Žinoma, kad santykis su mama yra ypač svarbus, nuo jo priklauso žmonių tolesni santykiai su žmonėmis gyvenime. Interviu DELFI psichoterapeutas paaiškino, kad ryšys su mama mezgasi, kai kūdikis yra tik pradėtas.
„Įrodyta, kad tai, kaip motina jaučiasi nėštumo metu, turi įtakos tam, kaip juda, vystosi vaisius, kaip jo kraujotaka vystosi, ir paskui, galų gale, kaip vystosi jo psichologinės savybės, jo smegenys. Visi šitie dalykai yra pakankamai gerai mokslui žinomi“, – sakė E. Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, po to, kai vaikas gimsta, motina, visų pirma, yra tas žmogus, kuris turi ir gali aprūpinti ne tik biologinį išgyvenimą, bet ir jo psichologinę raidą, jo suvokimą, kad jis atėjo į pasaulį, kuriame jis yra laukiamas.
„Nes pagrindinis kūdikio poreikis, nežiūrint į visus biologinius, yra jo poreikis turėti ryšį. Be ryšio kūdikis neišgyventų“, – sakė E. Laurinaitis.
Nepritaria skubotam grįžimui į karjerą
Psichoterapeutas nepritaria skubotam mamos grįžimui į karjerą.
„Aš manau, kad skubotas grįžimas į karjerą yra didelė klaida. Todėl, kad maždaug iki trejų metų vaikas nėra pasiruošęs priimti kažką kitą, kaip pagrindinį globėją, jeigu yra mama, ir jeigu ji yra su juo kažkurį laiką bent iš pat pradžių“, – sakė E. Laurinaitis.
Psichoterapeuto manymu, treji metai yra tas laikas, kuris užtikrintų harmoningiausią kūdikio raidą, jeigu tas ryšys su mama būtų stabilus, ir jeigu jis būtų skatinantis jo psichologinį augimą.
Kartu psichoterapeutas sutinka, kad kažkas kažkiek pakeisti motiną gali.
„Kažkiek ji be abejo gali užsiimti kitais dalykais. Ji negali būti tik prirakinta prie vaiko, nes tai ją pačią skurdins, ir, galų gale, kels jos pačios labai neigiamas emocijas“, – sakė E. Laurinaitis.
Pasak jo, svarbiausia, kad mama jaustųsi pagrindine ir nepakeičiama. „Nes ji iš tikrųjų tokia yra“, – sakė E. Laurinaitis.
Aukso vidurio paieškos
Kalbant apie tai, kaip rasti aukso vidurį ir nebūti nei „supermama“, nei pernelyg šalta mama, psichoterapeutas nukirto nemanąs, kad „šalta mama iš viso gali būti diskutuojama kaip kokia nors alternatyva“.
Kalbėdamas apie tai, kiek procentų vaiko poreikių motina turi patenkinti, jis rėmėsi pediatro ir psichoanalitiko Donaldo Winnicotto mintimis, kad kūdikis ir vaikas turi gauti maždaug 70 proc. patenkinamų poreikių ir maždaug 30 proc. frustracijos.
„Taip suvoktų, kad jis atėjo į pasaulį, kuriame iš tikrųjų yra pakankamai saugu, galima patenkinti savo pagrindinius norus ir poreikius, bet yra ir dalykų, kurių negausi arba bent jau reikės labai pasistengti“, – sakė E. Laurinaitis.
Psichoterapeutas pastebėjo, kad „supermamytės“ labai dažnai tenkina ne tik vaiko poreikius, bet ir norus. Jis pažymėjo, kad reikia mokėti labai aiškiai atskirti šituos du dalykus, ir suprasti, kad poreikiai privalo būti patenkinti, o norai privalo būti išgirsti.
„Ką jau mama, tėtis ir kiti su tais norais darys, priklauso nuo tų norų pagrįstumo ir nuo jų realybės pozicijos. Yra daugybė dalykų, kurie turi šitą norą kažkaip koreguoti. Negali būti patenkinti visi norai. Nes tada vaikas tiesiog nebežino, kokiame pasaulyje jis gyvena“, – sakė E. Laurinaitis.
Psichoterapeutas pažymėjo, kad poreikiai – tai be ko vaikas negali gyventi. Pagrindinis poreikis yra ryšio, antras – visi biologiniai poreikiai (maisto, šilumos, švaros, higienos), trečias poreikis – socialinės raidos (rodymas, kas yra kas, kaip, su kuo bendrauti, kas yra svarbu arba nesvarbu socialiniame gyvenime).
„O ledai, saldainiai, pramogos yra norai“, – sakė E. Laurinaitis.
Daugumai nekyla problemų
Psichoterapeutas atkreipė dėmesį, kad tas pats D. Winnicottas rašė, kad apskritai didžioji dalis mamų gali būti pakankamai geros, jeigu jos nepretenduos į idealias, o pasistengs padaryti taip gerai, kaip jaučia, kad kūdikiui reikia.
„Iš tikrųjų čia taisyklės yra labai paprastos – nedaryk kitam to, ko pats sau nenori. Suprask, kad, jeigu tu pradedi pykti, tai ne vaiko poreikis, o tai tavo paties silpnumas“, – sakė E. Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, reikia labai aiškiai suvokti, kad dėsniai, kurie padeda gyventi su šitais mažais vaikais, ir paskui augimo procese su jais rasti santykį, kaip su jau bręstančiais, yra paremti sveiku protu. „Tik reikia tą sveiką protą įsijungti“, – sakė E. Laurinaitis.
Vaikas užauga, kai išsikrausto
Pasak psichoterapeuto, vaikas suauga tada, kai jis nusprendžia, kad jis gali gyventi pats. „Jis neprašo tėvų leidimo. Jis neklausia, ar aš galiu pradėti gyventi pats, jis pradeda tai daryti“, – sakė E. Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, suaugęs žmogus suvokia, kad laisvė ir atsakomybė yra tos pačios monetos dvi pusės. :Jos yra lygios. Jeigu aš noriu naudotis laisve, tai turi sugebėti priimti atsakomybę už tos laisvės pasekmes“, – sakė E. Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, tai labai skirtingai vyksta, yra tokių, kurie ir sulaukę šešiasdešimties dar vaikai.
„Pasakyti, kad visi suauga 18 arba 20, arba 30 metų mes negalime. Mes kiekvienas turime savo istoriją, savo individualią santykių raidą. Savo individualius probleminius ratus šitame gyvenime. Ir kažkas subręstame greičiau, kažkas lėčiau, kažkas beveik visai nesubręsta“, – sakė E. Laurinaitis.
Mamos nėra idealios
Psichoterapeutas teigė, kad žmonėms santykių su mama tema yra tokia jautri, ir ne visi leidžiasi į kalbas apie juos dėl to, kad tos mamos nėra idealios – ir kai vaikas esi, ir kai jau suaugęs svajoji, kaip galėjo būti.
„Visą laiką piešiamės truputį pasakišką vaizdą, kad mama būtų absoliučiai tobula. Bet to nebuvo ir nebus niekada. Todėl kažkokie nusivylimai yra neišvengiami“, – sakė E. Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, kitas dalykas – jeigu yra vien nusivylimai, tada jau reikia pradėti galvoti – arba iš tikrųjų su ta mama buvo kažkas ne visai tvarkoje, arba su mano prisiminimais kažkas ne visai tvarkoje.
„Nes mūsų atmintis yra irgi melagė, ir mes pirmiausia prisimename tai, kas man aktualu šiandieną, nors kalbame tarsi ir apie praeitį. Todėl prisiminimai dažnai yra geras rodiklis to, kaip žmogus gyvena dabar“, – sakė E. Laurinaitis.
Pasak psichoterapeuto, jei norime kažką nuveikti su savo atmintimi, mes galime tai padaryti.
„Tai reiškia labai paprastą dalyką. Mes turime atsisveikinti su nerealistiškomis viltimis, kad kažkas tada galėjo būti kitaip. Viskas. Praeities mes pakeisti negalime. Mes galime pakeisti tik savo šiandienos požiūrį į praeitį“, – sakė E. Laurinaitis.
Psichoterapeutas negalėjo pateikti bendro apibrėžimo, kaip turėtų atrodyti sveikas suaugusio žmogaus santykis su mama.
„Tai yra labai įvairu. Tų santykių modelių yra įvairių. Mes suaugę esame labai skirtingi. Todėl pasakyti vieną receptą, kas yra sveika, negalima. Bet aš galvoju, jeigu norisi pamačius mamą pasakyti gerus žodžius, pabučiuoti ir galiausiai karts nuo karto nepasigėdyti, kad ją myliu, tai yra viskas tvarkoje“, – sakė E. Laurinaitis.