– Kodėl pasukote į žurnalistiką?

– Maždaug 2000 metais mąsčiau apie akademinę karjerą, tačiau anuomet, kaip ir dabar, jauni mokslininkai uždirbdavo nedaug. Neturėjau paramos iš šalies, o reikėjo pragyventi. Todėl ir pradėjau rašyti, bendradarbiauti su spauda. Vėliau atsirado toks interneto portalas Omni laikas, vėliau evoliucionavęs į balsas.lt. Ten pradėjau dirbti, vėliau – LRT.

– Dirbate ir su vaizdo, ir garso, ir rašto raiškomis. Kuri raiška jums artimiausia?

– Taip, kadangi dirbu ir radijuje, ir televizijoje, ir rašau, nesunku pamatyti, kaip veikia skirtingi kanalai, kokią logiką ir niuansus jie turi. Tai man įdomu. Suprantu, kad kuri nors laida gali būti įdomi radijuje, bet ji visiškai netiks televizijai, ir atvirkščiai. Tarp medijų yra daug skirtumų ir, siekiant vienokių ar kitokių tikslų, galima pasirinkti reikiamą.

– Kurioje srityje jaučiatės tvirčiausiai? Rašote labai plačiai – ir apie politiką, ir istoriją, ir šiaip pamąstymus apie gyvenimą.

– Tai nėra taip platu. Viską galima apibendrinti, kad tai – pamąstymai apie gyvenimą. Ir politika, ir kultūrologija yra mūsų dabartinis gyvenimas. Baigiau istorijos fakultetą, todėl kuriu laidą „Istorijos detektyvai“. Manau, kad yra istorijos poreikis ir reikia į tai gilintis.

– Taigi pagal išsilavinimą jūs – istorikas?

– Istorijos fakultete baigiau kultūros antropologiją. Taip pat teko „paragauti“, kas yra sociologija, mokiausi ir semiotikos.

– Kaip susidomėjote politika?

– Manau, kad žmogui, kuris mąsto, neįmanoma išvengti politikos temos. Vis vien turi šiek tiek domėtis, kas ir kodėl vyksta. Jau akademinėje srityje daug skaičiau apie politinius procesus, analizavau. Rimčiau su politika susidūriau dirbdamas Omni laike. Mano pareiga buvo rašyti apie politiką.

– Kokią Lietuvos istorijos mįslę labiausiai norėtumėte išnarplioti?

– Norėčiau surasti Napoleono lobį. Viena vasarą ieškojau, bet neradau. Negaliu išduoti visų paslapčių, bet tame lobyje – brangenybės. Tai prancūzų armijos iždo pinigai. Daug brangenybių prancūzai prisigrobė Rusijoje, bandė jas vežtis. Tikėtina, kad tai buvo užkasta Lietuvoje. Manoma, kad viena iš vietų, kur gali būti lobis, yra netoli Tilžės, prie Nemuno. Tarpukario ten kasinėta, net sovietai buvo tuo patikėję ir perkasė visas kapinaites. Šis mitas labai visus masina, mane taip pat.

– Jei žmogus randa lobį, kiek jam tenka?

– Jei lobis randamas netikėtai, radėjui tenka 25 proc. Netikėtas radimas – kai eini eini, paspiri koją grumstą, o ten – lobis. Jei lobio ieškoma, vadinasi, žinoma, kur jis gali būti. Ieškoti lobio be žemės savininko sutikimo negalima. Iš principo, lobiai visada priklauso žemės savininkui. Jei žemė, kur lobio ieškoma, priklauso valstybei, tai reikia tartis su valstybe.

– O jei žmogus kasa sode bulves ir randa lobį?

– Tuomet jam lobis ir priklauso. Tačiau jei randamas Napoleono lobis arba Vasario 16-osios originalus aktas, o tai svarbu valstybei, tai gali būti paimta iš radėjo jam teisingai atlyginant.

– Ar sutinkate, kad istorija – smagus žaidimas? Yra faktai, bet į juos galima žiūrėti iš viršaus, apačios, kairės ar dešinės...

– Ir taip, ir ne. Tai diskusijos reikalas. Daug žmonių apie tai galvoja, yra parašę įvairių teorinių darbų. Apskritai, nėra tokio reliatyvizmo, kad galima būtų istoriją interpretuoti taip, kaip nori. Pavyzdžiui, jei viena šalis užpuola kitą, akivaizdu, kas yra agresorius, o kas auka.

Nors kartais viską norima apversti aukštyn kojomis, tai žinome iš Sovietų sąjungos pavyzdžio. Žinoma melą, kad neva Lietuva pati prie jos prisijungė. Jei žmogus turi aiškius moralinius kriterijus, jis mato, kas yra auka, kas budelis. Svarbiausia to nepamiršti.

– Kalbant apie švietimo sistemą, daug diskutuojama apie istorijos mokymą. Kaip manote, koks jis turėtų būti?

– Manau, kad taip, kaip dabar mokoma Lietuvos istorija, geriau visai nebūtų mokoma. Rezultatas baisus. Dauguma mokyklas baigusių mokinių, jei specialiai nesidomi istorija, ją greitai ir pamiršta. Taip neturėtų būti. Dabar nueita į testus, faktus...

Nusipirkau istorijos vadovėlį 7 ar 8 klasei, nes norėjau pažiūrėti, ko yra mokoma. Ir pasibaisėjau. Kadangi studijavau istoriją, skaičiau daug knygų, suprantu, kas ten parašyta. Bet jei būčiau septintoje klasėje, man būtų labai sunku suvokti, kas sakoma, kokie faktai svarbūs, o kurie ne. Ačiū Dievui, kad aš jau baigęs mokyklą.

– Reikia labai daug ką sausai kalti. Kaip tai galima keisti?

– Taip, o kam tas kalimas reikalingas? Reikia ne begalybės faktų, o mokėti suprasti ir paaiškinti esmines datas. Vienas bičiulis pasakojo, kaip jo dukra mokėsi istorijos Didžiojoje Britanijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos suvienijimo temai Lietuvoje skiriama viena pamoka, o Didžiojoje Britanijoje – dvi savaitės. Ten vaikai neapkraunami galybe kitų faktų, o analizuoja, kodėl Vokietija buvo suvienyta, kokios to priežastys ir pan.

Tuomet vaikai geriau supranta, kas yra istorijos vyksmas, kaip funkcionuoja visuomenė. Tokios žinios naudingos, padeda suvokti ir tai, kas vyksta dabar. Juk kam reikalinga istorija? Ne tam, kad žinotum šimtą faktų apie tai, kas vyko praeityje, bet tam, kad turėtum suvokimą, kaip vyksta istoriniai procesai. To turi išmokyti mokyklos. O kam reikalingos datos, kam reikia jas kalti? Juk viską galima greitai susirasti „Google“.