Dar labiau juos stebina darbo grupės siūlymas griauti paminklą P. Cvirkai, mat niekas net nepaklausė jų nuomonės. O savivaldybės atstovai ginasi, kad įvyko nesusipratimas.
Literatūrologas, rašytojas M. Kvietkauskas sako net nebuvęs informuotas, kad mero potvarkiu praėjusių metų rugsėjį paskirtas savivaldybės Atminties kultūros darbo grupės ekspertu. Net neturėjęs apie tai supratimo priduria Jeilio universiteto profesorius, Vilniaus miesto garbės pilietis T. Venclova, į kurį niekas šiuo klausimu iki šiol nesikreipė.
Tačiau jie abu kažkodėl figūruoja oficialiai prieinamame savivaldybės dokumente. Minėta komisija praėjusią savaitę pasiūlė nukelti sostinės centre stovintį rašytojo P. Cvirkos paminklą dėl jo vaidmens įtvirtinant sovietų okupaciją Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Ragina griauti paminklus nusikaltėliams ir žydšaudžiams, o ne P. Cvirkai
„Esu prieš to paminklo nukėlimą, nes manau, kad nukelti dera tik nusikaltėlių (pvz., Dzeržinskio arba žydšaudžių) paminklus bei memorialines lentas, o kultūrininkų paminklai bei memorialinės lentos turi likti savo vietoje, nepaisant tų žmonių padarytų klaidų ar fakto, kad jų atminimą savo reikmėms naudojo neigiamos politinės sistemos.
Kolaboravimu susitepė beveik visi pastebimi kultūros veikėjai, gyvenę sovietmečiu, įskaitant Vincą Krėvę, Vincą Mykolaitį-Putiną ir Justiną Marcinkevičių, jų patriotai anaiptol neniekina. Tiesa, yra šiokie tokie kolaboravimo laipsnio skirtumai, bet ne tokie, kad vienus vienareikšmiškai skelbtume išdavikais, o kitus – didvyriais ir kankiniais“, – DELFI sakė T. Venclova.
Jis cituoja apklausas, pagal kurias dauguma piliečių Petro Cvirkos paminklo versti nenori. Į tai, sako T. Venclova, privalu atsižvelgti. Poeto nuomone, į tai atsižvelgiama kalbant apie Salomėją Nėrį, nors ji parašė kolaborantiškų tekstų, blogesnių negu P. Cvirka.
T. Venclovos aiškinimu, paradoksalu, bet tų tekstų fragmentai („Gintarėlį tau nešu ant delno“) ligi šiol peršami mokyklose. Jo nuomone, taip yra, nes daugybė vyresnių kultūrininkų mentaliai tebegyvena „tautinio komunizmo“ epochoje, antra, dėl išsilavinimo spragų nenutuokia tų fragmentų kilmės.
„Man asmeniškai P. Cvirkos atžvilgiu pridera tam tikras neutralumas, nes jis yra mano giminė. Todėl „už jį“ specialiai nekovoju, nors paklaustas pareiškiu savo nuomonę. Bet jokiu būdu nenorėčiau, kad mano vardas būtų susietas su sprendimu paminklą šalinti“, – kalbėjo poetas.
Stebisi siekiu ištrinti sovietmečio atmintį
„Tikrai keista, kad darbo grupės sprendimas priimamas ir pristatomas viešumoje tuo metu, kai du jos ekspertai, atstovaujantys literatūros sričiai, nėra pasitelkti ir jų nuomonės nėra atsiklausta. Atrodo, kad sprendimas priimamas politizuotai“, – teigia M. Kvietkauskas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kurio vienu vadovų yra M. Kvietkauskas, taip pat nebuvo paklaustas nuomonės dėl P. Cvirkos paminklo likimo.
„Tiek mano, tiek mano kolegų, instituto mokslininkų požiūriu, P. Cvirkos kūryba yra lietuvių prozos klasika. Neįmanoma jos vertės paneigti. Kalbant apie paminklo likimą, iškyla tiesiog esminis klausimas – kaip mes žvelgiame į sovietmečio palikimą.
Be abejo, kad P. Cvirkos – sovietinio kolaboranto – veikla nekelia jokių simpatijų ir vertinimas čia vienareikšmis. Bet kyla klausimas, ar tas sovietmečio atminties trynimas yra vienintelis galimas santykis“, – dėsto literatūrologas.
M. Kvietkauskas konstatuoja: tuometės kultūros ženklus siekiame sunaikinti, kad jų mūsų miesto erdvėje neliktų nė pėdsako. „Manau, šis klausimas dabar aštrus, nes būtų griaunamas paminklas rašytojui, kad ir būtų, lietuvių literatūros klasikui. Jeigu būčiau paklaustas, kaip tos darbo grupės ekspertas, būčiau sakęs, kad kaip tik yra labai svarbi proga pabandyti skurti kitokį santykį su sovietmečio palikimu, sovietmečio ženklu – ne naikinant, bet galbūt perkuriant pačią erdvę“, – sakė pašnekovas.
Jis stebisi, kad keliamas pasiūlymas nugriauti paminklą ir jo vietoje nesiūloma nieko kito – jokios idėjos, kas toje erdvėje turi būti. Pašnekovo supratimu, pirmiausia turėtume atsakyti į klausimą, ką norėtume ten matyti.
Ši vieta – Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirta – labai svarbi daugeliu požiūrių. Beje, istorinis Pamėnkalnio g. pavadinimas buvo Uosto gatvė. Čia pat stovi namas, kuriame gyveno Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, jame lankėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Be to, name savo fotoateljė turėjo žymusis Vilniaus fotografas Janas Bulhakas. Dar už kelių žingsnių buvo namas, labai svarbus Česlavui Milašui – ta vieta, gatvių sankirta, įkūnyta jo kūryboje.
„Mes turime erdvę, kurioje susipynę daugybė Vilniaus kultūros ir literatūros ženklų bei asmenybių. Galbūt tą erdvę būtų galima visai kitaip įprasminti nepanaikinant ir P. Cvirkos – jis taip pat yra tos erdvės istorijos dalis“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.
M. Kvietkausko manymu, santykis su sovietmečiu jau gali keistis – esame pakankamai subrendusi visuomenė, kad į paveldą galėtume pažvelgti ne tik su baime ir fobija.
Jis taip pat sako, kad vienodai principingai turi būti vertinami ir asmenys, galimai prisidėję prie Holokausto. Štai dėl Kazio Škirpos alėjos likimo sprendimas nepriimtas iki šiol.
„Matome tam tikrą laviravimą, atrodo, kad tie sprendimai yra politiškai konjunktūriniai. Turime laikytis tam tikrų aiškių vertybių, mano supratimu, viena vertybių, kurią pamirštame, – miesto erdvės kūrybiškumas ir jos estetika, ne tik sąsaja su politiniais simboliais“, – teigė pašnekovas.
Savivaldybė nesugeba pasiaiškinti
Vilniaus savivaldybė taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip T. Venclovos ir M. Kvietkausko pavardės be jų žinios atsidūrė ekspertų sąraše.
Mero potvarkis dėl ekspertų skyrimo derintas su R. Šimašiaus patarėja Dalia Bardauskiene, tačiau ši, išgirdusi, kad skambina žurnalistas, tapo nepasiekiama, vėliau į telefono skambučius ir SMS žinutę neatsakė.
Atminties kultūros darbo grupės vadovė konservatorė Paulė Kuzmickienė irgi negalėjo atsakyti, kodėl neatsiklausta ekspertų nuomonės. „Man dėl to šiek tiek keista, negalėčiau pasakyti, kas turėjo suderinti jų sutikimą būti ekspertų sąraše. Negalėčiau pakomentuoti, kodėl taip atsitikę, žinoma, dėl to nemalonu, bet nežinau, ką pasakyti“, – sakė P. Kuzmickienė.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Darius Kuolys irgi priklauso Atminties kultūros darbo grupei ir sako pats į ekspertus pasiūlęs M. Kvietkauską. „Siūlėme žmones, kuriems Vilniaus paveldas rūpi. Čia, mano galva, įvykęs nesusipratimas – tikrai ekspertų nuomonė turėtų būti svarbi ir juos reikėtų įtraukti“, – sakė D. Kuolys. Jo nuomone, darbo grupė turėtų ekspertų atsiklausti arba jų atsisakyti.
Tačiau panašu, kad batalijos dėl P. Cvirko tik ir liks kalbomis. Mero R. Šimašiaus patarėjas viešiesiems ryšiams Aleksandras Zubriakovas kartoja mero nuomonę, kad šį klausimą svarstyti taryboje gali siūlyti pati opozicija.
„Tačiau meras įžvelgia labai aiškų skirtumą tarp P. Cvirkos paminklo ir aštrių visuomenės diskusijų sulaukusių Žaliojo tilto skulptūrų, kurios oficialiai nukeltos dėl avarinės būklės ir kėlė pavojų, o vienoje iš grupių stovintys sovietų kariai buvo spjūvis į veidą mūsų valstybės laisvei.
Skirtumas yra gana akivaizdus su tuo nelaimingu rašytoju, kuris gal ir pasiklydęs buvo, gal ir plagijavo. Man labiau rūpi bendra situacija – kad tas skveras būtų gyvas, sutvarkytas, tad dabar pats aktyvių veiksmų neplanuoju imtis“, – R. Šimašiaus poziciją perdavė A. Zubriakovas.