Tačiau tam jau dabar nepritaria Bažnyčia. Specialistai sako, kad ir dėl dabar taikomo modelio donorystė nestoja, taigi nauja tvarka nieko iš esmės nepakeistų. Be to, donorystė turi būti dovanojimas, o ne įstatymu nustatytas veiksmas.
Kreipėsi į A. Verygą
M. Majausko aiškinimu, taip ir negavę organo, kasmet Lietuvoje miršta apie 20 žmonių. Dar bent keli šimtai nesulaukę donoro negali turėti visaverčio gyvenimo.
„Taip yra dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – archajiškas, baimėmis ir pasakomis paremtas mūsų donorystės modelis, kuris šiandien beveik niekur Europos Sąjungoje nėra taikomas. (...) Organų donorystė Lietuvoje įmanoma tik tais atvejais, kai žmogus pasirašo sutikimą po mirties paaukoti savo organus donorystei arba taip nusprendžia jo artimieji po mirties. (…)
Tačiau per visus aštuoniolika metų, kiek veikia ši programa, iš visų užsiregistravusių vos 3 žmonės tapo tikrais donorais. Nors ir kilni idėja, donorystės kortelių programa šiandien turi beveik tiek pat naudos, kiek kortelė su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu piniginėje. Dėl paprasčiausios priežasties – tam, kad veiktų, donorais turi būti užsiregistravę bent milijonas gyventojų, nes tik retas gali tapti tikru donoru“, – sako M. Majauskas.
Parlamentaro teigimu, absoliuti dauguma Europos Sąjungos šalių taiko „numanomo sutikimo“ donorystės modelį, pagal kurį asmuo laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent jis pats arba po mirties jo artimieji yra išreiškę kitokią valią. „Numanomo sutikimo“ modelis taikomas 20 Europos valstybių – Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Maltoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje.
Tokiam organų donorystės modeliui prieš kelias savaites pritarta Nyderlanduose. Pagal naują tvarką visi pilnametystės sulaukę piliečiai bus užregistruoti galimais organų donorais, nebent pareikštų kitaip. Numatyta, kad kiekvienas gyventojas gaus po du laiškus, kuriuose bus klausiama, ar norėtų tapti donoru. Nesureagavus į antrąjį laišką, žmogus bus įtraukiamas į donorų sąrašus, tačiau bet kada galės nuomonę pakeisti ir išsibraukti iš sąrašų.
„Atsižvelgiant į minėtus argumentus, prašau Jūsų išanalizuoti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį ir parengti atitinkamus teisės aktus dėl tokios tvarkos įgyvendinimo Lietuvoje“, – rašoma M. Majausko kreipimesi į sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą.
Dėl taikomo modelio donorystė nestoja
Laikinai Nacionaliniam transplantacijos biurui vadovaujanti Audronė Būziuvienė sako, kad dėl dabar taikomo modelio donorystė tikrai nestoja.
„Mes, kaip biuras, norime pasakyti: donorystėje visame transplantacijos procese ne pats sutikimo modelis užima svarbiausią vietą. Apsisprendimas dėl modelio priklauso nuo valstybės, tačiau dėl modelio donorystė tikrai nestoja ir Lietuva pagal donorystės rodiklius tarp 28 valstybių 2016 m. buvo 11 vietoje, už mūsų liko ir Jungtinė Karalystė, ir Vokietija, didžiulės ir medicinoje pažengusios valstybės“, – sakė A. Būziuvienė.
A. Būziuvienės teigimu, kalbėti apie modelio keitimą galima, tačiau pirmiausia reikia labai diskutuoti su gydytojais, visuomene. „Visuomenei negalima sprendimo primesti iš viršaus, jeigu išeidamas iš šio pasaulio gerą darbą darau, sutinku kažkam išgelbėti gyvybę įpareigotas kažkokio įstatymo, nutarimo“, – sakė A. Būziuvienė.
„Bet kuriuo atveju, modelis neturi reikšmės, nes visos valstybės, konstatavus smegenų mirtį ir patikrinus, kad žmogus sutikęs tapti donoru, kalba su šeima, jeigu šeima prieštarauja, vis tiek šeimos sprendimas gerbiamas. Bet kuriuo atveju klausiama. Taip, Lietuvoje donorų kortelių nėra daug, bet visais atvejais, kada buvo smegenų mirtys, kalbantis su šeimomis, kurios žinojo ir buvo apie tai kalbėję – jie visi sutinka. Atsisakoma dažniausiai tada, kai artimieji apie tai neturi informacijos, nežino“, – kalbėjo laikinoji Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė. Taigi, sako ji, reikia dirbti kita linkme – tam reikia pribręsti, reikalinga rimta diskusija.
Europos patirtis rodo, kad bet kokia neigiama informacija apie donorystę, transplantaciją – konfliktas, ambicijų karai, ginčas teisme – donorystės procesą sustabdo, išgąsdina žmones.
„Prieš porą metų sekėme Prancūzijos modelį, kada jie inicijavo modelio keitimą, kada išėjo į viešumą informacija, kad teiks senatui svarstyti, per vieną savaitę sulaukta per 30 tūkst. nesutikimų donorystei. Visuomenė protestavo, kodėl su jais apie tai nediskutuota, kodėl įstatymas keičiamas nežinant jų nuomonės“, – kalbėjo A. Būziuvienė.
Šiandien donoro kortelę Lietuvoje turi per 26 tūkst. asmenų.
Bažnyčia – prieš
M. Majausko siūlymui nepritartų katalikų Bažnyčia.
„Pagal Bažnyčios mokymą, žiūrint moraline prasme, būtų nepriimtinas donorystės veiksmas, jeigu donoras arba už jį atsakingi žmonės nebūtų davę aiškaus sutikimo. Tas aiškus sutikimas privalo būti. Mes čia kalbame apie humanišką davimo arba dovanojimo aktą, taigi norint persodinti organą iš mirusio žmogaus, būtina žinoti to žmogaus aiškų apsisprendimą iki jo mirties, arba jo artimųjų sprendimą, tai atitiktų visus donorystės principus.
A. Narbekovo teigimu, labai aiškiai suvokiama, kas yra donorystė – kada žmogus savo laisva valia, sprendimu sutinka tapti donoru, dovanotoju organo, kuris kažkam gali išgelbėti gyvybę. Pats žodis donorystė yra nuo itališko žodžio donare – dovanoti.
Pavojus pasitikėjimui medikais
Lietuvos bioetikos komitetas nėra svarstęs ir priėmęs oficialios pozicijos donorystės klausimu, tačiau pasidalijo specialistų nuomone.
Kaip teigiama komiteto atstovės Astos Čekanauskaitės pateiktame atsakyme, šiuo metu ES šalyse įtvirtinti tiek išreikšto, tiek numanomo sutikimo modeliai laikomi neprieštaraujančiais demokratijos ir žmogaus teisių principais pagrįstiems teisės reikalavimams. Optimalaus sutikimo modelio paieškų poreikis kyla siekiant išgelbėti daugybę įvairiomis ligomis sergančių žmonių, kuriems transplantacija tampa vieninteliu gydymo ar išgyvenimo būdu.
„Kartu reikia pripažinti, kad skirtingi sutikimo modeliai yra susiję su tam tikru vertybiniu požiūriu į asmens teisės priimti sprendimus pareiškimo svarbą. Išreikšto sutikimo atveju pats asmuo nusprendžia, kada ir kaip jis nori pareikšti sutikimą tapti donoru. Numanomo sutikimo atveju yra daroma prielaida, kad kiekvienas asmuo, kuris nepareiškė valios nebūti donoru, laikomas donoru.
Kita vertus, numanomas sutikimas kritikuojamas dėl galimo neigiamo poveikio pasitikėjimui medikais, teikiančiais pagalbą mirštantiems pacientams, pačia transplantacijos sistema, galimybe piktnaudžiauti. Kaip papildoma apsaugos nuo piktnaudžiavimo priemonė dažnai įvardijama ir daugelyje šalių nusistovėjusi praktika atsiklausti mirusiojo artimųjų nuomonės net ir tuo atveju, kai žinoma donoro valia“, – sakė A. Čekanauskaitė.
Jos teigimu, sutikimo donorystei modelio pasirinkimas neabejotinai susijęs ne tik su šalies teisine, institucine sąranga, sveikatos sistema, tačiau ir kultūrinėmis, religinėmis tradicijomis. Todėl ypač svarbu, kad naujo teisinio reglamentavimo svarstymuose dalyvautų visos susijusios visuomenės grupės.