Svarbaus signalo, kad kampanija Sirijoje gali būti pralaimėta, Rusija jau sulaukė tuomet, kai šių metų vasario pradžioje netoli Deir es Zoro miesto per amerikiečių ataką raketomis žuvo mažiausiai 200 rusų iš privačios karinės bendrovės „Vagner“. Tą kartą laikraštis „The Washington Post“, remdamasis amerikiečių žvalgyba, perėmusia Rusijos milijardieriaus Jevgenijaus Prigožino pokalbį su pavaldžiais „Vagner“ kariškiais, rašė, kad jis šioje Sirijos provincijoje ketino užvaldyti naftos gavybos vietas. Kokia tikimybė, kad toks Rusijos dalyvavimas Sirijos konflikte dėl privačių interesų gali sukelti tiesioginę konfrontaciją Artimuosiuose Rytuose?

Į šį klausimą ekspertai atsakinėjo jau po to, kai baigėsi Donaldo Trumpo ultimatumo terminas, o žadėtas smūgis taip ir nebuvo suduotas. JAV prezidentas pirmadienį, balandžio 9 dieną, per 48 valandas žadėjo priimti sprendimą, kaip nubausti Siriją dėl dujų atakos Dumos anklave prie Damasko, kur žuvo kelios dešimtys žmonių, tarp jų ir vaikai.

Nėra Churchillių – tik Chamberlainai

„Padėtis tampa sprogi, - įsitikinęs politikas ir Žmogaus teisių apsaugos fondo tarybos pirmininkas Garis Kasparovas. – Viena vertus, V. Putinas, kaip ir bet kuris diktatorius, negali pasirodyti silpnas, o tai reiškia, kad sklandus Rusijos pajėgų pasitraukimas iš Sirijos yra neįmanomas. Būtent dėl šios priežasties Rusijos televizija jau pradėjo ruošti Rusijos gyventojus blogiausiems scenarijams ir pasakoti apie tai, kokius produktus geriausia saugoti slėptuvėse nuo antskrydžių“.

Kita vertus, Donaldo Trumpo „padėtis namuose taip pat yra nelengva“, teigė G. Kasparovas. Tyrimas dėl Kremliaus kišimosi į JAV prezidento rinkimus verčia D. Trumpą ieškoti išeičių, todėl jis turi akivaizdų politinį interesą šioje situacijoje pademonstruoti jėgą. G. Kasparovas įsitikinęs, kad jei ne buvusio Baltųjų rūmų šeimininko Baracko Obamos silpnumas, šiandien nebūtų karo nei Sirijoje, nei Ukrainoje.
Garis Kasparovas

„2014 metų vasarį, kai Kryme pasirodė žalieji žmogeliukai, aukštuosiuose Europos ir JAV kabinetuose, deja, neatsirado Churchillių – tik Chamberlainai“, - G. Kasparovui pritarė ukrainiečių politologas ir Nacionalinių strategijų fondo pirmininkas Tarasas Berezovecas.

Jo teigimu, šiandien jau nepakanka vien tik boikotuoti Pasaulio futbolo čempionatą, kuris šią vasarą vyks Rusijoje (Didžioji Britanija po Sergejaus Skripalio apnuodijimo pareiškė, kad jos oficiali delegacija ir karališkosios šeimos nariai neatvyks į čempionatą). Dabartinę situaciją palyginęs su ta padėtimi, kai 1936 metais olimpinės žaidynės vyko Vokietijoje, T. Berezovecas priminė, kad tos žaidynės vyko dar prieš tai, kai Adolfas Hitleris pradėjo vykdyti atvirą ekspansinę politiką. Šios vasaros čempionatas vyks po agresijos prieš Gruziją (2008 m.), Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose (2014 m.), taip pat aktyvaus karinio Rusijos dalyvavimo Sirijoje, Basharo al Assado pusėje.

Privati armija hibridiniame kare

Ar karą Sirijoje galima laikyti asmeniniu V. Putino karu? G. Kasparovas išvedė savąją dabartinės valdžios formulę: „Visos išlaidos nacionalizuojamos, o pajamos – privatizuojamos“.

Šioje sistemoje grupė asmenų, uzurpavusių valdžią, prisigalvoja įvairų schemų, kaip užsidirbti pinigų, bet savo interesus pristato kaip nacionalinius. Privati karinė bendrovė „Vagner“, jo nuomone, taip pat yra viena iš tokių schemų, kurioje eiliniai Rusijos piliečiai dalyvauja, nes neturi kitos išeities.
Aš apskritai nelinkčiau Rusijoje atskirti nacionalinių ir privačių interesų. Dabar Rusijoje nėra tautos, nėra liaudies. Jei žmonėms nurodys eiti kariauti į Siriją, jie ir eis ten, jei į Lietuvą – eis ten, ir niekas neužduos klausimų

Tačiau su juo nesutiko karo žurnalistas Arkadijus Babčenka, manantis, kad „Vagner“ yra ne privati bendrovė, bet pats tikriausias reguliariosios armijos padalinys.

Jis tvirtina, kad privačios armijos šiandien faktiškai neįmanoma teisiškai įforminti ir kad šiuolaikinėje Rusijoje buvo tik dvi tokios armijos: jos priklausė buvusiai naftos bendrovei TNK – VR (kurią vėliau prisijungė Igorio Sečino „Rosneft“) ir Čečėnijos prezidentui Ramzanui Kadyrovui. Visos kitos karinės grupės, vadinamos privačiomis karinėmis bendrovėmis, tik dedasi tokiomis, nes tai yra parankus būdas hibridiniam karui, mano A. Babčenka.

„Aš apskritai nelinkčiau Rusijoje atskirti nacionalinių ir privačių interesų. Dabar Rusijoje nėra tautos, nėra liaudies. Jei žmonėms nurodys eiti kariauti į Siriją, jie ir eis ten, jei į Lietuvą – eis ten, ir niekas neužduos klausimų“, - teigė A. Babčenka.

Slaptumas prieš garbės troškimą

Kariauti hibridinį karą labai patogu, prisidengus privačia karine bendrove ir rengiant slaptas operacijas, A. Babčenkai pritarė T. Berezovecas. Ukrainiečių politologas įsitikinęs, kad V. Putino polinkį slaptoms operacijoms nulėmė jo teisinis išsilavinimas ir darbas specialiosiose tarnybose. Kaip bebūtų keista, būtent tuo jis skiriasi nuo savo dievaičio Jurijaus Andropovo, kuris 1982 – 1984 metais vadovavo Sovietų Sąjungai.

„Sovietų vadovai nemėgindavo išvengti atsakomybės. Jie atvirai demonstruodavo, kad sovietų pajėgos yra ten, kur jos buvo įvestos, - teigė T. Berezovecas. – V. Putinas, kaip teisininkas, stengiasi atsikratyti asmeninės atsakomybės. Jis palieka daug kabliukų, kuriuos vėliau galima panaudoti pasiteisinimui“. Be to, pasak eksperto, Rusijos prezidentui nėra svetima puikybė: „Jis nori, kad visi žinotų, jog šias operacijas surengė būtent jis. Dėl šios priežasties dokumentiniame filme „Sugrįžimas. Krymas“ jis pripažino, kad pusiasalį užėmė rusų kariai, o ne kažkokie „žalieji žmogeliukai“.

Kelio atgal nėra

A.Babčenka su jam būdingu tiesmukiškumu pareiškė: „Jei esi banditas, tai tau patogiau žaisti pagal banditų taisykles. Kurį laiką Rusijos prezidentui tai pavyko. Tačiau, galiausiai, visi suprato, kad su juo kalbėtis yra beprasmiška. Režimas vyniosis į kokoną, o žmonės spiesis aplink savo „faraoną“. Galiausiai viskas baigsis prašymais atsiųsti „Busho kojelių“ (taip posovietinėje erdvėje buvo vadinamos iš JAV importuojamos vištienos šlaunelės – DELFI past.)“.
„Jei esi banditas, tai tau patogiau žaisti pagal banditų taisykles. Kurį laiką Rusijos prezidentui tai pavyko. Tačiau, galiausiai, visi suprato, kad su juo kalbėtis yra beprasmiška. Režimas vyniosis į kokoną, o žmonės spiesis aplink savo „faraoną“. Galiausiai viskas baigsis prašymais atsiųsti „Busho kojelių“.

Ne ką mažiau pesimistinį scenarijų Kremliui prognozavo ir G. Kasparovas. Jis įsitikinęs, kad geopolitinis pralaimėjimas V. Putino režimui gali būti mirtinas. „Jau dabar mes kalbame apie karinį pralaimėjimą. Jei dėl amerikiečių įsikišimo B. al Assado režimas žlugs ir V. Putinas nesugebės užkirsti tam kelio, visa aplink V. Putino įvaizdį kilusi isterija, esą jis sugeba spręsti bet kokias pasaulio problemas ir pranokti Vakarų lyderius, nuslops. Muilo burbulai visada galiausiai susprogsta“, - per interviu DELFI dabartinę padėtį komentavo G. Kasparovas.

Beje, politikui gimė ir kita alegorija iš rusų pasakos – V. Putino adatos, tūnančios kiaušinyje: „Kiaušinis jau pasiektas, beliko pramušti lukštą. Amerikiečiai Sirijoje turi pakankamai materialinių karinių išteklių, kad perlaužtų padėtį“.

G. Kasparovo nuomone, dabar jau nesvarbu, ar Rusijos prezidentas išsigąs šių išteklių, nes jis pats jau yra pasmerktas – „jis nebeturi kelio atgal“. Klausimas, G. Kasparovo, manymu, yra kitas: „Ar Rusijos karinės ir biurokratinės viršūnės jau pasiekė tokį paranojos lygį, kai visiškai susitapatinama su diktatoriumi?“ G. Kasparovas, kaip ir T. Berezovecas, V. Putino valdymą lygino su A. Hitlerio režimu: „Tai 1939 metų, ar jau 1944 metų Vokietija? Ar ši viršūnėlė yra pasirengusi eiti iki galo, ar ji jau supranta, kad tai yra mirtina rizika, neturinti šansų sėkmei? Aš vis dėlto tikiuosi, kad tuo momentu, kai V. Putinas spaus mygtukus, kitame laido gale neatsiras žmogaus, kuris bus pasirengęs vykdyti jo nurodymus“.