Diplomą ir atminimo dovaną istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje jam įteikė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
N. Černiauskas Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai pateikė projektą „Gerovės valstybės vizija ir jos kūrėjai Lietuvos Respublikoje 1918-1940 metais“. Projekto tikslas – ištirti Lietuvos Respublikos (1918-1940) socialinės politikos teoretikų ir praktikų indelį, kuriant gerovės valstybės užuomazgas bei sudaryti kolektyvinę socialinės politikos kūrėjų biografiją.
Norbertas Černiauskas gimė 1984 m. balandžio 9 d. Utenoje. Baigė Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją. Studijavo Vilniaus universitete. Dirbo istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoju Vilniaus r. Paberžės „Verdenės“ gimnazijoje (2007-2009), Utenos apskrities šaulių 9-osios rinktinės vado pavaduotoju (2009-2012), moksliniu ekspertu Utenos kraštotyros muziejuje (2012-2013). Nuo 2013 m. iki šiol yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorius.
Valstybės Nepriklausomybės stipendija skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus bei konkursui stipendijai gauti pateiktą įgyvendinti mokslinio tyrimo projektą.
Stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11 d. – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, jos dydis yra 12 000 eurų.
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureato Norberto Černiausko kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:
„Gana plati Nepriklausomybės sąvoka moderniosios Lietuvos istorijoje yra susaistyta su aiškiais politiniais, valstybingumo tradiciją nusakančiais saitais. Nepriklausomybės siekis, nepriklausomybės skelbimas, įtvirtinimas, jos statymas, išsaugojimas ar net praradimas sudaro svarbiausią mūsų šimtmetį sujungusio istorinio naratyvo ašį. Apie tai kalba ir visi pagrindiniai XX amžiaus Lietuvos paskelbti politiniai (ir ne tik) dokumentai, kuriuose, be visa ko, užfiksuoti ir kiti šiuolaikiškos visuomenės idėjinius pagrindus nusakantys tikslai – laisva visuomenė ir demokratinė gyvenimo tvarka. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad visi šie esminiai programiniai punktai niekad nebuvo tik esamą situaciją įtvirtinantys ir savaime suprantami postulatai – jie atsirado kaip istorinius ir geopolitinius iššūkius atspindintys apsisprendimai bei siekiai, juos plėtojo ir galiausiai įtvirtino nepailstantys, savo gyvenamąjį laiką ir darbą išmanantys vizionieriai ir reformatoriai.
Lietuvos ir lietuviškumo kūryba, ateities vizija ir reformos tapo pirmosios Respublikos išgyvenimo formule – iš dalies padėjusia išspręsti to meto egzistencines dramas: „Kaip išlikti?“, kai neturi sąjungininkų ir esi vienas tarp dviejų augančių totalitarinių režimų, „Kaip pasivyti Europą?“, kai 100 metų nuo jos buvai atkirstas; ir kaip atrasti save, sukuriant globalią modernybę ir lokalias tradicijas apjungiančią gyventojo tapatybę? Iš dalies, anuometinei receptai tinka ir XXI amžiui – tai nuolatinė Lietuvos refleksija, kuri remiasi ateities vizijomis ir reformomis. Būtent intensyviau kurti, plėsti, nuolatos siekti šiuolaikiškų tikslų bei ribų – taip mums netiesiogiai pataria daug XX a. pirmos pusės Lietuvos kūrėjų.
Nuo pirmojo Steigiamojo Seimo posėdžio pirmininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 1920 metais išsakytų lūkesčių apie siekį „lygių teisių visiems piliečiams ir aukštesnio kultūros laipsnio kūrimą“ iki partizanų vado Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto ir pogrindžio valstybės 1949 metų programos ateities Lietuvai; nuo nepailstančių ūkio ir valstybės reformatorių – Mykolo Krupavičiaus ir Ernesto Galvanausko, iki jos konkrečių modernizatorių – architekto Vlado Švipo ar aviatoriaus Antano Gustaičio, nuo lietuvišką kultūrą iš pobaudžiavinės pastogės traukusių poeto Juozo Tysliavos ir dailininko Vytauto Kairiūkščio iki naujas tapatybines erdves atvėrusių menininkių Danutės Nasvitytės ar Vronikos Šleivytės. Nuo lietuviškumo kontekstus įvertinusio filosofo Levo Karsavino iki litvakų atminties puoselėtojo Maxo Weinreicho. Tikiuosi, kad į šias gretas jau greitai bus galima įtraukti ir vizionierius, susijusius su lietuviškos gerovės valstybės paieškomis.
Minėdami ir švęsdami 100-ąsias Vasario 16-osios Lietuvos metines bei Kovo 11-osios sukaktį, galime apibendrintai pasakyti, kad esmingiausia politinės nepriklausomybės sąvokos prasme, nepaisant gana trapios geopolitinės padėties, esame labiausiai nepriklausomi negu bet kada. Turime tai, apie ką tik savo vizijose galėjo užsibrėžti mūsų pirmtakai. Galime pasigirti bendrapasauliniais procesais, kuriuos ne stebime, o patys aktyviai dalyvaujame, trispalve vėliava, kuri plazda prie svarbiausių europinių ir pasaulinių organizacijų. Sąjungininkų skaičiumi, aktyvėjančiais ir išradingais piliečiais, imliu, versliu ir išsilavinusiu jaunimu. Ir net tuo, kad nustojome nuolatos gręžiotis atgal, besidairant ar dar neseka koks priklausomybė ar nostalgijos šešėlis.
Todėl ir prieš 100 metų kelti klausimai „kaip išlikti“, „kaip prisivyti“ ir kaip „būti savimi“ turėtų būti kiek koreguojami, pasitelkiant naujas formas. Epocha po Kovo 11-osios parodė, kad Lietuvos turime ne tik tiek, kiek būta pastangų ją atkuriant ar apginant, bet ir ypač tiek, kiek per ketvirtį amžiaus būta pajėgumų ją nuolatos kurti ir lygiaverčiai atstovauti kintančiame pasaulyje. Lietuvos turime ir tiek, kiek sugebame kaskart naujai įvertinti, o ne tik atkartoti, savuosius simbolius, tarpusavio ryšius ir vertybes, kurios mus ir jungia kaip bendruomenę ir kuria valstybę.
Ir nors dar mėgstama kiek anochronistiškai įsijausti į apgultos tvirtovės pozicijas, savo savimonę puoselėti ne kultūrine branda, o instrukcijomis, užsiimti vienadienėmis pranašystėmis ar deklaratyviomis tik juoda arba balta tėvynės meilės formomis, vertybiškai motyvuotis atsirinktais patogiais istoriniais, kalbiniais ar kultūriniais faktų trupiniais – aš be galo džiaugiuosi, kad buvau įvertintas Nepriklausomybės stipendija tuo laiku, kada esminėmis XXI a. Lietuvos nepriklausomybės gairėmis tampa ne iškabos, bet nenutrūkstamas kūrybinis veiksmas, idėjinis spontaniškumas, kultūrinis gyvybingumas, vertybinė savirefleksija, nuolatinės, kritiško santykio su praeitimi paieškos ir vaizduotės ugdymas“.
