„Tikrai negalėtumėte sakyti, kad Emmanuelis Macronas yra prorusiškas prezidentas. Prancūzijos reakcija į Krymo okupaciją buvo stipri ir teisinga, kad negalima taip elgtis.
Tačiau žvelgiant į debatus visuomenėje, reikalai atrodo kiek kitaip. Mes girdime balsus sakančius, kad „štai Rusija buvo pažeminta, neturėtume taip su ja elgtis“. Dar yra sakančių: „mes turime verslo interesų Rusijoje, o Ukraina šiaip ar taip nėra tikra šalis“, – pasakojo B. Kunz, kuri lankėsi Vilniuje ir skaitė čia viešą paskaitą.
Tačiau, kaip pastebėjo B. Kunz, prancūzai netruko pamatyti, kad tokia strategija neveikia, o Sirijoje Rusija yra ne partnerė, o netgi atvirkščiai – beveik priešininkė.
„Manau, kad Prancūzija pakankamai greitai po 2015 m. lapkričio suprato, kad Rusija nėra draugė Sirijoje. Niujorke, Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, Rusija užblokavo gal keliolika rezoliucijų. Tai sukėlė didelį nusivylimą. Po neseniai Sirijoje įvykdytos nuodingų dujų atakos buvo visiškai akivaizdu, kad Rusija yra kitoje pusėje“, – sakė Paryžiuje gyvenanti ir dirbanti politikos mokslininkė.
Sulaukė priešingo efekto nei tikėjosi
Pro prancūzų akis neprasmuko ir kibernetinės atakos prieš E. Macroną per jo prezidentinę kampaniją. Kaip yra skelbusi naujienų agentūra „Reuters“, įtariama, kad jų kaltininkė – kibernetinio šnipinėjimo grupė „Pawn Storm“, kurią kai kurie ekspertai sieja su Rusijos karinės žvalgybos agentūra GRU.
Saugumo firmos „Trend Micro“ tyrėjas Feike'as Hacquebordas teigė radęs įrodymų, kad buvo bandyta įsibrauti į E. Macrono kampanijos elektroninį paštą ir suinstaliuoti kenkėjišką įrangą rinkimų kampanijos internetinėje svetainėje.
Likus kelioms dienoms iki sekmadienio balsavimo buvo neaiškaus patikimumo informacijos. Toks išpuolis sulaukė greito atsako. E. Macrono kampanijos atstovai patikino, kad daugelis paviešintų duomenų buvo suklastoti.
„Trend Micro“ tyrėjas patikino, kad skaitmeniniai pėdsakai rodo, kad atakos prieš E. Macroną buvo panašios į tas, kurias prieš metus patyrė JAV kandidatė į rinkimus Hillary Clinton. Panašios technikos buvo naudojamos prieš Vokietijos kanclerės Angelos Merkel partiją 2016 m. balandį ir gegužę.
„Tai galėjo būti labai pavojinga. Bet reakcija į atakas buvo labai gera. E. Macrono komanda buvo pasiruošusi, ir žiniasklaida nepasimovė ant kabliuko, nešoko visko skelbti, buvo įtari“, – sakė B. Kunz.
Pasak ekspertės, dėl šių priežasčių paviešinti duomenys neturėjo didelio efekto rinkimams.
„Rezultatas buvo priešingas. Žmonės tapo labai įtarūs, atsirado supratimas, kad Rusija yra tai, į ką reikia atkreipti dėmesį, šis klausimas pasiekė viešus debatus Prancūzijoje. Maždaug prieš dvejus metus dar galėjai girdėti: „ai, Lenkija ir Baltijos šalys perdeda“. Dabar to negirdime“, – sakė B. Kunz.
Situacija kelia nerimą
Stebėdama santykių tarp Vakarų ir Rusijos dinamiką, ekspertė teigė, kad situacija jai kelia nerimą.
„Ar situacija šią savaitę yra blogesnė nei praėjusią, tai yra klausimas, į kurį atsakyti aš leisčiau kariniams ekspertams. Bet apskritai tai situacija kelia nerimą, ir aš nematau daug ženklų, kad ji gerėtų“, – sakė B. Kunz.
Ekspertė teigė turinti mintyje įvykius Sirijoje, Rusijos kišimosi į rinkimus atvejus, apnuodyto buvusio Rusijos agento Sergejaus Skripalio istoriją.
„Tai vyksta nebūtinai šiame regione. Bet šis regionas yra vienas iš tų, kur egzistuoja potencialios fizinės konfrontacijos tarp Rusijos ir Vakarų grėsmė. Tai gali vykti daugeliu formų – provokacijomis, oro erdvės pažeidimais, pratybomis“, – sakė B. Kunz.
Ekspertė konstatavo, kad NATO atsakas į Rusijos veiksmus veikia.
„Manau, kad jis turėtų būti labiau politinis nei karinis. Tai anaiptol nereiškia, kad karinė dimensija nėra svarbi, bet manau, kad dabar itin svarbu rodyti vienybę Europoje ir Vakaruose bendrai, tai yra įskaitant Jungtines Valstijas. Manau, kad NATO atsakas buvo geras būdas į tai reaguoti“, – sakė B. Kunz.
Prancūzijoje – nacionalinio pasididžiavimo pakilimas
Kalbėdama apie nuotaikas savo šalyje ekspertė pažymėjo, kad ten dabar vyrauja nuotaikas, kad Prancūzija sugrįžo. „E. Macronas sugrąžino Prancūziją į žemėlapį, ir ji vėl yra didelis žaidėjas tarptautinėje politikoje“, – apie vyraujančias nuotaikas kalbėjo B. Kunz.
Ekspertė šyptelėjo, kad tarp Vokietijos ir Prancūzijos vyksta neformalios varžybos, kuri sėkmingesnė. Ir Donaldas Trumpas padėjo prancūzams pasijusti geriau.
„Kalbant apie E. Macrono vizitą į JAV, buvo visiškai akivaizdu, kas laimėjo tas varžybas. E. Macronas dabar yra žvaigždė. Turint mintyje euro krizę ir didelį nedarbo lygį Prancūzijoje, manau, kad psichologine prasme daug žmonių Prancūzijoje tai yra svarbus dalykas“, – sakė B. Kunz.
Kartu ekspertė suabejojo, ar didelė dalis prancūzų iš tikro gerbia D. Trumpą.
„Jo įvaizdis tikriausiai yra blogiausias, kokį tik JAV prezidentas turėjo per pastaruosius metus. Ciniška taip sakyti, bet iš kitos pusės jis vienas iš variklių, kuris leidžia Prancūzijai sugrįžti į tarptautinę sceną.
Tai yra labai ambivalentiška. Niekas nežiūri į D. Trumpą rimtai, tačiau, jeigu E. Macronas vyksta ten, tai vis dar yra didelis įvykis nacionaliniam pasididžiavimui“, – sakė B. Kunz.
Vokietijos ir Prancūzijos lyderystei – objektyvios kliūtys
Politikos mokslų ekspertė nemano, kad viena Vokietija arba Prancūzija yra pakankamai didelė, kad galėtų perimti lyderystę tarptautinėje arenoje atstovaujant tarptautinėje teisėje įtvirtintiems principams viena.
„Kadangi nėra alternatyvos, turės būti abi. Aš nesu tikra, ar tai vyksta. Nesu visiška pesimistė, bet taip pat ir didelė optimistė šiuo klausimu. Skirtumai tarp abiejų šalių yra sunkiai apeinami. Kalbu apie daugelį aspektų – ne tik kultūrinį, bet ir grėsmių suvokimą, prioritetus“, – sakė B. Kunz.
Pasak ekspertės, jei pavyktų sujungti abiejų šalių stiprybes, būtų idealus variantas.
„Bet egzistuoja rizika, kad tie skirtumai bus tokie dideli, kad jos tiesiog pasiklys dvišaliuose ginčuose“, – sakė B. Kunz.
Kaip pavyzdį ji paminėjo nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO) gynybos srityje Europos Sąjungoje. Ekspertė priminė, kad pradžioje tai buvo bendra Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva. Tačiau diskutuojant, kuo tai turėtų tapti, nuomonės išsiskyrė.
Pasak B. Kunz, Prancūzija norėjo limituoto skaičiaus narių, kurios galėtų veikti esant reikalui. Vokietijai labiau rūpėjo, kad visi dalyvautų, ir ji laimėjo. Dabar PESCO dalyvauja 25 šalys narės.
„Manau, kad prancūzai yra nusivylę dėl to, kuo tai pavirto. Dabar yra paralelinė prancūziška intervencijų iniciatyva, kuri nesiskiria nuo pradinės PESCO idėjos. Šitas pavyzdys parodo, kaip sudėtinga abiem gali būti bendradarbiauti“, – sakė B. Kunz.
Pasak ekspertės, taip yra todėl, kad, kai prancūzai kalba apie gynybą, tai ir yra diskusija apie gynybą, o Vokietijai tai yra diskusija apie eurointegraciją.
„Tai atveda iki labai skirtingų kriterijų. Kaip dalinsis darbus NATO ir ES – didelis klausimas, kurį dar reikės išspręsti. Bet aš tikrai manau, kad tai, ko mums dabar reikia, tai yra plano B Jungtinėms Valstijoms.
Aš esu atlantinės integracijos šalininkė. Bet aš nesu tikra, kad JAV visada norės užtikrinti mūsų saugumą čia, Europoje. Galiausiai, kodėl jie turėtų to norėti? Aš manau, kad ypač svarbu turėti planą B. Aš nemanau, kad mes pakankamai tuo rūpinamės čia – Europoje“, – sakė B. Kunz.
Pasak ekspertės, visiškai nesvarbu, ar tam planui B būtų pasitelkta NATO ar kuriama kažkas nauja. „Svarbu yra užtikrinti europinį saugumą“, – sakė B. Kunz.
Ekspertė nebuvo linkusi kalbėti apie šviesią ateities perspektyvą.
„Manau, kad ypač Vokietijoje toks požiūris vyrauja, kad „na mes nemėgome Busho, bet tereikėjo palaukti, kol Bushas išeis, ir tada turėjome Obamą, ir vėl viskas buvo puiku“. Dabar tas pats kalbama apie Trumpą, kad „turime pakentėti, tai yra blogai, net dar blogiau nei Bushas, bet po to vėl reikalai susitvarkys“. Aš nesu tikra, kad taip nutiks“, – sakė B. Kunz.
