„Nukritus Sauliui likau kaboti maždaug 400 metrų aukštyje ant ledo sienos. Realiai vertindamas savo galimybes, kad nebeturiu saugos ir turėsiu leistis be saugos virvių, pasirinkau sulaukti ryto, kol prašvis“, – pasakojo K. Skrupskelis.
Vyras pasakojo, kad prašvitus maždaug 12-13 valandų be saugos priemonių ledo siena leidosi iki žemės.
„Paskutinius keliasdešimt metrų kritau, to tiksliai neatsimenu, bet atsibudau jau sniege su sulaužyta dešine koja, kairėje buvo plėštinės žaizdos nuo alpinistinių kačių, krūtinės ląsta pažeista, įtariau, kad buvo smegenų sutrenkimas“, – pasakojo K. Skrupskelis.
Šiek tiek atsigavęs vyras per tris valandas nuropojo iki artimiausio ledyno namelio. Jis paaiškino, kad ledyno namelis – metalinė statybininkų būdelė, kuri apsaugo nuo vėjo, bet ne nuo temperatūros pokyčių. Joje nebuvo nei ryšio priemonių, nei šildymo.
Toje vietoje jis susileido vaistų ir pernakvojo. Kitą rytą, septintą valandą, alpinistas išėjo ieškoti pagalbos. Nusileidimas iki bazinės stovyklos, kur ją rado, su sulaužyta koja truko 26 valandas.
Paklaustas, ar ateityje dar kops į kalnus, alpinistas pasakė, kad „šiuo metu reikia poilsio“.
K. Skrupskelis leidžiantis nuo Laisvosios Korėjos viršūnės neteko savo bendražygio Sauliaus Saikausko, kuris nukrito nuo uolos ir žuvo.
„Su Sauliumi esame pažįstami daugiau nei dešimt metų, esame kopę ne kartą į panašaus sudėtingumo maršrutus“, – pasakojo K. Skrupskelis.
Į Laisvosios Korėjos viršūnę jiedu kopė jau antrą kartą. Pernai jos pasiekti nepavyko dėl blogo oro.
Vienas žymiausių Lietuvos alpinistų Saulius Damulevičius svarsto, kad nelaimę galėjo lemti kažkoks faktorius, dėl kurio buvo nukirsti saugos taškai – pavyzdžiui, akmenų griūtis. Arba, sako jis, žmogiška klaida įrengiant saugos stotį ar prisisegant prie nusileidimo virvių.
„Šiuo metu tai yra tik spekuliacijos, laukiame daugiau informacijos iš Kirgizijos. Paprastai gelbėtojai pateikia savo išvadas, tikiu, kad ir Lietuvos alpinizmo asociacija vykdys atskirą nelaimės aplinkybių tyrimą“, – teigė S. Damulevičius.
Pasak jo, tai, kad tuo metu alpinistai nebuvo susirišę virvėmis, nėra klaida.
„Tikrai ne, kadangi alpinistai leidosi ne ryšyje, o stačiu reljefu, kuomet virvės naudojamos tik nusileidimui. Tokioje situacijoje tai yra standartinė (galima sakyti, net mažiausiai rizikinga) nusileidimo technika“, – teigė S. Damulevičius.
Jis paaiškino, kad Lietuvos alpinistai pasirinko labai sudėtingą maršrutą.
„Įkopimas vertinamas 5B kategorija pagal rusų sistemą, sunkesni tik 6–tos kategorijos maršrutai. Bendras šio maršruto ilgis yra apie 1000 vertikalių metrų, daugiausia kopiama stačiu ledu ir uolomis. Toks įkopimas tikrai pretenduotų į pirmą vietą Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo čempionatuose“, – teigė S. Damulevičius.
Pasak jo, alpinizme pavojai skirstomi į subjektyvius, priklausančius nuo pačių alpinistų įgūdžių, fizinių galimybių ir sprendimų, bei objektyvius, priklausančius nuo aplinkos (meteorologinės sąlygos, lavinos, akmenų griūtys ir pan.).
„Pastarųjų rizikų visiškai eliminuoti negalime. Nelaimes lemia įvairūs faktoriai ar jų visuma, bet nėra abejonės, kad žieminiai įkopimai yra pavojingesni už vasarinius dėl trumpesnės dienos laiko, šalčio, reikiamų techninių kopimo įgūdžių, didesnio lavinų pavojaus... Be to, didžioji dauguma nelaimių nutinka besileidžiant“, – teigė S. Damulevičius.