Andžėjus jau grąžino visas skolas, susirado mylimąją, sukūrė šeimą ir augina du mažamečius vaikus, todėl straipsnyje jis bus nurodomas tik vardu.
Viskas prasidėjo po tėvų skyrybų
Andžėjaus tėvai išsiskyrė, kai jam buvo vos dešimt. „Jie skyrėsi su visais fejerverkais, mes ir patys dalyvavome teismuose“, – prisimena Andžėjus ir tvirtina, kad šis procesas paliko iki šiol negyjantį randą.
Jis su dviem mažesniais broliukais liko gyventi pas mamą, o netoliese apsigyvenęs tėvas susirado naują gyvenimo draugę. Tačiau ramybės mamos namuose nebuvo: „Prasidėjo pykčiai, nervai, patyčios, mama pradėjo mušti mane plaktuku“.
Vyras priduria, kad jo šeima nebuvo asociali, priešingai – aplinkiniams atrodė kone tobula, tačiau to, kas vyko už uždarų durų, jis nebegalėjo pakęsti, todėl pradėjo bėgti iš namų.
Tėvas palaikė artimus ryšius su sūnumis, todėl iš namų pabėgęs vaikas dažnai nuklysdavo iki jo, tačiau vėliau buvo grąžinamas mamai.
„Vėliau aš pats pirmas perėjau gyventi pas tėvą, po manęs vidurinysis brolis, tada jauniausias. Galiausiai mamai buvo atimtos motinystės teisės“, – pasakojo Andžėjus.
Vyro teigimu, nors tėvai ir bandė bendrauti bei suteikti šilumos, jos neužteko, todėl visa tai, ko trūko namuose, jis pabandė atrasti gatvėje. „Aš viską ten gavau, – apie savo rajono draugus kalbėjo Andžėjus. – Man taip atrodė, kad aš viską ten gavau. Atrodė svarbu, kad jei kažkas mane nuskriaus, ateis mano penki, dešimt ar dvidešimt draugų ir apgins. Tai lyg ir suteikė saugumo jausmą.“
Kaip pasakoja Andžėjus, rajonas, kuriame jis augo, toli gražu nebuvo prestižinis. Į grupę susibūrę jaunuoliai netruko susigalvoti ir nelegalių pramogų – jų rankose atsidūrė narkotikai.
Ši Andžėjaus jaunystės draugų grupė jau subyrėjo: vienų nebėra gyvų, kiti sėdi už grotų, treti bando kabintis į gyvenimą.
„Būtent dėl tų narkotikų ir atsirado skolos, baudos, paskolos – visos problemos, – pasakojo vyras. – Pagauna su narkotikais tabore – bauda. Taip visos skolos ir pradėjo augti.“ 50 tūkst. litų – tiek buvo užaugusi Andžėjaus skola, kurią sudarė baudos, greitieji kreditai ir delspinigiai antstoliams.
Vienas nusikaltimas keitė kitą, bauda – baudą. Tačiau skola jis pradėjo rūpintis tik atsidūręs reabilitacijoje.
„Pradėjau grąžinti skolą, atidaviau apie 15 tūkst. litų ir vėl atkritau – mane uždarė į kalėjimą ir viskas, ką jau buvau grąžinęs, vėl paaugo ir net padidėjo“, – apie vis didėjančius delspinigius antstoliams kalbėjo Andžėjus.
Buvo priverstas dirbti nelegaliai
Andžėjus pasakoja, kad jei būtų žinojęs, kaip bus sunku atiduoti skolą, nė nebūtų pradėjęs to daryti. Esą galėjo visą gyvenimą gyventi šešėlyje.
„Aš tikrai norėjau atiduoti skolą, bet negalėjau vien tik oficialiai dirbti dėl antstolių“, – tikino vyras. Jis atviras – visuomet turėjo du darbus: legalų ir nelegalų. Iš pastarojo uždarbio pragyvendavo, kitas atitekdavo skoloms padengti.
„Tarkime, kad aš uždirbau apie tūkstantį litų. Pagal įstatymą, nuo tos sumos, kuri jau virš minimalaus atlyginimo, jie gali nuskaičiuoti 70 proc. Išskaičiuodavo 700 litų, o palikdavo 300. Kaip iš jų išgyventi? Buvau ką tik išėjęs iš kalėjimo, nieko neturėjau. Neturėjau net elementarių kojinių, dantų pastos, žirklučių nagams“, – pasakojo vyras.
Andžėjus prisiminė, kad buvo ir tokių situacijų, kai antstoliai iš jo sąskaitos pasisavindavo ir visą atlyginimą, nepalikdami nė vieno lito.
„Kartą išskaičiavo visą tūkstantį, todėl turėjau įrodyti, kad jie to negalėjo padaryti. Procesas toks: turiu eiti į banką, kad gaučiau išrašą, kas iš manęs išskaičiavo pinigus, tada – pas buhalterę, kad ji parašytų pažymą, kad dirbu, kad gaunu atlyginimą, tada keliauju pas antstolius ir jie man grąžina dalį pinigų. Grubiai – pusę. Tačiau kažkokiu būdu įvyko taip, kad kai grąžino tą pusę, tas pats antstolis, tik į kitą sąskaitą, išsiskaičiavo dar pusę tos grąžintos sumos. Vėl darau tuos pačius veiksmus: einu į banką, pas buhalterę, pas antstolius. Grąžina ir vėl tik pusę tos paimtos sumos. Ir vos tik pinigai įkrenta į sąskaitą, kitas antstolis nuskaičiuoja dar pusę. Tąkart iš viso atlyginimo man liko vos 125 litai, – skaičiavo vyras. – Bet viskas vyko pagal įstatymus.“
Kol Andžėjus grąžino skolas, buvo pakeista valiuta ir skolos likutį jis atidavė jau eurais. Tačiau tam, kad skolos kuo greičiau neliktų, teko parduoti žmonai priklausiusį butą. 8 tūkst. eurų – tiek teko nurėžti nuo už butą gautos sumos, kad pagaliau galėtų gyventi nebevaržomas antstolių.
Skolos grąžinimas užtruko daugiau nei penkerius metus. Per šį laiką buvo pakeista ir skolų išskaičiavimo tvarka, kuri, anot Andžėjaus, tapo tik dar sunkesnė. „Paskutiniais metais atlyginimą turėdavau atsiimti banke. Nuėjus į baką jie siųsdavo užklausą antstoliams, kiek atlyginimo man gali atiduoti , – vardijo vyras. – O kaip dirbti? Turi eiti į banką, ten pralauki valandą ar pusantros, o juk bankas dirba nuo 8 iki 17 val. Koks darbdavys nori tokio darbuotojo?“
Antstoliai paprašė milijonų
Kelerius metus iš savo bėdų bandęs išsikapstyti vyras pasakoja, kad buvo ir tokių akimirkų, kai linko keliai, sviro rankos ir galvoje sukosi tik viena mintis: „Vėl keliausiu už grotų.“
Kartą vyras savo pašto dėžutėje rado laišką, kuriame buvo pažymėta, kad jis skolingas ne keliasdešimt tūkstančių, o be vieno lito 10 milijonų. „Su visais parašais ir įspėjimais, kad jei ši skola nebus grąžinta iki tos ir tos datos, bus perduota teismui. O aš iš karto supratau: už tokią sumą – kalėjimas. Sėdėjau ir galvojau: kam aš stengiausi, kam grąžinau skolą jau kelerius metus, jei dabar man reikės bėgti?“ – prisiminė vyras.
Penktadienio vakarą laišką perskaitęs Andžėjus visą savaitgalį negalėjo susisiekti su antstoliais. Tik pirmadienio rytą pagaliau atsiliepusi antstolė ištarė: „Nekreipk dėmesio, čia klaida.“
„Ji nė neatsiprašė. O kas, jei mano mama būtų pamačius tokį laišką? Jei mama būtų adekvati ir tikrai mylėtų savo vaiką?“ – pyko vyras.
Jis stebėjosi ir tuo, kad vos tik jis įsidarbindavo, darbovietę pasiekdavo antstolių laiškai, kuriuose buvo nurodoma išskaičiuoti tam tikrą atlyginimo dalį. Anot Andžėjaus, dėl šių laiškų viena jo likimo draugė net prarado darbą. „Tuose laiškuose pažymima, kad antstoliai išskaičiuoja skolą už baudas, kurias gavau už narkotikų turėjimą ir vartojimą. Kas norės tokio darbuotojo, kai paskaitys tokį laišką? Manęs neatleido, tačiau žinau merginą, kurią atleido. Jos laiške buvo įrašyta, kad ji vertėsi prostitucija“, – kalbėjo Andžėjus.
Pokalbio pabaigoje Andžėjus rėžė: „Nežinau, kaip nepasidaviau. Iš vieno darbo bėgdavau į kitą. Nežinau, kaip nepalūžau. Valstybė turėtų padėti grąžinti skolas, o ne palikti skurde.“
Dabar vyras kuria naują gyvenimo etapą: kuria namus, turi žmoną, su kuria augina du vaikus. Tačiau iki šiol kratosi vieno - geriau neturės nuosavo stogo virš galvos, bet tikrai neturės jokių įsipareigojimų.
Antstoliai nesutinka su Andžėjaus pasakojimu
DELFI susisiekus su Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovile Satkauskiene, ši teigė nesutinkanti su kai kuriomis Andžėjaus istorijos detalėmis. Pirmiausia – tiek pinigų, anot jos, negalėjo būti išskaičiuota.
„Galbūt žmogų apgauna atmintis, o gal sąžinė... Nes pasakojimas apie 700 litų, kuriuos antstoliai neva išskaičiuodavo iš jo gaunamos minimalios algos, skamba lyg balandžio 1-osios pokštas. Jeigu, kaip teigiama, jis prieš euro įvedimą uždirbdavo apie tūkstantį litų, tai gaunamos pajamos neviršijo minimalios mėnesio algos (MMA), arba viršijo labai nedaug. Mat MMA 2014 m. ir buvo 1035 litai. Pagal Civilinio proceso kodekso 736 straipsnį iš pajamų, neviršijančių MMA, išieškant vieną skolą galėjo būti išskaičiuojama tik 20 proc. Vadinasi, iš MMA galėjo būti išskaičiuojami ne daugiau kaip 174 litai, o pragyvenimui turėjo likti ne mažiau kaip 698 litai“, – teigė D. Satkauskienė.
Jos teigimu, bendravimas su antstoliais taip pat yra kur kas paprastesnis – nereikia, kaip pasakojo Andžėjus, varstyti banko, darbdavio, o vėliau ir antstolių durų: „Panašu, kad aprašomas žmogus tyčia ar netyčia savo problemas spręsdavo sunkesniu keliu. Visas jo atlyginimas galėjo būti panaudotas skolai dengti tik tuo atveju, jeigu antstoliui nebuvo laiku pranešama apie darbovietę ar jos pasikeitimą. Tereikėjo prieš pradedant dirbti ar vos įsidarbinus pateikti antstoliui pažymą iš darbovietės su informacija apie tai, į kurią konkrečią sąskaitą bus pervedamas darbo užmokestis ir aprašomų vargų nebūtų kilę. Žmogui iš karto būtų paliekama įstatyme įtvirtinta pajamų suma.“
Beje, antstolė pažymėjo, kad pusė atlyginimo iš Andžėjaus galėjo būti išskaičiuojama tik tuo atveju, jei jo nusikaltimas buvo kur kas rimtesnis nei narkotikų vartojimas ar turėjimas. D. Satkauskienės teigimu, pusė atlyginimo gali būti išskaičiuojama, jei asmuo yra padaręs sunkų nusikaltimą: sužalojęs sveikatą ar atėmęs gyvybę šeimos maitintojui. Tiek išskaičiuojama gali būti ir tuo atveju, jei Andžėjus būtų turėjęs išlaikyti savo vaikus.
Andžėjus atvirai pasakojo, kad net ir turėdamas oficialų darbą ieškojo antro, nelegalaus, kad gautų daugiau pajamų. „Tokie pavyzdžiai tik patvirtina prognozes, kad slepiantieji pajamas visada tai darys, jeigu tik bus įmanoma“, – kalbėjo Lietuvos antstolių rūmų valdytoja.
Ji pripažįsta, kad žmonėms, gaunantiems mažas pajamas, sunku grąžinti skolas. „Pritariame Vyriausybės iniciatyvoms mažinti skurdą ir socialinę atskirtį koreguojant priverstinio skolų išieškojimo taisykles. Tačiau mes siūlome diferencijuoti priverstinio išieškojimo priemones pagal prievolių kilmę ir skolininkų materialinę padėtį, taikant proporcingas vykdymo proceso lengvatas kiekvienu individualiu atveju. Arba diferencijuoti išskaitų dydį pagal gaunamų pajamų (pensijos, uždarbio, stipendijos ir kt.) dydį, t. y., kai gaunamos pajamos yra iki MMA, ar kai kelis kartus viršija MMA, – kalbėjo D. Satkauskienė. – Neturime pamiršti, kad neproporcingai didelė skolininko apsauga virstų nepagrįstu kreditoriaus teisių ribojimu ir neleistų išieškotojams maksimaliai greitai sulaukti savo reikalavimų patenkinimo.“
Lietuvos antstolių rūmų valdytojos nuomone, turėtų būti nustatytas laipsniškas iš darbo užmokesčio išieškomų sumų didėjimas: „Pavyzdžiui, nuo sumos, viršijančios tris MMA, galėtų būti išieškoma 60 proc., o nuo sumos, viršijančios keturias MMA – 70 proc. darbo užmokesčio ar jam prilygintų pajamų.“
Andžėjus pasakojo, kad pakitus sistemai jam kurį laiką atlyginimą tekdavo pasiimti banke. Kodėl taip įvyko? „Kol kas ne visos kredito įstaigos suteikia galimybę dalį pinigų iš areštuotų sąskaitų pasiimti bankomate, todėl skolininkams tenka vykti į bankus ir imti pinigus grynais“, – teigė D. Satkauskienė.
DELFI primena, kad balandį Vyriausybė Seimui pateikė svarstyti Civilinio kodekso pataisas, kurios užtikrintų, kad išieškant lėšas skolininkai nebūtų palikti žemiau skurdo ribos.
Antstolių informacinės sistemos duomenimis, 2017 m. spalio 1 d. buvo vykdomas priverstinis išieškojimas iš 292 tūkst. 612 skolininkų fizinių asmenų, iš kurių net 181 tūkst. 559 asmenų atžvilgiu buvo vykdoma daugiau nei viena vykdomoji byla.
Skolininkams iš darbo užmokesčio dalies, neviršijančios minimalios mėnesinės algos (MMA), vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (CPK) nuostatomis, išskaitoma po 50 procentų, o iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA (jeigu skolininkas uždirba daugiau nei MMA), išskaitoma 70 procentų.
Seimui pateiktose pataisose siūloma mažinti iš skolininkų atskaitomą atlyginimo dalį.