D. Indrišionis yra jaunas istorikas, kuris iškėlė versiją, kad Lietuvos partizano vado palaikai gali būti Našlaičių kapinėse. Archeologas Gintautas Vėlius tai pavadino teorinės minties proveržiu.

Pats istorikas, kalbėdamas apie savo indėlį, kuklinasi. „Esu šiek tiek prisidėjęs prie to tyrimo. Tačiau didžiausią darbą padarė archeologas G. Vėlius su kitais. Mano vaidmuo trečiaeilis“, – kalbėjo jis.

Šiuo metu jaunas vyras istoriko duoną iškeitė į darbą Bendrajame pagalbos centre. Paskambinus numeriu 112 yra tikimybė, kad kitame laido gale išgirstumėte atsiliepiant jį.

„Man tas darbas labai patinka, tačiau jo pasirinkimą labiau lėmė pragmatiniai dalykai. Man buvo svarbus slenkantis darbo grafikas, kad galėčiau darbą derinti su studijomis. O ir atlyginimas yra didesnis“, – sakė D. Indrišionis.

Šiemet jis baigė istorijos magistrantūrą Vilniaus universitete ir tikisi tęsti studijas toliau. Vyras savo ateitį sieja su istorija, ir neatmeta galimybės grįžti į Genocido centrą, jeigu ten pagerės situacija.

Papasakojo apie savo atlyginimą

Istorikas Genocido centre dirbo 2015 iki 2017 metų. Jis vedė ekskursijas Genocido aukų muziejuje. Tuo metu jo pareiginis atlyginimas už pilną etatą buvo 325 eurai „į rankas“.

„Jau po kelių mėnesių man buvo pasiūlyta galimybė papildomai užsidirbti, nes užsiėmiau tam tikrais papildomais istoriniais tyrimais laisvu nuo darbo metu. Man buvo paskirtas 30 proc. priedas, už kurį aš turėjau atidirbinėti. Laisvomis dienomis nuo darbo muziejuje aš dar eidavau į archyvus, ir už tai gaudavau papildomai 130 eurų“, – pasakojo D. Indrišionis.

Vyras pasakojo, kad darbas muziejuje jam atrodė patrauklus, nes pirmadieniais ir antradieniais nereikėjo dirbti, o kaip tik tuo metu jis turėjo daugiausiai paskaitų.

„Kai pradėjo keistis mano studijų tvarkaraštis, pasidarė vis sunkiau viską suderinti, vis labiau pradėjo ryškėti tai, kad už 460 eurų atlyginimą yra neįmanoma išgyventi. Priėmiau atitinkamus sprendimus“, – sakė D. Indrišionis.

Neatkalbinėja nuo studijų

Jaunas vyras neatkalbinėja jaunų žmonių nuo istorijos studijų. Jis pasakojo, kad jo bičiuliams, baigusiems tas pačias studijas, gerai sekasi. Jie dirba stambiose kompanijose, žurnalistikoje, valstybės tarnyboje.

„Negalima sakyti, kad ta situacija tokia liūdna, bet jeigu kalbėčiau apie žmones, kurie pabando eiti grynai specialybiniu keliu, bando ieškoti istoriko darbo, tai, deja, situacija yra labai liūdna“, – sakė D. Indrišionis.

Jis teigė, kad jo pavyzdys nėra pats iliustratyviausias. Kai dirbo Genocido centre, jis tebuvo baigęs istorijos bakalaurą.

„Bet tuo metu Genocido centre, kituose skyriuose, dirbo tikri istorikai, kurie vykdo tyrimus, dažnas jų yra mokslo daktaras. Žmonės su mokslo daktaro laipsniu gavo iki 500 eurų į rankas“, – sakė D. Indrišionis.

Dėl algų praranda mokslininkų

Genocido centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė pripažįsta, kad dėl žemų atlyginimų centras kasmet praranda po vieną-du mokslininkus. Nors situacija nuo to laiko, kai centrą paliko D. Indrišionis, pasak jos, šiek tiek pasikeitė.

„Ta suma, kurią jis mini, yra jau išjudėjusi iš mirties taško. (…) Dabar mūsų aukščiausios kvalifikacijos, tai yra apsigynę disertacijas darbuotojai, gauna maždaug 680 eurų neatskaičius mokesčių. Bet čia yra vis tiek labai nedaug, o visi kiti – dar mažiau“, – sakė T. B. Burauskaitė.

Genocido centro direktorė sutinka, kad mokamas atlyginimas nėra adekvatus už valstybinės svarbos darbą.

„Kuo galiu pasiguosti, kad kažkokia viltis žmonėms yra, kad nebus taip visą laiką, kaip buvo pernai ir užpernai. Pernai, užpernai, kai pradėjo kilti minimumas, o visa kita dalis yra įšaldyta, mes turėjome perskaityti kai kurių specialistų atlyginimus, kad jie būtų nors 10 eurų didesni už minimumą“, – sakė T. B. Burauskaitė.

Genocido centras yra atskaitingas Seimui ir kasmet privalo jam pateikti savo veiklos ataskaitą.