„Aš čia mačiau ir pirmą sovietų okupaciją, ir karo pradžią. Mačiau čia visko, nebuvau toks visai mažas, man buvo aštuoneri. Viskas buvo aišku, juk visi dainavo daineles: „Geltona, žalia ir raudona, tai – mūs tikroji vėliava. Sugrįš iš užsienio Smetona ir baigsis šita velniava“, – pasakoja profesorius.
Jo teigimu, pamatęs ilgas eiles išvažiuojančių iš Lietuvos, jis sugalvojo pasiūlymą. Anot V. Landsbergio, oro uoste reikėtų transliuoti muziką.
„Ne „balabaikas“, o: „Petys į petį, ei, vyrai, kas galit. Sustoję į darbą už mylimą šalį, prikelsime Lietuvą mūs“. Jūs einate prikelti ar bėgate? Tartum tie žmonės nesuvokia, kad jie dabar lemia Lietuvos ateitį“, – kalba V. Landsbergis.
Jis taip pat svarsto, kaip atrodys Lietuva Kovo 11-ąją. Ar taip pat pasipuošusi trispalvėmis, ar tai jau bus neaktualu, nes būsime užgesę? Kaip sako V. Landsbergis, galima daug kalbėti, bet tikroji meilė tėvynei turi eiti iš širdies.
„Jei širdyje nėra tėvynės meilės, jei leidi tėvynę niekinti, žeminti, purvinti ir netgi pikdžiugiškai pasijuokti, kai iš Lietuvos tyčiojamasi, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi? Tėvynės meilė yra ta pati meilė. Ji yra arba jos nėra“, – kalba profesorius.