Naktį, dieną ar net visą parą trunkantis laukimas prie maisto parduotuvių, tuščios lentynos, minimalūs atlyginimai, valiutos nuvertėjimas, nesaugumo jausmas, nuolatinė baimė būti apiplėštam ar net nužudytam ir tiesiog įkalinimas šalies viduje – tai tik dalis priežasčių, kodėl Juanas su šeima nusprendė nesidairydami bėgti iš Venesuelos.

Į Lietuvą atvedė problemos dėl pavardės

Bet iš Pietų Amerikos Juanas bėgo ne į senelių gimtinę, o į žmonos tėvynę – Italiją. Šiuo metu Lietuvoje viešintis Juanas čia atvyko dėl... Pavardės. Į interviu atėjęs Juanas prisistatė Kvedaru, nors pase jo įrašyta Kuedaras, o dokumentuose, kurie turėjo padėti įsitvirtinti Italijoje – Kwedaras.

„Kai gimė mano tėtis, venesueliečiai, pildydami dokumentus, suklydo ir vietoje Kvedaras parašė Kuedaras“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad visos šeimos pavardės buvo parašytos teisingai, tik jo tėvo – su klaida. Taip ir Juanui atiteko klaidinga Kuedaro pavardė.

Tai pataisyti nebūtų buvę sunku, tačiau venesueliečiai iš Juano reikalavo senelio dokumentų. O senelį, kuris tolimajame krašte rado naują meilę, Juanas po jo skyrybų su močiute matė vos kartą.

Tačiau tapti Kvedaru jam pavyko. Tiesa, ši pavardė įrašyta tik santuokos liudijime.

Dar 1944 metais iš Lietuvos pabėgusi Janinos ir Broniaus Kvedarų šeima į Venesuelą atvyko po dvejų metų – 1946-aisiais. Tiesa, Venesueloje jie tapo Bruno ir Juana.

Senelių svajonių šalis tapo kalėjimu

Tuomet, prieš septynis dešimtmečius, Venesuela lietuviams atrodė kaip svajonių šalis, tačiau anūkui, kuris šeimą sukūrė su itale, ji tapo tikru kalėjimu. Šalį sukausčiusi krizė, nuvertėjusi valiuta, tuščios lentynos parduotuvėse, maisto trūkumas, nuolatinė baimė būti apiplėštam ar net nužudytam – taip Juanas apibūdina gyvenimą Venesueloje.

„Pirmas dalykas, ką padaro visi venesueliečiai, pabėgę iš Venesuelos – nueina į maisto prekių parduotuvę. Neįsivaizduojate, koks jausmas apima pamačius produktų pilnas lentynas“, – pasakoja Juanas ir dalijasi nuotraukomis, kuriose yra neatpažįstamas. Anksčiau, dar prieš sunkumus, Juanas buvo kur kas stambesnis, veidą puošė ūsai ir barzda.

Pabėgti Venesuelos lietuviui nebuvo lengva. „Žmonės bėga į kitas šalis per sienas be pasų. Kolumbijos ir Brazilijos vyriausybės nežino, ką daryti su tiek venesueliečių, kurie tiesiog plūsta“, – taip dabartinę situaciją Venesueloje apibūdina J. Kvedaras.

Juanas Kvedaras

Venesuela dabar laikoma viena pavojingiausių pasaulio vietų. Negana to, jau kurį laiką iš Venesuelos nevykdomi jokie tarptautiniai skrydžiai, neparduodami vienpusiai bilietai. Bet ir tai dar ne viskas.

Venesueliečiai, norintys įsigyti skrydžio bilietus, turi juos pirkti JAV doleriais, o ne vietine valiuta – bolivarais. Bet net ir pilna piniginė negarantuoja galimybės išvykti – bolivarus išsikeisti į JAV dolerius nėra lengva. Dažniausiai, anot Juano, išgirstamas atsakymas: „Gal vėliau, dabar, kaip žinia, krizė.“

„Net pats prezidentas, kalbėdamas per televiziją, ragina gyventojus investuoti savo pinigus Venesueloje. Net tie, kurie turi pinigų, yra įsprausti į spąstus“, – kalbėjo pašnekovas.

Prieš trejus metus, kai Juanas su žmona ir dviem vaikais bėgo iš Venesuelos, už bilietus teko pakloti po 650 eurų. Tai beprotiška suma palyginus su atlyginimais. „Kai gimė mano dukra, 2010 metais, už pinigus, kuriuos buvome sutaupę, planavome įsigyti naują automobilį, tačiau nusprendėme, kad verta pataupyti neplanuotoms išlaidoms. Po penkerių metų, kai išvykome iš Venesuelos, tų pinigų vos pakako lėktuvo bilietams į Panamą“, – palygino Juanas.

„Atrodo paprasta, parduodi viską, ką turi: namą, automobilius, ir išvyksti, tačiau Venesueloje turi prašyti valdžios iškeisti valiutą, nes neįmanoma lėktuvo bilietų įsigyti mokant bolivarais, o jie gali tau pasakyti ne“, – teigė pašnekovas.

„Maisto mafija“ ir „Maduro dieta“

Pokalbio metu Juanas ne kartą paminėjo, kad žmonėms Venesueloje labai sunku ir dėl tuščių lentynų maisto parduotuvėse. „Kartais yra pieno, kartais mėsos, bet ji būna labai brangi. Tuomet, kai mes bėgome, parduotuvių lentynos ėmė pilnėti, tačiau pakilo produktų kainos, jos buvo beprotiškos. Niekas negalėjo tų produktų įsigyti“, – kalbėjo vyras.

Maisto kiekio, kurį galima įsigyti parduotuvėje, niekas nekontroliavo, tačiau, anot J. Kvedaro, žmonės tiesiog neturėjo pinigų maistui arba viską prieš juos nusipirkdavo „maisto mafija“. „Tai žmonės, kurie supirkdavo visą maistą ir perpardavinėdavo su didžiuliu antkainiu“, – pasakojo Juanas ir pridūrė, kad toks verslas klesti, nes ne visi žmonės turi galimybę naktį, parą ar dvi laukti eilėse. Tačiau tie, kurie pirkdavo iš maisto perpardavinėtojų, turėjo pasitenkinti kukliu pirkinių kiekiu ir beprotiškomis kainomis.

„Ne, niekas nebadavo, – situaciją apibūdino Juanas. – Tiesiog maisto buvo labai mažai, todėl tekdavo valgyti mažiau: kartą ar du per dieną. Daugelis žmonių prarado nemažai svorio. Bet venesueliečiai net ir iš to pasijuokdavo. Sakydavo, kad laikosi „Maduro dietos“ (Nicolasas Maduras – Venesuelos prezidentas – DELFI), bet tai... Nejuokinga.“

Kai kurie venesueliečiai, anot Juano, turi pragyventi vos už keliolika dolerių per dvi savaites. „Atlyginimai juokingi. Valdžia apskaičiavo „reikiamiausių dalykų krepšelio“ sumą, tačiau to nepakanka“, – kalbėjo J. Kvedaras.

Tad ką dažniausiai venesueliečiai dėdavosi į krepšelius parduotuvėje? „Sviesto, sūrio ir visko, ko reikia arepoms pagaminti (arepos – venesuelietiški sumuštiniai, kuriems duonelė kepama iš kukurūzų miltų – DELFI)“, – vardijo pašnekovas.

Nuolat persekiojanti baimė

„Venesueloje kiekvieną sekundę gyveni baimėje. Gali būti apiplėštas ar net nužudytas“, – sako Juanas.

Jau kelerius metus Venesueloje vyksta protestai, kurių metu sulaikoma tūkstančiai žmonių, šimtai žūsta. „Viskas prasidėjo per studentų dieną, vasario 12-ąją, – ketverių metų senumo įvykius prisiminė Juanas. – Visi studentai išėjo į gatves protestuoti. Išėjo ryte, viskas tęsėsi iki nakties, buvo nužudyti keli studentai. Tada prasidėjo didžiulės gatvių blokados, žuvo dar daugiau žmonių.“

Juanas Kvedaras

Kai prasideda protestai, į gatves motociklais išvažiuoja kaukėti pareigūnai. Tuomet gyventojai iš namų neišeina dieną ar net dvi. Tačiau ir namuose būti nėra saugu.

„Kai vyksta protestai, iš namų išeiti per daug pavojinga. Bet net ir tada, kai ramu, nėra saugu nei eiti į darbą, nei vykti į mokyklą ar į parduotuvę produktų. Ypač, jei atrodai kitaip. Mano dukra šviesi – tikra lietuvaitė, todėl dažnai gatvėje išgirstu šūksnių, kad esu ne vietinis, turistas. O turistai Venesueloje yra pagrindinis vagių masalas“, – kalbėjo J. Kvedaras.

Tiesa, turistų pastaruoju metu Venesueloje nebeliko arba jų itin mažai. „Venesuela yra viena pavojingiausių šalių pasaulyje“, – teigė pašnekovas.

Pasakodamas apie Venesuelą Juanas neslepia liūdesio ir bejėgiškumo. „Aš esu čia, o ten liko mano šeima. Pernai plėšikai įsibrovė į mano brolio namą, surišo jį prieš mano sūnėnų akis. Įsibrovė tik tam, kad apiplėštų. Tuo metu, kai visi buvo namuose. Jiems nėra ribų, jie gali tiesiog ištraukti vaikus iš automobilio ir jį pavogti“, – vardijo Juanas.

Pagalba, kurios nesulaukia

Venesueloje šiuo metu gyvena keli tūkstančiai lietuvių, tačiau pagalbos iš tėvynės jie nesulaukia. Tiesa, dauguma Venesuelos lietuvių – ten išvykusių senelių palikuonys.

„Lietuvos bendruomenė kreipėsi ir prašė pagalbos, buvo pažadų, tačiau iki šiol jokios pagalbos nesulaukė“, – teigė pašnekovas.

O štai Venesuelos vokiečiai, anot Juano, sulaukė visiškai kitokių valdžios veiksmų: „Padėjo grįžti, pirko bilietus, grįžusiems padėjo integruotis, mokė vokiečių kalbos.“

Trejus metus Italijoje praleidęs Juanas vos atvykęs į Lietuvą kreipėsi į Migracijos tarnybą, siekdamas pabėgėlio statuso.

„Jie paėmė pirštų antspaudus, padarė nuotrauką, supildė daugybę formų, kalbėjo, – vardijo Juanas ir nusijuokė. – Tačiau pirmas ir įsimintiniausias įspūdis – jie sunkiai kalba angliškai.“

O ar pats Juanas gali kaip nors padėti Venesueloje likusiems draugams? „Turbūt vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, garsiai kalbėti apie tai, kas vyksta. Norėčiau visus juos čia atsivežti, bet aš ne milijonierius“, – nusijuokė pašnekovas.

Anot jo, ne viskas paprasta, nes ne visi venesueliečiai smerkia tokį valdžios spaudimą. Esą kai kurie pritaria tam, kas vyksta. „Pats žinau ne vieną žmogų, su kuriuo negaliu kalbėti apie politiką“, – teigė jis.

Lietuvos prisiminimai

Venesueloje Juanas pakeitė ne vieną darbą: venesueliečius mokė anglų kalbos, o atvykstančius užsieniečius – ispanų. Vėliau prisidėjo prie pagalbos nukentėjusiems nuo stichinės nelaimės 1991 metais, savanoriavo.

Tačiau J. Kvedaras kalba ir lietuviškai. Tiesa, nedaug. Viešai kalbėti nedrįsta, nors prisimena, kad lietuvių kalbos jį vaikystėje mokė močiutė. „Man nelabai pavykdavo, bet močiutė visada nusijuokdavo, kad nekreipčiau dėmesio“, – šyptelėjo J. Kvedaras.

Į Lietuvą Juanas grįžo trumpam, vildamasis susitvarkyti dokumentus ir pagaliau oficialiai tapti Kvedaru, kad galėtų toliau tęsti pilnavertį gyvenimą Italijoje kartu su savo šeima.