„Labai tikėtina, kad rusai turi ir 1917 gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, ir 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės paskelbimo nutarimą, bet patekti į Rusijos archyvus nėra taip lengva. Dalis jų iki šiol uždaryti, dalies archyvinių dokumentų jie neskuba rodyti. Tačiau tenka apgailestauti, kad ir mūsų Švietimo ir mokslo ministerija nerodo iniciatyvos. Juk su rusais jau prieš kurį laiką parengtas bendras projektas leisti daugiatomį dokumentų rinkinį, tačiau ministerija neskyrė tam lėšų“, – bendraudamas su LRT.lt apgailestavo Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. A. Kasparavičius.
Jis su grupe Lietuvos ir Rusijos mokslininkų turėjo dalyvauti rengiant leidinį, kuriame būtų sudėti iki šiol niekur neskelbti Lietuvos, SSRS ir Rusijos ryšius liečiantys dokumentai nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Tikėtina, kad pavyktų rasti Vasario 16-osios nutarimą
Po nepriklausomybės atkūrimo, Rusijos prezidentu esant Borisui Jelcinui, kai santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos buvo ypatingai draugiški, Maskvos archyvuose yra tekę dirbti istorikui ir diplomatijos tyrinėtojui profesoriui Raimundui Lopatai.
Jis teigė, jog yra žinių, kad Maskvoje galima rasti po Lietuvos okupacijos iš Kauno išvežtą Prezidentūros fondo dalį, Užsienio reikalų ministerijos dokumentus.
Dalį Prezidentūros fondo į Lietuvą sovietmečiu pargabeno buvęs LSSR Mokslų akademijos viceprezidentas Juozas Žiugžda. Bet tarp tų dokumentų nėra nei 1917 m. gruodžio 11-osios deklaracijos, nei 1918 m. vasario 16-osios nutarimo.
Paklaustas, ar Rusijos atstovai niekada nebuvo užsiminę turį savo archyvuose šiuos Lietuvai ir jos istorikams svarbius dokumentus, R. Lopata tokių žinių nei patvirtino, nei paneigė.
Kiti mokslininkai, bendravę su LRT.lt, bet nenorėję skelbti savo pavardžių, tvirtino, kad kolegos rusai privačiuose pokalbiuose yra sakę, kad jų archyvuose tikrai yra tie dokumentai, tačiau, kai lietuviai nuolatos koneveikia Rusiją, šios mokslininkams užkertamas kelias bendradarbiauti su kolegomis lietuviais.
Rusijos archyvuose – unikalių dokumentų klodai
A. Kasparavičius įsitikinęs, kad, padirbėjus Rusijos archyvuose bent mėnesį, būtų galima parsivežti Lietuvai unikalių dokumentų.
„Net neabejoju, kad tie dokumentai atskleistų, kokiais diplomatiniais mechanizmais vyko bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Rusijos. Planavau iš Maskvos parvežti apie porą tūkstančių jau anksčiau atrinktų dokumentų, kurių kopijos dėl lėšų stokos nebuvo padarytos“, – dėl neįvykdytų darbų apgailestavo mokslininkas.
Pasak A. Kasparavičiaus, valdžios atstovai per šventes prie mikrofonų kalba labai gražiai, bet, kai reikia imtis darbų ir, žinoma, skirti jiems pinigų, niekam nieko nebereikia.
Istorikas sakė, kad su Lietuvos istorikais norą bendradarbiauti buvo pareiškęs Rusijos visuotinės istorijos institutas, tarpininkaujant Rusijos ir Lietuvos bendrai istorikų komisijai, kuri sudaryta abipusėms sudėtingoms problemoms spręsti.
„Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad taip kvailai kolegų rusų akivaizdoje atrodome jau ne pirmą kartą“, – nusivylimo neslėpė A. Kasparavičius.
Instituto vadovas tiki ministerijos geranoriškumu
Lietuvos istorijos instituto vadovas Rimantas Miknys neneigė, kad su kolegomis iš Rusijos jau nuo praėjusių metų vyksta intensyvus bendradarbiavimas ir Lietuvos istorikams randasi galimybių išvykti padirbėti Maskvos archyvuose.
Instituto vadovas pasakojo, kad Rusijos istorikai, be kurių pagalbos darbas Maskvos archyvuose neįmanomas, pasiryžę bendradarbiauti su mūsų šalies istorikais. Į Maskvą jau buvo nuvykę istorikai Česlovas Laurinavičius ir Zenonas Butkus. Jie atrinko kai kurias svarbias Lietuvai bylas. Dabar grupei istorikų reikėtų iš Lietuvos vykti į Maskvą padirbėti ilgesnį laiką.
„Atrodo, Švietimo ir mokslo ministerija jau suprato šio darbo svarbą. Kitą savaitę planuojame susitikti bei aptarti mokslininkų kelionės į Maskvą finansavimą“, – prasitarė R. Miknys.
Atskiriems projektams finansavimo neskirsto
Ministerijos atstovai, atsakydami į LRT.lt klausimą, kodėl iki šiol nebuvo skirtas finansavimas istorikų kelionei į Maskvos archyvus, tvirtino: „Švietimo ir mokslo ministerija atskiriems mokslinių tyrimų projektams finansavimo neskirsto. Valstybiniai mokslinių tyrimų institutai turi savo biudžetus – kasmet gauna asignavimus iš valstybės biudžeto moksliniams tyrimams vykdyti. Lietuvos istorijos institutui pasiūlyta naudoti šioms veikloms paskirtus valstybės biudžeto asignavimus arba dalyvauti Lietuvos mokslo tarybos vykdomose programinio konkursinio finansavimo priemonėse.“