Naujas statybas vietiniai gali pamatyti tik akies krašteliu, tik iš kito Dubulių ežero kranto. Tačiau tikėtina, kad netrukus jo durys bus plačiai atvertos trokštantiems linksmybių.

Už 58 tūkstančius litų 2013 metais dvarą įsigiję šeimininkai kalbėjo apie planus iš pradžių čia įkurti šeimos poilsiavietę, kuri vėliau turėtų virsti kaimo turizmo sodyba su pokylių sale.

Tiesa, taip turėtų būti atgaivinta tikroji šios vietos istorija. Šioje teritorijoje kadaise stūksojo Dubulių dvaras.

Ne vienus šeimininkus turėjęs sovietinis kolūkis

Pradinė valstybės globon atitekusios sodybos kaina buvo gerokai didesnė – 93 tūkst. Lt, tačiau pirkėjų neatsirado. Neįvykus keliems aukcionams kaina krito iki 55 tūkst., tačiau aukciono varžytynių metu buvo kilstelėta iki 58 tūkst.

Kaip rašoma rašytojo, žurnalisto ir kriminalinių bylų tyrinėtojo Dailiaus Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m., dar sovietmečiu Ėriškių kaime, Upytės seniūnijoje, Panevėžio rajone, ant Dubulių ežero kranto buvo pastatytas kolūkio pastatas. 1993 m. Ėriškių žemės ūkio bendrovė paskelbė poilsiavietės aukcioną. Jo metu sodybą už 20 milijonų investicinių čekių ir tuomet apyvartoje buvusių talonų įsigijo vietiniai kaimo gyventojai.

Po metų už 14 tūkst. litų sodybą įsigijo Stanislovas Raišelis, „Tulpinių“ gaujos veikėjo Sigito Raišelio tėvas.

Beje, tuo metu, 1994-aisiais, minimalus mėnesinis atlyginimas siekė vos 50 Lt, tad 14 tūkst. litų sudarė 280 tokių atlyginimų. Paprasčiau, tokį atlyginimą gaunančiam asmeniui būtų tekę taupyti daugiau kaip 23 metus.

Nors Ėriškių kaimo gyventojai vėliau kalbėjo, kad sodybos privatizavimas buvo fiktyvus ir nė vienas vietinis dėl „pelningo“ sandorio „milijonieriumi“ netapo. Jų teigimu, keliems kaimo gyventojams tiesiog buvo pervesti investiciniai čekiai.

Egzekucijų vietoje ir linksminosi

Nuo 1994-ųjų sodyboje šeimininkavę „Tulpiniai“ šią vietą buvo pavertę tikra egzekucijų, tardymų ir žudynių vieta, vietiniams dar ilgus metus kėlusia šiurpą.

Hektaro ploto teritorijoje gaujos nariai buvo įsirengę prabangų namą, iš kurio verandos atsivėrė Dubulių ežero platybės, kiek toliau nuo namo buvo įrengta pavėsinė.

Namo rūsyje čia puotas rengę „Tulpiniai“ užsikurdavo pirtį ir šokdavo į čia pat įrengtą baseiną.

Tulpinių dvaras

Būtent šioje pirtyje gaujos nariai linksmindavosi su savo antromis pusėmis: draugėmis ir žmonomis. Tiesa, nė vienas „tulpinis“ negalėjo tuoktis negavęs gaujos vadų leidimo, tad tokios puotos buvo rengiamos ir moterims įvertinti.

Čia buvo planuojami nusikaltimai, kuriems idėjų pateikdavo ir pasisvečiuoti atvykę Kauno nusikalstamų grupuočių nariai. Sodyboje laukiamas buvo ir Klaipėdos mafijos veteranu vadinamas S. Gaidjurgis.

Beje, patekti į „Tulpinių“ dvaro teritoriją galėjo toli gražu ne bet kas. Įvažiuojant į teritoriją svečius pasitikdavo apsaugos darbuotojo bokštelis, netoli jo buvo įrengti narvai šunims.

Kirto galvas, betonavo kojas, kišo į statines

Savo dvare „Tulpiniai“ ne tik planuodavo nusikaltimus, švęsdavo gimtadienius, vestuves ir krikštynas, bet ir vykdė žiaurias egzekucijas. Prokurorų įtarimu, čia galėjo būti padaryti kai kurie „Tulpinių“ nusikaltimai, naikinami ir slepiami nusikaltimų įrodymai.

Ežere, kuriuo patys gaujos nariai grožėdavosi pro sodybos langus ir iš verandos, buvo skandinamos jų aukos. Kad kūnai neišnirtų iš vandens, kojos buvo įbetonuojamos į indus.

Dar 2002 m. narai iš Dubulių tvenkinio ištraukė 200 litrų statinę. Ši talpykla gulėjo maždaug 4-5 metrų gylyje. Statinė buvo sunki, jos viršus uždarytas, tačiau buvo pragręžtos kelios skylės.

Statinėje buvo rastas vieno iš gaujos narių lavonas. Žudikai savo aukos kūną statinėje dar ir įbetonavo, siekdami, kad jis niekada neiškiltų į vandens paviršių.

Sodybos teritorijoje „Tulpiniai“ buvo įrengę ir ginklų slėptuvę.

Teisėsaugos pareigūnai nustatė, kad 1999 metų kovo 5 dieną savo bendrų auka tapo „tulpinis“ Saulius Janonis. Vyriškio kūnas buvo įkištas į metalinę statinę ir paskandintas Dubulių tvenkinyje

„Tulpiniai“ kaip įmanydami siekė naikinti nusikaltimų įkalčius arba apsunkinti lavonų identifikavimą. Dažnai savo aukas degino arba jiems nukirsdavo galvas ir, užkasę kūnus, galvas slėpdavo miško glūdumoje.

Jie net buvo sumanę malti kūnus mėsmale, kad niekas jų neatpažintų. Pasakojama, kad šios minties buvo atsisakyta tik dėl sudėtingos technologijos: malant didelius mėsos gabalus būtina sušaldyti, kad nesiveltų aplink veleną ir neužkimštų mėsmalės. Didelio šaldytuvo nusikaltėliai pirkti nerizikavo, nes neva nenorėjo sukelti įtarimų.

Tulpinių dvaras

D. Dargis knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ rašo, kad būtent šioje sodyboje buvo žudoma, krosnyje deginami įkalčiai. „Tiriant senas Tulpinių nuodėmes atskleista, kad 1996 metais garsiojoje Ėriškių viloje buvo mirtinai sumuštas vienas žemesnės grandies jaunimo padaliniui priskirtas kareivis Deimantas Kairiūnas. Anot pareigūnų, dėl prastai atliktos senių „Tulpinių“ pavestos užduoties neva smarkiai įpykęs V. Baltušis minėtą vyrą iš pradžių norėjo paauklėti kumščiais, bet galiausiai pernelyg persistengęs, tad po kiek laiko šis mirė ligoninėje.

Ilgus metus Tulpinių psichologinius portretus ir nusikaltimus analizavusių kriminalistų bei prokurorų nuomone, šioje vietoje galėjo būti padaryta ir daugiau gaujos nusikaltimų, paslėpta ar neretai vilos krosnyje sunaikinta žiaurių nusikaltimų įrankių – ginklų, peilių, drabužių, automobilių dalių, nugalabytoms aukoms priklausančių daiktų.“

Netoli sodybos buvo užkasti ir Kiesų bei jų vairuotojo lavonai. „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus su sūnumi bei vairuotoju buvo pagrobti 2000 metų liepos 6 dieną.

Visos trys aukos buvo nušautos ir išrengtos nuogai. Į duobę sumesti kūnai buvo be galvų. Teigiama, kad į plastikinius maišelius sudėtas galvas gilyn į mišką nešė pats Algimantas Vertelka. Jų galvos nerastos iki šiol.

Kiesų ir jų vairuotojo kūnai buvo rasti tik po pusantrų metų.

Apleistą dvarą ėmė niokoti

2002 metais sodyba buvo areštuota. Tuo metu dokumentuose sodybos savininku įrašytas S. Raišelis atsisakė teisių į šią nuosavybę.

Prižiūrėti gaujos turtą buvo pavesta Panevėžio rajono savivaldybei, kuri per septynerius metus sargo išlaikymui sumokėjo 80 tūkst. litų. Tačiau turto neapsaugojo nei sargas, nei aukšta gelžbetonio tvora.

Sodybą pradėjo siaubti vagys. Į ją plėšikai patekdavo ir per vartus, ir atplaukdavo iš kito ežero kranto valtele, o žiemomis tiesiog ateidavo ledu.

Teritorijoje netrukdomi darbavosi metalo ieškotojai, išlupti stoglangiai, lietvamzdžiai, vilos viduje neliko dailylenčių.

Tulpinių dvaras

Atokiau nuo pašalinių akių įkurtą sodybą vietiniai apeidavo ratu, tačiau vasaromis ir vietinius, ir panevėžiečius viliodavo gražus gamtovaizdis ir gaivus ežeras. Nuo Panevėžio sodyba nutolusi 20 kilometrų.

Vis dėlto prie sodybos poilsiautojai nesiartindavo. „Tarp vietinių Dubulių tvenkinys populiarus. Vasarą iki 11 valandos jau būna užimtos geriausios vietos. Tačiau nuo „tulpinių“ vilos pusės vis viena niekas nesimaudo. Kažkaip nejauku. Atrodo, plauksi ir užsikabins kas nors už kojų“, – dar 2013 metais, prieš pat sodybai surandant naujus šeimininkus, pasakojo vietinė gyventoja.

Vietiniai teigė, kad sodyboje naktimis net vaidendavosi.

2011 metais sodyboje buvo kilę keli gaisrai. Spėjama, kad juos sukėlė čia mėgusios lankytis ir savotiškas puotas kelti vietinių panevėžiečių jaunimo grupelės.

Žiaurūs nusikaltėliai, aklai tikėję sapnais ir zodiakais

„Tulpiniai“ vadinami viena žiauriausių Lietuvoje veikusių nusikalstamų grupuočių. Gaujos vadeivos – Virginijus Baltušis, Algimantas Vertelka ir Audrius Andrušaitis – nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis iki gyvos galvos.

V. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, A. Vertelka – 11, A. Andrušaitis – 20 žmonių. Prie 12 nužudymų prisidėjo Dainius Skačkauskas. Jis buvo nuteistas 2 metų laisvės apribojimo bausme.

Darius Blinkevičius buvo nuteistas 8 metų laisvės atėmimu, nors prokurorai jį siūlė įkalinti 16 metų. Paskutinės bylos medžiaga surašyta 62 tomuose, nuosprendžiui prireikė 296 puslapių.

Teismas apklausė per 150 liudytojų ir 40 nukentėjusiųjų. Iš penkių teisiamųjų kaltę pripažino vienintelis Dainius Skačkauskas.

Algimantas Vertelka

Teismas taip pat rėmėsi gaujos vadeivos V. Baltušio prisipažinimais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Itin keistu elgesiu pasižymėjęs V. Baltušis kėlė baimę visiems gaujos nariams. Buvo sakoma, kad jei V. Baltušis elgiasi lipšniai, netrukus tapsi jo auka.

Aklai horoskopais ir prietarais tikėjęs V. Baltušis nepriimdavo į gaują naujo nario, jei nederėdavo jo zodiako ženklas. Visi išpuoliai ir nusikaltimai buvo planuojami remiantis sapnais.

Apklausų metu gaujos nariai pasakojo, kad jei kelią perbėgdavo juoda katė, jie ją vaikydavosi tol, kol pagaudavo. Su automobiliais ir ginklais rankose katę galėdavo vaikytis ir valandą, ir ilgiau. Ir nesvarbu, kad tuo metu automobilio bagažinėje būdavo auka.

V. Baltušio elgesys po suėmimo kardinaliai pasikeitė. Jis ne tik atskleidė tyrėjams daug nusikaltimų, bet ir parodė, kur užkastos kai kurios jų aukos.

Atkasant aukas pats V. Baltušis griebdavo kastuvą ir net antrankiais surakintomis rankomis bandė kasti atgailaudamas už padarytus nusikaltimus.

Tardymų metu pasikeitė ir V. Baltušio išvaizda - neįtikėtinai stipriai ištino kojos. Visuomenėje ėmė sklandyti nuomonė, kad tokiam žmogaus persimainymui esą įtakos turėjo psichotropiniai vaistai, kurių esą duodavo pareigūnai, norėdami išgauti kuo daugiau informacijos.

„Tulpinių“ byla iš mirties taško pajudėjo tik po naftininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo, vairuotojo ir asmens sargybinio Alfonso Galmino pagrobimo ir nužudymo, kai tyrimą perėmė vilniečiai.

Visuomenėje šis nusikaltimas sukėlė didžiulį rezonansą. Iki šiol netikima, kad milijonierių G. Kiesų „tulpiniai“ nužudė tik dėl pinigų.

Teigiama, jog banditams ėmus kontroliuoti naftos verslą, A. Vertelka, pravarde Pinčia, Ūkio ministerijoje jautėsi kaip namie, valdininkų duris atidarydavo koja.

A. Vertelka iki šiol nepripažįsta savo kaltės ir tikisi senatvę sutikti laisvėje.

Nuniokotas „Tulpinių“ dvaras 2013 metais: