Oficialiame apeigyne tėvo palyda nenumatyta
Internete kylančiose diskusijoje būsimos nuotakos ir tos, kurios jau žengė prie altoriaus, teigia, kad ne visose Bažnyčiose kunigai leidžia tėvui palydėti savo dukrą. Esą tai iš vergovės laikų atkeliavusi tradicija, kai tėvas nuvesdavo dukrą iki būsimo vyro saugodamas, kad ši nepabėgtų.
Kai kurios nuotakos dalijosi patirtimi, kad tose parapijose, kur kunigas neleido tėvui palydėti nuotakos iki altoriaus, ieškodavo kompromisų. „Tėtis mane palydėjo nuo automobilio iki Bažnyčios, kur pasitiko vyras ir kunigas“, – teigė viena, radusi sprendimą.
Ir nors DELFI kalbintas kunigas ir Klaipėdos miesto šeimos centro direktorius Andrius Vaitkevičius teigė, kad nereiktų šios tradicijos drausti ir sieti su vergovės laikais, pridūrė, kad oficialiame jungtuvių apeigyne numatytos tik dvi įėjimo į Bažnyčią galimybės.
„Oficialiame jungtuvių apeigų aprašyme numatyta, kad pats gražiausias momentas, kai abu sužadėtiniai kartu žengia prie altoriaus. Tai galima daryti dvejais būdais. Pirmas – kai sužadėtiniai laukia prie Bažnyčios, ateina kunigas su palyda ir juos įveda į Bažnyčią. Įėjimas į Bažnyčią simbolizuoja įėjimą į šeimyninį gyvenimą. Antras būdas – kai kunigas laukia prie altoriaus ir sužadėtiniai ateina kartu, – teigė kunigas A. Vaitkevičius. – Santuokos apeigynas numato šiuos du būdus ir visiškai nekalba apie tai, kad nuotaką gali palydėti tėtis.“
Skirtingose šalyse – skirtingos tradicijos
Ir nors apeigyne tai nenumatyta, kunigas neteisia tokio nuotakų pasirinkimo ir tokias tradicijas vadina Bažnyčios lobynu. „Galėčiau tai sulyginti su Mišių šventimu. Lietuvoje Mišios švenčiamos vienokiu būdu, tačiau katalikiškose Bažnyčiose Afrikoje, kai iškilmingai giedama Evangelija, Šventasis Raštas atnešamas šokant. Jie turi liturginį šokį prieš Šventąsias Mišias. Natūralu, kad tai šiek tiek šokiruoja, nes mes esame pratę vienaip, o kitose šalyse yra įprasta kitaip“, – lygino kun. A. Vaitkevičius.
Jo teigimu, natūralu, kad tradicijos maišosi: atkeliauja iš kitų šalių ir įsitvirtina. „Žmonės kažkur pamato, sužino ir paskui patys nori tai atkartoti, – kalbėjo kun. A. Vaitkevičius. – Todėl tas veiksmas, kai tėtis palydi dukrą, nėra nei geras, nei blogas. Tai nesudaro santuokos šventimo esmės.“
Kunigas teigė, kad nors ceremonija yra griežtai reglamentuota, yra vietų, kuriose jaunieji gali pareikšt savo pageidavimus: žengimas iki altoriaus ir žiedų laikymas. „Žiedus kai kurie patys atsineša, kai kurie prašo artimųjų juos pasaugoti, o kiti padeda ant altoriaus. Tačiau yra ir nekintamosios Mišių dalys, kurių reikia laikytis“, – tikino kun. A. Vaitkevičius.
Pusė nuotakų pageidauja, kad iki altoriaus lydėtų tėvas
Kalbama, kad ši tradicija, kai nuotaką iki altoriaus lydi jos tėvas, yra atkeliavusi iš vergovės laikų, kad nuotaka nepabėgtų, tačiau kunigas teigia, kad nereiktų aklai tuo tikėti. „Gali būti visokių interpretacijų. Pavyzdžiui, kad tėvas atiduoda savo vaiką kaip vergovės laikais būsimam vyrui. Nemanyčiau, kad tai toks simbolis, reiktų tai labiau sieti su estetiniu suvokimu, tai yra gražu“, – kalbėjo kun. A. Vaitkevičius.
Tiesa, apie šį žingsnį būsimieji sutuoktiniai turėtų pasvarstyti gerokai anksčiau, ne santuokos dieną. Pats kunigas teigia, kad apie tai visuomet kalbama ir būsimiems sutuoktiniams skirtuose skunduose.
„Man gražiausia, kai daroma taip, kaip aprašyta apeigyne ir du jauni žmonės kartu eina iki altoriaus, kai abu žengia šį žingsnį“, – tikino kunigas ir pridūrė, kad net jei jungtuvių apeigyne nėra įrašyta, kad tėtis gali atvesti dukrą iki altoriaus, tai nėra draudžiama.
Pasidomėjus, kas dažniausiai lydi nuotakas iki altoriaus, kunigas tikino, kad tiksliai suskaičiuoti sunku: „Bendras įspūdis toks, kad bent mūsų parapijoje pusė nuotakų nori, kad ją iki altoriaus atvestų tėtis.“