„Mano, kaip ir daugelio žmonių, ankstyvosios jaunystės prisiminimai yra susiję su begaliniu motinos pasiaukojimu ir meile. Tik neįsivaizduojamas motinų didvyriškumas padėjo vaikams pakelti jų gležnučiams pečiams nepakeliamą naštą, leido neprarasti vilties, tikėti, jog gyvenimas nėra vien juodas. Todėl be jokių abejonių - Sibiro motinos buvo sopulingosios Madonos, o mes, Sibiro vaikai - vaikai be vaikystės ir džiaugsmo. Kad tame šaltame ir svetimame krašte būtų bent kiek daugiau šilumos, be mūsų motinų, prisidėjo ir ypatingos profesijos žmonės - Mokytojai“, - Seime sakė V.M.Čigriejienė.
Tą birželio keturioliktosios naktį į Sibirą juos vežė 17 ešelonų, vien iš Alytaus apskrities vagonais išdardėjo apie 80 mokytojų.
Pasak buvusios parlamentarės, nepraradę žmogiškojo orumo, skausmingai išgyvendami dėl savo tautos ir vaikų, jaučiantys pareigą ir tremtyje, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis jie - Mokytojai - stengėsi išlaikyti lietuvybę, buvo moralinė atrama savo tautiečiams, orientyras renkantis vertybes.
Kas dabar suskaičiuos, kiek vaikų Sibire išmoko lietuviškos abėcėlės pradmenis, išgirdo savo tautos garbingos istorijos faktus?
Kas dabar pasakys, kiek nelaimingų vaikų, įkvėpti mokytojų, patikėjo savo jėgomis ir ryžosi siekti savo svajonės, savo tikslo, visų pirma kabintis į patį gyvenimą?
„Sibiro mokytojų pastangomis suvokėme, kokia svarbi žmogui yra tauta ir gimtoji kalba. Jų dėka sužinojome, kad negali būti tautos be teritorijos, be kalbos, be papročių.
Jų dėka nepraradome lietuvybės, ryšio su gimtine, kalbos įgūdžių. Jie buvo Lietuvos šviesuoliai, amžina pagarba jiems už tą pirmą lietuvišką raidę, už tą tik mūsų svajonėse priartintą tėvynę, kuri tuo metu mums buvo nepasiekiama.
Ir kaip daugelio mūsų tautiečių, jų dauguma taip pat užbaigė savo žemišką kelionę Sibiro platybėse, nėra jų kapų, paminklų, nieks neįprasmins jų titaniško darbo. Jie liko tik mūsų, tremtinių, atsiminimuose“, - sakė V.M.Čigriejienė.
Kaip gydytoja ji retoriškai klausė: „Kuo šiandien sergame?„
„Savus papročius lengvai iškeitėme į svetimus, gimtoji kalba dingsta iš viešųjų užrašų, eini gatve ir jau nebesupranti kurioje pasaulio šaly esi, viešuosiuose tekstuose pavardės rašomos taip „originaliai“, kad nepoliglotai sunkiai gali suprasti, kaip jas skaityti. Įleistas svetimos kalbos virusas tarp lietuviškų žodžių jau pradeda savo naikintojo misiją. Ir tas virusas pamažu ir tyliai ardo mūsų gramatikos ir rašybos sistemą. Deja, turintys galių saugoti lietuvių kalbą, į savo prievolę tai daryti žvelgia labai atsainiai.
O juk mūsų lietuvių kalba - pats didžiausias, brangiausias iš protėvių paveldėtas kultūros lobis. Tai seniausia ir turtingiausia šimtmečiais puoselėta pasaulio kalba, garbingai išlaikiusi ne vienus istorinių sunkmečių egzaminus, beveik negrįžtamą tautos išnykimą XIX amžiuje. Išmokta lopšyje, ji lydi mus visą gyvenimą“, - pabrėžė tremtinė.
Ji paragino branginti istorinę atmintį. Ir kol nevėlu, kartoti neišmoktas istorijos pamokas, nes panašu, kad kai kurie politikai tų pamokų net ir nesimoko. Šiandien įsijautę į visagalio vaidmenį jie puola keisti Konstituciją, neatsakingais pažadais siekia dalyti Lietuvos pilietybę tiems, kuriems ji reikalinga tik ekonominiais sumetimais.. Siūloma keisti ir lietuvišką abėcėlę, nes, pasirodo, ji jau kitiems trukdo, sako, mūsų partneriams. Trukdo tiems, kurie čia gimę nesugebėjo išmokti lietuvių kalbos, jiems stringa ir jų pavardžių rašymas.
Buvuai parlamentarė klausia, ar mes užmiršome mūsų protėvių pasipriešinimą kirilicai - nelietuviškai abėcėlei? Mūsų protėvius, kurie dėl šio pasipriešinimo 40 metų vargo be lietuviško rašto ir lietuviškos mokyklos. Ar užmiršome knygnešių fenomeną, jų pasiaukojimą dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo.
„Ar Jūs užmiršote tų didžiavyrių Vasario 16-osios akto signatarų ryžtą, drąsą, žmones, kurie dar baisesnėmis sąlygomis nepasidavė jokios svetimos valstybės spaudimui, atkūrė mūsų valstybingumą, lietuvišką žodį ir raštą.
Ar užmiršote mūsų tautos golgotą Sibire, tuos mokytojus, kurie ten ir pasiliko amžiams?„- retoriškai klausė V.M. Čigriejienė.
Ji paragino politikus branginti savo lietuvių kalbą ir netobulinti jos pagal savo siaurą supratimą, paragino neieškoti užuovėjų svetimose valstybėse ir atminti Vinco Kudirkos žodžius: „Kalba - tautos pamatas, kalba - tautos gyvybė, stipri kalba - stipri tauta, miršta kalba - miršta tauta.„
