti tai padaryti“, – sakė T. Vaiseta.
Bandydavo uždaryti savo vyrus
Kalbėdamas, kaip visuomenė išnaudodavo psichiatrijos ligonines, istorikas išskyrė dar dvi žmonių grupes. Viena jų – tie, kurie pasitelkdami psichiatrijos ligoninę, kaip instituciją, ir psichiatriją apskritai, bandydavo konfliktinėse situacijose diskredituoti kitą žmogų.
„Pavyzdžiui, konkreti situacija: vyksta ginčas dėl testamento. Senas tėvas įrašė į testamentą du sūnus, o trečio neįrašė. Tai trečias sūnus, pasinaudodamas savo ryšiais, „blatu“, neformaliomis pažintimis psichiatrinėje ligoninėje, uždaro tėvą į ligoninę, arba paprašo gydytojo pripažinti tėvą sergančiu, kad jis galėtų kvestionuoti testamentą. Nes psichiškai sergančio žmogaus surašytas testamentas sovietmečiu negaliojo“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, taip pat tai buvo būdas susidoroti su tau nepatinkančiu asmeniu. Iš archyvinių duomenų galima matyti, kad dažnai pasitaikydavo atvejų, kad, tarkime, žmonos, pykdomosios su vyrais, galėdavo pasitelkti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo instrumentą.
Tokiu atveju reikėjo susitarti su milicininku, teisėjais arba gydytojais, kurie diagnozuotų neva chronišką alkoholizmą, ir tada gali priverstiniu būdu žmogų uždaryti. Istorikas aptikęs skundų, kur vyras tvirtindavo, kad jį žmona uždarė, nors iš tikrųjų jis negeria. Ir iš tikro, atlikus tyrimus, paaiškėdavo, kad jis nėra chroniškas alkoholikas.
„Šitoje vietoje matome, kad ligoninė buvo tokia vieta dėl to, kad buvo susiklostęs bendras požiūris į psichikos ligonius kaip į tuos, kurie yra menkesni, atstumiami, marginalizuojami, iš jų atimamos teisės, valstybė jų nepripažįsta visaverčiais piliečiais. Šia prasme tai buvo „geras“ instrumentas, kad būtų realizuojami kažkieno asmeniniai interesai“, – sakė T. Vaiseta.
Slėpdavosi nuo kariuomenės
Pasak istoriko, dar vienai grupei žmonių ligoninė tapo pabėgimo nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje vieta. Psichikos sutrikimų turintys žmonės tarnauti kariuomenėje negalėjo. Tad jaunuoliai eidavo į ligoninę ir apsimetinėdavo, kad turi problemų.
Pagrindinis klausimas, kuris kilo istorikui, nagrinėjant šių žmonių istorijas, buvo, kodėl jie į tas ligonines taip lengvai pakliūdavo. Pasak jo, vieno priežasties nėra, bet, panašu, kad dalis gydytojų suprasdavo, kodėl jaunuoliai į juos kreipdavosi.
„Turint mintyje, kad tai yra sovietų okupuota Lietuva, tarp psichiatrų buvo žmonių, kurie suprato, kad sovietų kariuomenė yra svetima jėga. Jie žinojo apie dedovščinas, kitus brutalius dalykus, kad vyksta karas Afganistane, ir yra didelė rizika, kad žmogus išvykęs tarnauti žus ten“, – sakė T. Vaiseta.
Pasak istoriko, į ligonines buvo nesunku patekti dar ir todėl, kad sovietmečiu psichinės ligos samprata buvo plati.
„Į jaunuolius, kurie ateidavo į psichiatrinę ligoninę, nemaža dalis psichiatrų žiūrėdavo įtariai, nes juk „normalus“ sovietinis pilietis ten pats neis. Be to, tuo metu, tarkime, šizofrenijos samprata buvo pakankamai plati, išplėtota netgi iki vadinamosios „vangios eigos šizofrenijos“, kas reiškia, kad ir pakankamai neryškūs simptomai galėdavo leisti žmogui diagnozuoti šizofreniją ir jį uždaryti“, – pasakojo T. Vaiseta.
Anot istoriko, esant tokiam plačiam psichikos ligos suvokimui, net ir nemiga, nerimas ar gausus prakaitavimas galėjo būti pakankama priežastis žmogų uždaryti į ligoninę. O jaunuoliams kartais užtekdavo pasiskųsti panašiais simptomais, kad būtų paguldyti.
Sovietai naudojo psichiatriją ir politiniais tikslais
Pasak istoriko, Lietuvoje nepakankamai ištirtas klausimas, kiek sovietų valstybė į psichiatrines ligonines uždarinėdavo žmones dėl politinių pažiūrų.
„Sovietų sąjungoje ir, pirmiausia, Sovietų Rusijoje yra pakankamai atlikta tyrimų ir pateikta įrodymų, kad iš tikrųjų sistemiškai būdavo su politiniais oponentais susidorojama juos uždarant į psichiatrines ligonines“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikas prisiminė savo pokalbį su disidentu Vladimiru Bukovskiu, kuris ne kartą sovietų Rusijoje buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę dėl savo politinės veiklos.
„Jis man atrodo absoliučiai sveiko proto žmogus, nors jau ir tada, kai mes kalbėjomės, buvo garbingo amžiaus. Nemažai disidentų Sovietų Sąjungoje yra patekę į ligonines tik dėl politinių priežasčių, t. y. oponavimo sovietų režimui, man šitoje vietoje abejonių nekyla“, – sakė T. Vaiseta.
Pasak istoriko, daug sudėtingesnis klausimas, kaip buvo Lietuvoje. Kad būtų galima į jį atsakyti, reikėtų prieiti prie ligos istorijų, prie kurių neleidžia prieiti Asmens duomenų apsaugos inspekcija.
Iš kitų šaltinių T. Vaiseta yra radęs du-tris jį įtikinusius atvejus, kuomet buvo galima įtarti, kad sovietų Lietuvoje į ligonines buvo uždaryti faktiškai sveiki žmonės tik dėl savo antisovietinio ar sovietų valdžiai neįtikusio elgesio.
„Pavyzdžiui, matau, kad yra pateiktas toks žmogaus diagnozės aprašymas: „mimikuoja veidu ir kliedi idėjomis, kad Lietuva yra okupuota“. Vien tai, kad tokia politinė mintis yra įrašoma į diagnozę, man atrodo, yra pakankamas argumentas manyti, kad čia politinis motyvas yra labai svarbus“, – sakė istorikas.
Jis taip pat prisiminė kalbinęs žmogų, kuris pasakojo, kaip jis buvo sulaikytas, nes gabeno tuo metu draudžiamą Rytų filosofijos literatūrą. Jį uždarė į psichiatrinę ligoninę Lietuvoje, o jo draugus armėnus – į ligoninę ten.
„Kalbėjausi su tuo žmogumi, nesu psichiatras, bet man buvo akivaizdu, kad jis yra visiškai sveiko proto žmogus. Jis ir pats sakė, kad ir gydytojas suprato, neversdavo jo vaistų vartoti, tiesiog buvo tokia bausmė. Jis pats nelaiko savęs dideliu politiniu kaliniu, nes jis sakė, kad „man būtų buvę žymiai blogiau, jeigu mane būtų uždarę į kalėjimą, o ne į psichiatrinę ligoninę“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pakliūdavo į vieną įstaigą su žudikais maniakais
Ypač liūdnas likimas laukdavo tų, kurie padarydavo kokį nors „antisovietinį veiksmą“, pavyzdžiui, platindavo kokius nors lapelius, ir juos pagaudavo milicija ar KGB, o teismas nuteisdavo.
Jeigu per psichiatrinę ekspertizę jie būdavo pripažįstami neveiksniais, vietoj kalėjimo būdavo siunčiami gydytis. Atlikti „antisovietinį nusikaltimą“ būdavo laikoma sunkiu nusikaltimu, todėl juos siųsdavo nebe į bendrąją, o į specialiąją psichiatrinę ligoninę.
Istorikas pasakojo, kad ši įstaiga yra labiau panaši į kalėjimą nei į ligoninę, kur yra žiaurios sąlygos. Žmogus atsiduria vienoje erdvėje su sunkiausiais nusikaltėliais – prievartautojais, žudikais maniakais ir panašiai.
„Kai kurie sovietmečiu Lietuvoje dirbę psichiatrai yra pripažinę, kad šitoje vietoje neadekvačiai buvo taikomos priemonės“, – sakė T. Vaiseta.
Lietuvoje tokios įstaigos nebuvo, iš čia siųsdavo į Černiachovską Kaliningrade.
O trečia grupė žmonių, prieš kuriuos psichiatrija būdavo panaudojama politinės kontrolės tikslais, buvo tie, kurie buvo įrašyti į milicijos arba saugumo sąrašus kaip galintys elgtis socialine ar politine prasme neprognozuojamai.
„Pavyzdžiui, vyksta kokia nors Spalio arba Gegužės demonstracija arba kiti reikšmingi ideologiniai įvykiai, kai reikia viešąją erdvę apsaugoti nuo bet kokių galimų išsišokimų, pavyzdžiui, politinių protestų. Pas žmones iš tų sąrašų atvažiuodavo varaniokas, milicija juos surinkdavo, ir dažnai nuveždavo į psichiatrijos ligoninę, palaikydavo ten kelias savaites, kol praeis tas įvykis. Pats esu matęs LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymą psichiatrinėms ligoninėms surinkti ir uždaryti visus „potencialiai pavojingus“ asmenis prieš vieną svarbų įvykį“, – pasakojo T. Vaiseta.
Ankstyvųjų gydymo metodų ne visi atlaikydavo
Istorikas pabrėžė, kad negalima psichiatrinės ligoninės sovietmečiu demonizuoti, kad tai yra tik kažkoks pragaras, į kurį žmogus patenka ir ten jį suryja, sunaikina.
„Ligoninėse dirbdavo gydytojų ir slaugytojų, kurie iš tikrųjų norėdavo padėti žmogui, ir jie gydydavo. Turime suprasti, kad vyksta istorinė kaita. Tai, ką apie psichiatriją žmonės žinojo 1950 m., ir ką mes dabar žinome, yra labai skirtingi dalykai.
Pagal dabartinį supratimą, kai kurie gydymo metodai, kurie taikyti 1950-1960 m., mums jie gali atrodyti labai nežmoniški, bet mes turime suprasti, kad veikta pagal to meto supratimus, nebūtinai iš blogų paskatų“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, psichiatrija, kaip medicina, pradeda susiformuoti XIX a. pab. – XX a. pr. Buvo kuriama diagnostinė klasifikacija, bet efektyvių gydymo metodų nebuvo.
„Buvo eksperimentuojama įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, šiltine ar maliarija užkrečiamas kraujas ir sukeliamas stiprus karščiavimas, nes buvo pastebėta, kad kai kurie psichikos sutrikimų turintys žmonės po tų karščiavimų, jeigu jie atsigauna, pagerėja. Už panašų atradimą Julius Wagneris-Jaureggas netgi Nobelio premiją gavo. Problema, kad jeigu sukeli žmogui 40-41 laipsnio karščiavimą, nemažai tokių žmonių tiesiog mirdavo“, – pasakojo T. Vaiseta.
Tai buvo XX a. III dešimtmetis. IV dešimtmetyje buvo pastebėta, kad tie, kurie serga epilepsija, retai serga kai kuriomis psichikos ligomis. Iš to padaryta išvada, kad reikia žmogui sukelti dirbtines konvulsijas, tokiu būdu galėsi išgydyti tas ligas. Tokiu būdu IV dešimtmetyje atsirado insulino komos ir elektros šoko terapijos kaip bandymas skirtingais būdais sukelti žmogui priepuolius.
„Insulino koma – kai suleidi insuliną, žmogų ištinka koma, žmogus toje komoje pabūna, jį ištinka konvulsijos, ir paskui jam pradeda leisti gliukozę, kad jis atgautų gliukozės kiekį organizme, tada atsigauna iš komos“, – pasakojo T. Vaiseta.
Elektrošokas, kaip pasakojo istorikas, buvo kitas būdas sukelti žmogui konvulsijas elektros srove. „Nežinau, kaip dabar yra, bet labai ilgą laiką po šio „išradimo“ niekas iš tikrųjų nežinodavo, kodėl elektros šokas padeda. Nes kai kuriems žmonėms bent jau laikinai jis padėdavo“, – sakė T. Vaiseta.
IV-V dešimtmečiais tai atrodė vieni iš efektyviausių būdų, kuriais gydytojai galėjo pacientui kažką daryti. Pasak istoriko, buvo tada ir kelios bendro pobūdžio cheminės medžiagos naudojamos, bet jos faktiškai neduodavo terapinio poveikio, tik padėdavo nuslopinti žmogų.
„Tokie vadinamieji aktyvios terapijos metodai iki pat VI dešimtmečio pradžios buvo patys svarbiausi sovietinėje psichiatrijoje. Nebuvo veiksmingesnių būdų kaip kažką pacientams daryti, terapiškai paveikti“, – sakė T. Vaiseta.
Neaiški riba tarp profesinio entuziazmo ir nusikaltimų žmogiškumui
Nemažai klausimų kelia pacientų gydymo metodai Vasaros ligoninėje nacių okupacijos laikotarpiu. Kaip rodo vokiečių istoriko tyrimai, tuo metu ten psichikos ligoniai buvo laikomi labai blogomis sąlygomis, jiems buvo duodamas labai prastas maitinimas.
Iš ko kyla įtarimas, kad jie galėjo būti tiesiog marinami. Pacientų ligų istorijos rodo, kad suaugę vyrai sverdavo 35-45 kilogramus. Tokiame kontekste keli psichiatrai taikydavo tuo metu visiškai dar naują elektros šoko metodą jiems gydyti.
Vokiečių istorikui atrodo, kad taip yra daromas nusikaltimas žmoniškumui, gal netgi su vokiečių žinia. T. Vaiseta taip kategoriškai neteigia. Jis svarsto, kad taip elgtis psichiatrai galėjo ir iš aklo entuziazmo, tikėjimo tikrais ar tariamais psichiatrijos pasiekimais.
„Tačiau politinis kontekstas aiškus – naciai aiškiai norėjo atsikratyti psichikos ligoniais, todėl tokiems „gydymams“ arba neprieštaravo, arba net iš tiesų galėjo skatinti. Bet kuriuo atveju tokių metodų taikymo visiškai išsekusiems žmonėms pateisinti negalima. Būdavo žmonių, kurie ir mirdavo po tokio tariamo gydymo“, – pasakojo istorikas.
Pasak jo, psichiatras Antanas Smalstys, kai atėjo sovietai, buvo areštuotas ir ištremtas. Jis baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas ir tuo, kad neatsakingai elgėsi su pacientais ar net sąmoningai juos žudė.
„Tiesa, sovietų baudžiamosiomis bylomis iš principo negalima pasitikėti. Po poros dešimtmečių įvyko jo reabilitacija, iš esmės ten ne iki galo atsakyta, bet jis buvo išteisintas dėl šito. Panašu, kad ten buvo labai daug politikos, ligoninėje buvo daug konfliktų, ir jį turbūt įskundė priešininkai.
Bet tas epizodas yra, kad ligoniams, kurie buvo išsekę fiziškai, buvo taikytas elektrošokas. Ar tai buvo piktnaudžiavimas, ar aklas entuziazmas taikyti naujus gydymo metodus – sudėtingas klausimas. Vargu, ar mes galime į jį atsakyti“, – sakė T. Vaiseta.
Gydytojai apsidžiaugė pagaliau gavę vaistų
Pasak istoriko, VI dešimtmetyje pasaulyje įvyksta psichofarmakologijos revoliucija. Pagaliau išrandami pirmieji kažką su žmogumi efektyviau darantys vaistai. Pirmiausia – neuroleptikai, kurie slopina žmogaus sąmonę.
„Prancūzai buvo pirmieji, kurie neuroleptiką išrado. O sovietai juk negali pripažinti, kad padarė kažką ne pirmi, ir iš kažkur oficialiai atsivežti vaistų, jie, aišku, turi išrasti savo, tai sukūrė „tėvyninę“ versiją, kuri buvo vadinama aminezinu“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak istoriko, šis vaistas paskui buvo ilgą laiką taikomas. Jis labai stipriai slopindavo žmogų, turėjo daug šalutinių poveikių. Iš čia atsiranda posakis „žmogus paverstas daržove“.
„Žmogus gali būti nuslopintas iki visiško stingulio. Jam gali prasidėti parkinsonizmo simptomai – tai yra seilių nelaikymas, galūnių drebėjimas, negalėjimas išsėdėti vienoje vietoje. Be to, dar dažnai infekcijų pasigaudavo, nes jis dažnai būdavo leidžiamas švirkštu, susiformuodavo sukietėjimai, kur besdavo. Net tos seselės, kurios leisdavo tuos vaistus, kentėdavo nuo alergijų, nes tai buvo šlykšti cheminė medžiaga“, – sakė T. Vaiseta.
Bet psichiatrams, pasak istoriko, tai buvo didelis džiaugsmas, ir jie pradėjo labai entuziastingai ką tik išrastus šiuos ir netrukus kitus vaistus naudoti. Nes pagaliau jie tapo kaip visi gydytojai, kurie gali išrašyti „vaistukų“.
„Paskui daugiau tų vaistų atsirado – tų, kurie slopina, tų, kurie aktyvina, nuo depresijos, nuo šizofrenijos, nuo ko tik nori. Jie bent jau tuo laikotarpiu turėjo stiprų šalutinį poveikį. Vėliau išrasti gal jau nebeturėjo tokio drastiško, bet vis tiek jį turėjo. Ir iki šiol panašūs vaistai gali turėti gana stiprų šalutinį poveikį“, – sakė T. Vaiseta.
Pasak istoriko, vaistai buvo taip entuziastingai priimti, nes jie duodavo regimą efektą, nors neaišku, kiek jie iš tikrųjų koreguodavo tai, kas žmogui yra blogai, o kiek tik nuslopindavo arba paaktyvindavo jį.
Psichoterapeutas – „tėvas“, kuris paaiškindavo, kaip gyventi
Pasak istoriko, nuo VII dešimtmečio pabaigos po truputį į Lietuvą, pirmiausia, į Vasaros gatvę, ateina psichoterapija. Tai buvo susiję su konkrečių gydytojų noru pamėginti taikyti kitokius metodus.
VIII dešimtmetyje psichiatrijos ligoninėse pradeda dirbti ir psichologai. Po truputį suprasta, kad su žmogumi reikia kalbėtis ir spręsti jo psichologines problemas.
„Neabsoliutinu. Vasaros gatvėje būta gana įvairios psichoterapijos, ypač paskutiniais dešimtmečiais. Bet iš principo sovietinė psichoterapija tai nėra tai, ką mes dabar suprantame, kad įsitaisysi patogiai kėdėje ar net atsigulsi ant kušetės, psichoterapeutas tau leis išsišnekėti, ir iš esmės geras psichoterapeutas tau nieko neprimes ir jokiu būdu nemokys, o tiesiog leis tau eiti tavo keliu ir pažinti save patį.
Sovietinė psichiatrija buvo direktyvi. Psichoterapeutas yra tas, kuris užima tėvo autoritetingą poziciją, ir tau paaiškins, kas tau yra blogai ir tave pamokys, kaip turi gyventi, ką blogai darei iki šiol, ir ką turi savo gyvenime keisti“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak jo, sovietmečiu tai suvokta kaip absoliučiai normalus dalykas. Tai atspindi bendrą to meto supratimą, kas yra psichikos sutrikimų turintis žmogus. Jis nelaikomas visaverčiu žmogumi, nemanoma, kad jis gali pats savimi pasirūpinti, kad jis gali priimti sprendimus, ką jau kalbėti apie savo gydymą – sutikti ar nesutikti gydytis.
„Net ir tie psichiatrai, kurie buvo humaniški, tikrai norėjo padėti, vis tiek dažniausiai elgdavosi „tėviškai“. Sakydavo – „ligoniukas“, nesvarbu, kad suaugęs žmogus serga, bet iš esmės jis yra vaikas ir juo psichiatrai pasirūpins savo nuožiūra“, – pasakojo T. Vaiseta.
Pasak jo, iš paciento atimdavo visą subjekto galią veikti, būti savarankiškam, savarankiškai spręsti.
„Tu esi tapęs objektu, ir mes tavimi pasirūpinsime, nes esi „ligoniukas“, ir viskas už tave turi būti nusprendžiama“. Tai yra labai svarbus dalykas, nes tai didele dalimi yra išlikę iki šiol. Kiek mes girdime psichikos sutrikimų turinčių žmonių, kurie šnekėtų viešai apie tas problemas? Vis dar kažkas už juos turi šnekėti“, – sakė T. Vaiseta.
Pasak istoriko, sovietmečiu jie iš viso negalėjo kalbėti. Psichiatrija apskritai nebuvo labai įdomi viešai gyvenimui, mažai kas apie tai rašydavo. Bet jeigu kas nors apie tai kalbėdavo – tai psichiatrai. „Nes ką psichikos ligonis gali kalbėti? Jis gi – ligonis, jis negali kalbėti“, – to meto požiūrį nusakė istorikas.
Sužydėjo ligoninės
Pasak istoriko, sovietmečiu Lietuvoje įvyksta institucionalizacija. Suvokiama, kad žmogų reikia uždaryti į ligoninę, izoliuoti nuo visuomenės, ir ten taikyti jam terapijos metodus.
Bet Vakarų pasaulyje maždaug nuo VI dešimtmečio pabaigos- VII dešimtmetyje prasidėjo judėjimai ir viešas kalbėjimas, kad psichiatrijos ligoninės, ypač didelės, kurios talpina 2-3 tūkst. žmonių, labiau žmogui kenkia negu padeda.
Nes tokio tipo ligoninėse žmogus yra izoliuojamas nuo aplinkos, praranda savo socialinius įgūdžius, normalius ryšius su kitais žmonėmis, nebesugeba savimi pasirūpinti, nes maistas ir rūbai jam duodami. Dar jis yra labai stigmatizuojamas, o psichiatrinė ligoninė primeta ir pačiam žmogui aukos vaidmenį.
Pradėta kalbėti, kad reikia ieškoti alternatyvų psichiatrijos ligoninei – kad turi būti bendruomenės, jos neturi riboti judėjimo, ryšių su kitais žmonėmis, jie turi būti traktuojami kaip visi kiti, kad turi leisti žmogui spręsti tiek, kiek jis tik gali spręsti.
„Vakaruose visa tai buvo prasidėję, bet Sovietų Sąjungoje tai nevyko. Iš dokumentų matyti, kad psichiatrai apie šias diskusijas žino. Šis tas keičiama, laisvėja režimai, vis labiau suvokiamas psichoterapijos vaidmuo, kalbama, kad reikėtų trumpinti gydymo laiką. Bet tokio radikalaus viešo svarstymo, kad būtų pasakyta, kad tas žmogus, turintis psichikos sutrikimų, yra, pirmiausia, žmogus, o ne kas nors kitas, tai to nebuvo“, – sakė T. Vaiseta.
Pokyčiais rūpinasi Don Kichotai
Pasak istoriko, nepriklausomoje Lietuvoje buvo pradėta kalbėti, kad reikia daryti deinstitucionalizaciją. „Bet kaip rodo prieš kokius penkerius metus psichiatro Dainiaus Pūro su kolegomis atliktas tyrimas, nemažai reformų realiai neįvyko. Reikia pripažinti, kad kai kuriose ligoninėse vis dėlto situacija yra bent iš dalies pasikeitusi, bet vis dėlto daug kur tebuvo įsisavinti ES pinigai, psichiatrijos ligoninės pasiėmė sau daug, bet jas sukišo į sienų balinimą, o ne realų bendruomeninės pagalbos kūrimą. Tai yra alternatyvą sau pačiai“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad tie patys psichiatrai kai kurioms ligoninėms vadovavo iki pernai metų nuo 1980 m.
„Tai jų mastymas yra visiškai toks pats, koks buvo sovietmečiu, ligoninė yra pagrindinė institucija, ją reikia saugoti ir puoselėti, ir viską daryti, kad ji išliktų“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikui atrodo, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl taip įvyko, yra ta, kad tik daliai psichiatrų bendruomenės pavyko save reflektuoti, o kiti užėmė labai gynybinę poziciją.
„Jaunieji maištavo, bet vyresnieji nereflektavo savęs. Kai tu nereflektuoji, kas buvo sovietinė psichiatrija, tu nežinai, ką tiksliai joje reikia keisti“, – sakė T. Vaiseta.
Kitas dalykas, pasak istoriko, yra tai, kad ir pačiai visuomenei iki šiol tai yra neįdomu, todėl nėra socialinio spaudimo sistemai.
„Tada toks Dainius Pūras su keliais kolegomis yra Don Kichotai , kurie viešai kalba, bet jie nesulaukia atgarsio, nes visuomenei tai nėra taip svarbu“, – sakė T. Vaiseta.
Pasak jo, nereikėtų žiūrėti į psichiatrijos sistemą kaip į vientisą.
„Nuo 1990 m. vienur įvykę daugiau pokyčių į gerąją pusę, kitur jie labiau stagnuojantys, kitur nenustebčiau, jeigu būtų net regresas palyginti su sovietmečiu“, – sakė T. Vaiseta.