Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Ušackas kalbėjo, kad, nepaisant agresyvios ir įtakos zonas braižyti nusiteikusios Rusijos politikos, kurios lyderis, anot V. Ušacko, yra pats tapęs savo sukurtos politinės sistemos įkaitu, Lietuvos užsienio politika turėtų būti kur kas pragmatiškesnė, diplomatiškesnė ir nededanti lygybės ženklo tarp Kremliaus ir Rusijos žmonių.

Pabrėždamas, kad Rusijos ir Vakarų santykiuose nereikia tikėtis pozityvių permainų, V. Ušackas tvirtina, kad Lietuvos santykiai su Rusija turėtų būti kuriami atsižvelgiant į Europos Sąjungos (ES) nustatytus 5 bendravimo su Rusija principus, dėl kurių buvo susitarta Kremliui okupavus Krymą ir sukėlus karą Rytų Ukrainoje.

Pasak V. Ušacko, politikos, kurios Rusijos atžvilgiu laikosi ES narės, Lietuvoje ne tik nėra, bet, priešingai, šalyje jautrus Rusijos klausimas dažnai išnaudojamas siaurų ir egoistinių politikų interesų labui, taip sudarant Kremliui sąlygas „skaldyti ir valdyti”.

Jo nuomone, kai kurie Lietuvos politikai įžūliai ir sąmoningai suklaidino visuomenę, aiškindami, kad ES principai draudžia visiškai bendrauti su Rusija. Ambasadoriaus nuomone, su Rusijos politikais, ypač jei patys rodo norą, susitikti ir pakalbėti nėra nusileidimas ar pokyčių užsienio politikoje darymas. Pasak politiko, tai yra kasdienis diplomatinės veiklos būdas, todėl Lietuva, sekdama kitų užsienio šalių pavyzdžiu, turėtų aiškiai įvardinti nacionalinius interesus, kurių pagrindu būtų bendraujama su Rusija.

- Jūs turite ilgametę diplomatinę patirtį. Buvote Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijoje laikotarpiu, kai santykiai tarp Vakarų ir Rusijos buvo ir, panašu, tebėra blogiausi nuo Šaltojo karo laikų. Kokios Lietuvos ir Vakarų santykių su šia valstybe perspektyvos? Ko galime tikėtis?

- Būsiu atviras sakydamas, kad nereikia tikėtis didelių permainų. Nemanau, kad Rusijoje ar santykiuose tarp Rusijos ir Vakarų įvyks lūžis, kol Prezidentas Putinas bus valdžioje. Mano manymu, jis pats yra tapęs savo sukurtos politinės sistemos įkaitu. Šioje sistemoje nėra atsakomybės piliečiams, nėra laisvos žiniasklaidos, nėra laisvos opozicijos ir dirbtinai kuriamas žmonių priešiškumas Vakarams, kurie ir JAV esą kėsinasi į Rusijos suverenitetą.

Taigi svarbu, kad mūsų politikai nekurtų „rožinių“ iliuzijų, nes tiesiog mes gyvename tarp dviejų skirtingų pasaulėžiūrų.

Kol kas akivaizdu, kad Putino svarbiausias tikslas yra apsibrėžti įtakos zonas ir reikšti save kaip globalią jėgą, galinčią daryti strateginius sandorius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

- Jūsų teiginiai apie pasaulėžiūrų išsiskyrimą šiek tiek primena JAV diplomato Maskvoje Džordžo Kenano dar Šaltojo karo pradžioje išsakytus teiginius, apie tai, kad tuometinė Sovietų Sąjunga neobjektyviai suvokia savo vidaus politiką ir tarptautinę realybę bei yra iš esmės priešiška Vakarams. Ar šios mintys išlieka aktualios šiandien?

- Mes iš tikro dabar išgyvename pasaulėžiūrų konfliktą, kuris pasireiškia ir tiesioginiais nesutarimais, tačiau Rusija nėra Sovietų Sąjunga.

Tą reikia turėti omenyje. Yra labai aiškus skirtumas tarp to, kas buvo, ir to, kas yra dabar. Lyginant su Šaltojo karo metais, globali aplinka yra ryškiai pasikeitusi. Dėl technologijų, dėl prekybos sutarčių ir investicijų pati Europos Sąjunga yra didžiausia užsienio investuotoja Rusijoje. Apie 70-75 proc. visų užsienio investicijų ateina iš Europos Sąjungos. Prekybos prasme, ES yra didžiausia partnerė Rusijai.

Šiuo santykių laikotarpiu kai kuriais klausimais, turint galvoje Rusijos svarbą tarptautinėje politikoje, Maskva neleis nesiskaityti su ja. Tai, kad Rusija yra Jungtinių Tautų Saugumo tarybos nuolatinė narė ir turi branduolinių ginklų - tuo ji ir toliau naudosis.

Kai kuriais klausimais mes būsime konfliktuojančiose barikadų pusėse, pavyzdžiui, dėl Ukrainos. Tačiau kai kuriais klausimais tiek JAV, tiek Europa bendrauja ir toliau bendraus su Rusija. Dėl įvairių aplinkybių tas ryšys yra reikalingas. Ar tai būtų Sirija, ar Irano branduolinės programos užšaldymas, ar Šiaurės Korėja. Tad tarpvyriausybiniu lygmeniu tie ryšiai išliks.

Ne išimtis yra ir Lietuva. Praėjusiais metais prekyba su Rusija išaugo 30 procentų. Mes esame kaimyninė šalis. Karaliaučiaus sritis mums yra ypač svarbi.

Susitarti reikia dėl klausimų ir to, kokiu lygmeniu bus bendraujama. Nors premjerų ar ministrų susitikimams šiuo metu, mano nuomone, pakankamo pagrindo nėra.

Kiek aš pamenu, praėjusiais metais Rusijos užsienio reikalų ministerija siūlė susitikimą departamento direktorių lygmeniu. Ir jeigu jie tokį interesą rodo, tai toks gestas su jais susitikti ir pakalbėti nėra nusileidimas ar pokyčių užsienio politikoje darymas. Tai yra kasdienis diplomatinės veiklos būdas. Diplomatų tikslas - stiprinti ryšius su sąjungininkais. Tačiau taip pat bendrauti ir su kaimynais, net ir tais, jei jie priešiškai nusiteikę, su tikslu geriau suprasti bei aptarti kai kuriuos praktinius kaimynystės klausimus.

Tačiau svarbiausia yra vieninga Lietuvos valstybės vadovų pozicija. Premjeras ir Prezidentė negali vykdyti atskirų politikų, o turi turėti bendrą poziciją ir ją vieningai reikšti.

Svarbiausia Lietuvos ir Rusijos santykius įgyvendinti išliekant ties ES lygmeniu suderintomis pozicijomis, apibrėžiančiomis, kokie turi būti ES šalių ir Rusijos santykiai po Krymo okupacijos ir karo Rytų Ukrainoje.

Bendra ES pozicija numato, kad galime palaikyti ryšį su Rusija tais klausimais, kurie yra svarbūs mūsų nacionaliniams interesams. Dėl jų susitarti atsakomybė tenka mūsų valstybės vadovams.

- Kokie yra ES politikos Rusijos atžvilgiu principai ir kodėl jie turi būti Lietuvos politikos su Rusija prioritetu?

- Rusijai įvykdžius nelegalią Krymo aneksiją ir įžiebus karą Rytų Ukrainoje, visi 28 ES valstybių užsienio reikalų ministrai, taigi ir Lietuvos, sutarė ir nustatė 5 principus dėl santykių su Rusija.

Pripažinta, kad esminiai pokyčiai šiuose santykiuose galimi tik esant visiškai įgyvendinus Minsko susitarimus. Tačiau sutarta ir toliau selektyviai bendrauti su Rusija užsienio politikos ir kitais klausimais, kurie atitinka ES interesus.

Ką tai reiškia? ES bendravimas su Rusija vyksta Sirijos, Šiaurės Korėjos, Artimųjų Rytų taikos proceso klausimais, taip pat dėl regioninio bendradarbiavimo, pavyzdžiui, su Kaliningrado sritimi, remiant pilietinę visuomenę, skatinant studentų mainus.

ES, kaip ir valstybės narės, nustato temas ir klausimus, kurie atitinka nacionalinius interesus ir pagal tai bendrauja su Maskva. Tačiau prie oficialių susitikimų tarp ES ir Rusijos vadovų, formalių bendradarbiavimo dialogų nuo energetikos iki žemės ūkio bus galima grįžti tik visiškai įgyvendinus Minsko susitarimus.

Tad Lietuva, sekdama kitų užsienio šalių pavyzdžiu, turėtų aiškiai įvardinti nacionalinius interesus, kurių pagrindu bendraujama su Rusija. Mūsų valstybės vadovai yra atsakingi už šiuos sprendimus ir turi tai daryti vieningai, o ne individualiais pareiškimais, sudarant Kremliui sąlygas „skaldyti ir valdyti”. Tuo pat metu - tęsiant mūsų ekonomikos, gynybinių pajėgumų stiprinimą, energetinių jungčių su Europa tąsą bei remiant Ukrainos, Gruzijos ir kitų Rytų partnerystės šalių reformas.

Tokios politikos laikosi visa Europa. Lietuvoje jos nėra, vietoj to matome pavienių valstybės vadovų išsišokimus, manipuliuojant gyventojų nuotaikomis.

ES politika tampa vietinių politinių ambicijų įkaite ir tai kelia pagrįstą nerimą. Dėl to ir gėda, ir neramu, nes siauri interesai tampa išbandymu mūsų partnerių Europoje akyse.

- Stebint viešąją erdvę pastaruoju metu, susidaro įspūdis, kad Rusijos klausimas kartais išnaudojamas politiniam kapitalui krauti, pavyzdžiui, prieš artėjančius Prezidento rinkimus. Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvoje mažai kalbama apie Lietuvos ir Rusijos santykius, pavyzdžiui, bendros ES politikos ir ES susitarimų kontekste?

- Rusijos tema yra labai jautri Lietuvoje. Ir ne tik Saulius Skvernelis ja naudojasi. Pavyzdžiui, Žygimantas Pavilionis sąmoningai klaidina visuomenę, bandydamas susikrauti politinių dividendų, įžūliai iškreipdamas oficialią Europos Sąjungos poziciją, tarsi ji draustų apskritai bendrauti su Rusija. Skirtingi politikai supranta ir jaučia tą emocinį krūvį, kuris kyla kalbai pasisukus apie Rusiją. Todėl jie kartais stengiasi tai išnaudoti siaurų ir egoistinių interesų labui.

- Kaip vertinate dabartinės Prezidentės užimamą poziciją Rusijos klausimu?

- Prezidentė Lietuvos diplomatijoje atliko didelį darbą, atkreipdama Vakarų dėmesį į grėsmes ir iššūkius, kuriuos kelia Rusija. Taip pat ji prisidėjo išlaikant dėmesį Ukrainai. Bet, savo ruožtu, aš manau, kad reikia būti principingam ir pagarbiam, nedėti lygybės ženklo tarp valdžios ir žmonių. Tarp Rusijos žmonių yra nemažai Lietuvai simpatizuojančių paprastų piliečių. Valdžios keičiasi, o tautos išlieka, ir mums su Rusijos žmonėmis kaimynystėje teks ir toliau gyventi.

- Tačiau patirtis, kad Rusija supranta ir reaguoja tik į galios kalbą, yra ganėtinai sena. Dar Vinstonas Čerčilis yra teigęs, kad nėra nieko, kuo Rusija taip nesižavėtų, kaip jėga ir galia. Tad jei tai svarbu, kaip turėtume komunikuoti su Rusija?

- Supraskime, kad mūsų galia yra mūsų vadovų vienybėje ir mūsų vieningoje pozicijoje. Lietuvos galia kyla iš ES ir NATO sprendimų. Tai mes išnaudojame ganėtinai sėkmingai, atkreipdami dėmesį į Rusijos problematiką, išlaikydami dėmesį Ukrainai ir pritraukdami karines pajėgas Lietuvos teritorinei gynybai.

O kaip komunikuoti su ja? Mano patirtis diplomatinėje veikloje Vakarų ir Rytų erdvėse liudija tai, kad turime principingai stovėti už laisvės, demokratijos vertybes, už Ukrainos laisvą pasirinkimą asocijuotis su ES.

Kita vertus, ten, kur yra mūsų interesai, turime ieškoti būdų, kaip būtų galima juos išreikšti. Taip pat svarbu reikšti savo principingą poziciją pagarbiai, nesuplakant ir nededant lygybės ženklo tarp Kremliaus ir Rusijos žmonių.

Dirbdamas diplomatinį darbą visada vadovavausi šventais Biblijos žodžiais: duok, Dieve, man jėgų pakeisti, ką aš galiu pakeisti, duok drąsos pripažinti, ko aš negaliu pakeisti, ir išminties, atskirti vieną nuo kito.

Šie trys principai svarbūs Lietuvos užsienio politikai. Turime daryti tai, ką privalome daryti, ir ko mes ilgai nedarėme. O ilgai neinvestavome į savo gynybą, nepakankamai plėtojome ryšius, ypač su artimais strateginiais partneriais, kaip Lenkija. Santykiai su ja buvo labai apleisti. Antra vertus, turime suprasti, kad mes Rusijos nepakeisime. Pareiškimai, grasinimai gali tik padėti dabartiniam režimui per valdomą žiniasklaidą mobilizuoti visuomenę prieš tariamą „Vakarų priešą”.

- Ačiū už pokalbį.