Vertindamas kilusias trintis transatlantinėje erdvėje, užsienio reikalų ministras pabrėžia, kad Lietuva, reaguodama į iššūkius, neturėtų rinktis tarp ES ir JAV. Pasak jo, tai būtų pats blogiausias Lietuvos sprendimas: tiek JAV, tiek ES yra vienodai svarbios Lietuvai.
Ministras interviu naujienų agentūrai ELTA vylėsi, kad transatlantinių partnerių nesutarimai neatsilieps liepos mėnesį vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui ir dėmesiui, kurį Aljansas rodo NATO rytinio flango valstybėms.
Taip pat L. Linkevičius pabrėžė, kad jo nuomone kai kurių Vakarų valstybių lyderių išsakyti palankūs Rusijos vertinimai netaps pagrindu keisti bendrą poziciją dėl Kremliui taikomų sankcijų.
Kartu ministras tvirtino, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo užuomina grąžinti Rusiją į Didįjį septynetą (G7) yra tiesiog neįmanoma. Pasak jo, nepaisant D. Trumpo pareiškimo, visos likusios G7 valstybės vis dar prisimena, kokiomis sąlygomis Rusija buvo pašalinta iš prestižinio valstybių klubo.
L. Linkevičius aiškina, kad Lietuva privalo vykdyti subalansuotą politiką tiek JAV ir ES atžvilgiu, tiek priimant jautrius sprendimus, susijusius su Izraelio ir Palestinos konfliktu. Ministras ragina Artimųjų Rytų konflikte matyti bendrą visumą ir Lietuvą kalbėtis su abiem pusėmis, taip prisidedant prie Palestinos bei Izraelio susikalbėjimo.
Susikalbėjimo ir diskusijų, kurias lydėtų argumentai, o ne siauri politiniai interesai ar išankstiniai nusistatymai, L. Linkevičius pasigenda ir Lietuvos vidaus politikoje.
„Valstiečių“ pasipriešinimą Stambulo konvencijai L. Linkevičius sieja su vyraujančiais mačistiniais stereotipais ir „valstiečių“ nenoru kalbėtis argumentų kalba. Anot jo, atsisakius ratifikuoti konvenciją ir taip atsidūrus šalia tokių konvenciją atmetusių valstybių, kaip Azerbaidžanas ir Rusija, Lietuvos tarptautinis įvaizdis nukentės.
Kartu, neslepia ministras, neigiamai vertinantis ir tai, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimu politikai, artėjant rinkimams, siekia pasinaudoti kovoje su politiniais oponentais. Pasak jo, nesinorėtų, kad Lietuva taptų tyrimų ir pažymų šalimi.
- Šiandien nemažai kalbame apie ekonominius ir diplomatinius nesutarimus tarp JAV ir ES valstybių. Nemanote, kad euroatlantinei bendruomenei pastaruoju metu didesnės grėsmės kyla jos viduje, o ne išorėje?
- Vadinkime tai iššūkiais. Retorika aštrėja ir įtampos daug. Tačiau labai tikimės, kad emocijos bus nustumtos į šalį ir viskas bus racionaliai svarstoma. Išardyti ir sugriauti yra labai lengva. Tačiau į euroatlantinę vienybę buvo investuota dešimtmečiais. Ir čia svarbūs ne tik saugumo ir gynybos reikalai. Manome, kad visgi bus racionaliai bandoma spręsti esamus iššūkius, nors šiuo metu atmosfera yra tokia, kad labai sudėtinga kažką prognozuoti. Bet tikimės, kad mums pavyks išsaugoti transatlantinę vienybę.
Visa tai aktualu nes artėja NATO viršūnių susitikimas. Ir nors tai visai kiti aspektai, čia ne prekyba, ne ekonomika, bet yra tie patys žaidėjai ir tikimės, kad situacija iki to laiko stabilizuosis.
- Lietuva turi labai aiškių interesų euroatlantinėje erdvėje ir NATO. Ar vykstančios diskusijos tarp JAV ir ES partnerių nenustums į paraštes klausimų, kurie aktualūs Lietuvai - skirti daugiau dėmesio rytinio NATO flango valstybėms.
- Įtariu, kad neturėtų užgožti. Pirmiausia Jungtinių Valstijų požiūris į išlaidas gynybai yra labai aiškus, kategoriškas ir nenaujas. Baltijos šalys yra tarp tų šalių, kurios vykdo įsipareigojimus. Tai buvo pabrėžta ir per viršūnių susitikimą Vašingtone (Baltijos valstybių ir JAV vadovų. - ELTA) ir mūsų nacionalinės pastangos neliko nepastebėtos. Esame nuoseklūs NATO ir ES bendradarbiavimo, o ne lenktyniavimo arba dubliavimo šalininkai. Tas irgi visiškai atitinka (NATO interesu. - ELTA).
Mes tikrai tikimės to paties adekvataus supratimo iš Aljanso ir iš JAV. Ir paskutiniai kontaktai nerodo jokių simptomų, kad buvome nesuprasti ar kad tai, ko tikimės, yra nerealu. (...) Ir čia ne emocijos turi lemti sprendimus, o konkretūs rezultatai ir orientyrai.
Tikiuosi, kad situacija turėtų susibalansuoti ir turėtume rasti racionalią išeitį. Didžioji politika yra svarbus veiksnys, bet visgi nepamirškime, kad ji neatsiranda iš niekur. Yra įdirbis, yra daug žmonių, jie sveria „už“ ir „prieš“. Ir jei visa tai susumuotume, būtų neracionalu, jei mes imtume vieni kitus silpninti.
- Lietuvos padėtis euroatlantinių ginčų fone tampa sudėtinga. Tiek JAV, tiek ES Lietuvai yra gyvybiškai svarbios. Tačiau šalies viduje pasigirsta nuomonių, kad, nepaisant visko, Lietuva turėtų remti JAV. Kaip, jūsų nuomone, Lietuva turėtų elgtis vis dažniau į paviršių iškylant JAV ir ES valstybių nesutarimams.
- Aš atmesčiau pasirinkimą tarp JAV ir Europos. Čia pats blogiausias pasirinkimas koks tik galėtų būti. Šioje vietoje nereikia rinktis. Mes esame ES nariai, mūsų partneriai yra europiečiai ir, tiesą sakant, dalyvaujame sprendžiant saugumo reikalus. Vokietija yra pagrindinė šalis (Lietuvoje. - ELTA) dislokuojanti priešakines pajėgas.
Tai rinktis tarp Europos, kurioje mes gyvename, ir JAV, kuri mums yra pagrindinė strateginė partnerė saugumo srityje, būtų nelogiška. Čia ne dviejų kėdžių paieška. Yra labai nuosekli pozicija, mes tikrai esame už stiprius transatlantinius ryšius, už stiprią Europą, kuri nekonkuruoja, o bendradarbiauja su Jungtinėmis Valstijomis.
Tikrai neprisidėsime prie skaldymo, izoliavimo vienų nuo kitų, kas yra labai žalinga visai transatlantinei bendruomenei, ne tik Lietuvai.
- Ar panašios pozicijos būtumėte ir sprendžiant klausimus, kurie susiję su Izraelio ir Palestinos nesutarimais?
- Pozicija yra panaši. Tai dešimtmečiais susiformavusi politika. Ir tai yra ne tik politika, bet ir tarptautinė teisė, kadangi JT rezoliucijos yra privalomos visoms šalims ir jos turi tam tikrą galią. Jeigu dabar žiūrėtume objektyviai, niekam ne paslaptis ir mūsų dalyvavimas ES ir Izraelio dialoge.
Mūsų iniciatyva po 22 metų Izraelio premjeras atvyko į Briuselį. Visi tą puikiai žino ir tai yra konkretus indėlis į Izraelio ir ES susikalbėjimą.
Mes daugeliu aspektų palaikome Izraelį. Ne tik dėl istorinių priežasčių, bet ir dėl bendradarbiavimo, kuris šiandien yra labai stiprus.
Susitikęs su Amerikos žydų komiteto atstovais labai atvirai ir nuoširdžiai su jais kalbėjausi, buvo tarpusavio supratimas visais klausimais. Aš dar kartą jiems pakartojau, kad mes ateityje įsivaizduojame Jeruzalę kaip dviejų valstybių sostinę, bet tai turi būti sprendžiama derybų keliu.
Jei mes užsiimsime kraštutinę, vienpusę poziciją, mes ne tik negalėsime toliau dalyvauti, tarpininkauti kalbėjimuisi, bet prisidėsime ir prie dar didesnės įtampos kėlimo.
Pagrindinis tikslas yra į Artimųjų Rytų problemų sprendimą grąžinti aktyvų JAV veikimą. Dabar taip atsitiko, kad jų nepriima palestiniečiai ir arabų pasaulis. Tačiau be jų (JAV.- ELTA) įtakos ir potencialo sprendimo tikėtis labai sunku. Reikia visoms pusėms ieškoti būdų, kaip tą situaciją sušvelninti.
Mes palaikome Izraelį ir jo teisę ginti savo teritoriją, suverenitetą. Suprantame, kaip sudėtinga atremiant teroristines atakas, organizuojamas HAMAS, ką daugelis kolegų Europoje ne visada pamini, ne visada į tai atkreipia dėmesį.
Konfliktai, kurie kilo JAV ambasadą perkėlus į Jeruzalę, pareikalavo daug civilių žūčių. Mes užjaučiame pirmiausia jų šeimas. Civilių žūtis visada yra tragedija. Tačiau kartu matome ir HAMAS atsakomybę, kuri, prisidengdama vaikais ir moterimis, vykdo provokacinius aktus. Reikia matyti visumą. Raginant Izraelį susilaikyti nuo neadekvačios jėgos naudojimo, negalime nematyti ir HAMAS veikimo.
Deja, nesubalansuotas situacijos vertinimas neatneša daugiau aiškumo ir tai nesumažina įtampos.
Tikiu, kad pokalbyje su Žydų komiteto nariais mano pozicija buvo suprasta, jog tai, kad mes neketiname perkelti savo ambasados Izraelyje į Jeruzalę nėra antiizraelietiškas veiksmas.
- O ką atsakytumėte, jei Palestina oficialiai pareikštų iniciatyvą atidaryti savo atstovybę Lietuvoje?
- Jei jie (palestiniečiai. - ELTA) manys, kad yra tikslinga - kodėl ne. Tik ne ambasadą, nes mes šalies nepripažįstame. Apie tai jau yra kalbama keleri metai. Tas yra įmanoma. Juk ir mes turime biurą Ramaloje.
Mūsų diplomatas dirba Ramaloje, mes palaikome tam tikrus santykius ir turime tam tikrą pasitikėjimą (Palestinos. - ELTA). Manau, kad šioje vietoje mes tikrai galime kalbėtis su abiem pusėmis ir tam tikra prasme prisidėti prie to susikalbėjimo.
- Pastaruoju metu vyko Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimai su kai kurių Europos šalių lyderiais, apie Rusiją palankiai atsiliepia naujoji Italijos valdžia. Kaip vertinate Rusijos galimybes grįžti į normalų dialogą su Vakarų Europos valstybėmis ir kokia tikimybė, kad jai taikomos sankcijos ateityje gali būti pergalvotos?
- Mes jau ketvertą metų apie tai kalbame ir iš tikrųjų kai ateina metas pratęsti sankcijas, visada sakome, kad kyla grėsmė, jog nebus konsensuso. Būna ir labai neigiamų pareiškimų iš Europos sostinių. Tačiau ES šalys visada pabrėžia, kad jos nepažeis bendros ES pozicijos. Puikus pavyzdys yra Austrijos kancleris, kuris, nors ir ne itin teigimai atsiliepia apie sankcijas Rusijai, sako, kad nepažeis bendros Europos pozicijos. Lygiai tas pats sakoma ir iš Vengrijos pusės (...).
Jei mes nuosekliai elgsimės, pagal tuos principus, kuriuos visi esame aptarę, tai sankcijas turėtume pratęsti, nes dabar nėra jokių priežasčių jas nutraukti.
Jeigu visgi nutrauktume sankcijas, mano požiūriu, tai būtų didžiulė klaida. Lygiai taip pat kaip visi aukščiausio lygio susitikimai, kurie neduoda jokio rezultato ir jokių požymių, kad keistųsi Rusijos politika.
Nutraukus sankcijas padarytume tokią pačią klaidą, kuri buvo padaryta po 2008 m. vykusio karo Pietų Kaukaze. Nors ir buvo padaryti labai aiškūs pareikšimai, bet labai greitai grįžome į normalų bendradarbiavimą (su Rusija. - ELTA) ir dėl to, tie, kurie vykdė agresiją, padarė išvadas, kad galima minimalia kaina pasiekti štai tokių rezultatų.
Tokie dalykai įmanomi dėl mūsų pačių nenuoseklumo.
- Nesutarimų kilo tarp G7 narių, kai JAV prezidentas Donaldas Tumpas, apkaitinęs Kanados premjerą Justiną Trudeau nesąžiningumu, atsiėmė bendrą G7 bendrą pareikšimą. Dar prieš tai D. Trumpas prakalbo, kad Rusija galėtų grįžti į G7. Kaip vertinate tokį pasiūlymą? Jis realus, ar tai galima tiesiog priskirti politinėms emocijoms?
- Sunku pasakyti. Likusių G7 narių nuomone, Rusijos grįžimas yra neįmanomas, nes visi prisimena, kokiomis sąlygomis Rusija buvo pašalinta iš prestižinio valstybių klubo. Tos sąlygos neišnyko niekur, todėl ir grįžimas yra neįmanomas. Tai buvo pasakyta labai aiškiai. Ateityje gal ir bus kitokių sprendimų, bet šiuo metu prielaidų tam tiesiog nėra.
O kad yra nesutarimų, tai didžiausia priežastis visgi yra prekyba ir požiūris į tą prekybą. Tam reikia laiko, tam reikia argumentų ir ramaus, pasverto pokalbio bei supratimo, kad visa tai, kas vyksta, turėtų būti grįsta ne karo sąlygomis, o tarpusavio interesų derinimu.
- Pastarąją savaitę prezidentė pateikė ratifikuoti Seimui Stambulo konvenciją. Valstiečių atstovai neslepia skeptiškai žiūrį tiek į pačią Stambulo konvenciją, tiek ir prezidentės teikimą, vadina jį keistu. „Valstiečiai“ neslepia, kad prisibijo, anot jų, konvencijoje figūruojančios „socialinės lyties“ sąvokos. Jums kelia baimę šis terminas?
- Ne tai, kad nebijau, aš pasirašiau šitą konvenciją 2013-aisiais. Praėjo penkeri metai, buvo užtektinai laiko diskutuoti, gilintis, ir tai buvo daroma su tais, kurie norėjo gilintis. Bet man keistas yra ne pats ratifikavimas. Iš 47 narių 32 valstybės konvenciją ratifikavo. Tarp jų krikščioniškos, katalikiškos šalys, kaip Malta, Ispanija, Italija, Lenkija arba Serbija, kuri yra ne katalikiška, bet krikščioniška šalis, kurioje tradicijų laikomasi kruopščiai. Juo labiau jei yra abejonių dėl Konstitucijos, buvo pridėtas pareiškimas, kad konvencija galioja tiek, kiek galioja valstybės Konstitucija.
Dėl socialinės lyties. Konvencijoje nėra įvesta jokių naujų sąvokų, jos vartojamos ir kitose konvencijose. Ten yra kalba apie lytį socialiniu požiūriu. Kitaip tariant, ten nekalbama nei apie trečią lytį, nei apie partnerystes ar santuokas, ten kalba eina apie smurtą prieš moteris ir mergaites.
Šiuo požiūriu Lietuva išsiskiria blogąja prasme. Pas mus apie 50 proc. visuomenės mano, kad moterys pačios kaltos, jog jas muša. Yra toks supratimas. Yra įsisenėjusios mačizmo, vyriško šovinizmo tradicijos, kad moteris turi žinoti savo vietą. Tuo didžiuotis tikrai nereikėtų.
Beje, jei kažkas mėgsta prisidengti religiniais argumentais, pasiūlyčiau paskaityti popiežiaus Pranciškaus tam tikrus dokumentus, kuriuose smerkiamas mačizmas ir deklaruojamas raginimas atsisakyti kai kurių įsisenėjusių įpročių.
Tačiau to negirdi konvencijos priešininkai. Prezidentės teikimas yra dar viena proga ir labai ryžtingas žingsnis. Atsakomybė dabar yra Seime. Tegul dabar dar kartą visi pasitikrina savo argumentus, jeigu pasiruošę kalbėti argumentų kalba, o ne išankstinėmis klaidingomis nuostatomis.
- Tarptautinio įvaizdžio prasme Lietuva nukentėtų, jei Seimas, kas, panašu, labai tikėtina, neratifikuos Stambulo konvencijos?
- Mano įsitikinimu, taip. Konvencijos nepasirašė Rusija ir Azerbaidžanas. Aš nenoriu nieko blogo pasakyti apie Azerbaidžaną ar šiuo atveju nekomentuosiu apie Rusiją, bet tada mes atsistotume į tą pačią gretą su šiomis valstybėmis. Tai čia mūsų pasirinkimo galimybė.
- Lietuvoje didžiulį politinį drebėjimą sukėlė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas. Jo išvados apie ROSATOM susilaukė ir JAV dėmesio. Tai lyg ir pozityvus momentas, tačiau šalies viduje nesiliauja aštrūs ginčai, valdančiųjų lyderis kaltina prezidentę, o opozicija su pozicijai mėtosi kaltinimais tarnaujant Kremliaus interesams. Kaip šios diskusijos, tęsiant Lietuvos įvaizdžio temą, atrodo jums, kaip užsienio reikalų ministrui?
- Pasakysiu ne tam, kad kažką pateisinčiau, bet panašių problemų yra beveik visose šalyse. Siekis apsivalyti yra sveikintinas ir geriau vėliau negu niekada, nes kai kurie dalykai tikrai yra įsisenėję (...).
Nesinorėtų, kad Lietuva taptų tyrimų ir pažymų šalimi. Parlamentas turėtų užsiimti įstatymų leidyba, o ne tirti vieni kitų nuodėmes, kas yra galbūt ir svarbu, bet vis kyla įtarimas, kad tai daroma dėl politinių tikslų ar artėjančių rinkimų, kuriems artėjant bus norima dar labiau užtęsti tą visą procesą, nes tai yra gera proga pamankštinti raumenis ir pakariauti prieš polinius oponentus. Tai, žinoma, yra neigiamas aspektas.
Bet iš principo, pats apsivalymas, pats viešinimas bus geriausias vaistas ateityje, nes kiekvienas, galvodamas kažką panašaus daryti, turbūt stipriai pamastys, ar verta.
- Savaitgalį Vilniuje vyko rusų kultūros dienos. Politikai nesutaria, kaip vertinti šį renginį, ar traktuoti jį kaip propagandinį įrankį, ar kaip kultūrinę šventę.
- Svarbu tai, kas perims iniciatyvą. Kaip žinome, Rusija gali politizuoti bet kokį sporto renginį, kultūros renginį ir iš gero kūrybinio įvykio galima suniveliuoti iki kažkokio neigiamo aspekto.
Vėlgi svarbu, kas perims iniciatyvą. Iš principo birželio 12-oji yra savotiška Rusijos Kovo 11-oji, nepaprastai svarbi šventė. Prisiminkime Rusijos demokratų pagalbą mūsų demokratijai, prisiminkime, kiek svarbi mums buvo jų parama, kai šimtai tūkstančių ėjo į gatves Sankt Peterburge, Maskvoje. Kai tuometis prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė sutartis su Lietuva, pripažino mūsų nepriklausomybę, pripažino Molotovo-Ribentropo pakto egzistavimą ir pasmerkė jo pasekmes. To mums labai reikėjo 1990 metų pradžioje, kai mes stojomės ant kojų. Birželio 12-oji yra tam tikra prasme Rusijos nepriklausomybės diena, ji yra demokratinių jėgų šventė.
Lietuvoje gyvenančių rusų tautybės žmonių yra nemažai, jie turi savo labai gilią kultūrą ir tradicijas. Ir tai, kad jie tą šventę švenčia pas mus, yra smagu. Jeigu tai nėra pernelyg politizuota ir paversta propagandiniu įrankiu - tai yra puiku. Žinoma, tai priklauso ir nuo mūsų, nuo to, kiek mes patys į tai įsitrauksime ir kiek mes suprasime, kad tai yra mūsų šventė.