„Važinėjant po mokyklas matyti, kad šiandien prestižas vis mažėja. Vis mažiau jaunų žmonių renkasi tą profesiją. Man labai skaudu matyti abejingą jaunuolių požiūrį, jie dažnai mokytojo profesiją laiko antra po kalėjimo prižiūrėtojo pagal prestižą. Tai yra drama“, – kalbėjo žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas per „Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“.
Jo vertinimu, šioje srityje pasiektas dugnas, todėl yra pats laikas pokyčiams. Su vertinimu dėl dugno nebuvo linkusi sutikti Vilniaus politikos analizės instituto vadovė, buvusi prezidentės patarėja bei švietimo ir mokslo viceministrė Virginija Būdienė.
„Nesutinku dėl dugno. Manau, kad mokytojai visada turėjo prestižą, ir dabar turi. Jeigu šeimose paklaustumėte apie mokytojus, tai niekas nenumotų ranka: „ai, mokytojas“, – kalbėjo V. Būdienė.
Mokyklų lygis nevienodas
Švietimo ekspertė kritikavo mokyklų reitingavimo iniciatyvą, nes ji esą didina stigmatizaciją.
„Mes stigmatizuojame mokyklas, kur mokytojai sunkiausiai dirba. Tokios yra pagrindinės mokyklos miesteliuose, kurių devintose–dešimtose klasėse mokosi mokiniai, kurie neišvažiavo į gimnaziją. Tai yra sunkiausi mokiniai, ir pagarbos verčiausi mokytojai“, – sakė V. Būdienė.
Žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius gynėsi, kad vertinant mokyklas lyginami palyginami dydžiai, jis taip pat atkreipė dėmesį į ne vienodą švietimo kokybę mokyklose.
„Mes matome, kad rajonų pagrindinėse mokyklose lygis skiriasi aštuonis kartus. Vadinasi, vieni mokytojai net ir kaime sugeba įpūsti ugnelės vaikams – išmokyti matematikos pagrindų, o kiti sako – nebeįmanoma, čia – Lietuva, toks – socialinis kontekstas, beviltiška. Mes matome labai daug užgesusių žvilgsnių, ir tam nepritariame“, – kalbėjo G. Sarafinas.
Pasak jo, siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą svarbus visų visuomenės grandžių įsitraukimas.
„Aš, kaip žmogus, galėčiau savo šeimoje, savo vaikams uždrausti nepagarbiai šnekėti apie mokytojus. Kaip žurnalistas galėčiau stengtis kalbinti šviesulius, apie kuriuos mažai žinome. Patys mokytojai irgi turi ne vien sėdėti – jie apsirengti turi kaip žmonės, neateiti su nutysusiais megztiniais. Prieš vaiką atsistoti, kad nuo jo sklistų šviesa ir pagarba mokiniui“, – sakė G. Sarafinas.
Atlyginimai – ne prasčiausi
Žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius taip pat mokytojams siūlė „neverkti dėl atlyginimų“.
„Jų atlyginimai provincijoje yra normalūs, netgi aukšti, palyginus su kitomis profesijomis“, – kalbėjo G. Sarafinas.
Vilniaus politikos analizės instituto vadovė irgi kalbėjo apie tai, kad mokytojo profesijos prestižas ir patrauklumas yra susijęs ne tik su atlyginimo dydžiu.
Ji pritarė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko Audriaus Jurgelevičiaus mintims, kad kalbat apie švietimą tiek kartų buvo kartota, kaip viskas yra blogai, kad dalis mokytojų patys tuo patikėjo. Ir dabar nesiseka išlipti iš to uždaro pačių susikurto rato.
„Ne vienas užsienio šaltinis sako, kad jei mokykla ir mokytojai privedami prie streikų, tai mažiausiai penkerius metus normaliai ugdymo procesas nevyksta. Labai dažnai streikai yra susiję su priešrinkiminėmis kampanijomis. Mokytojų yra daug, ir kai kuriems politikams patogu jais manipuliuoti kalbant, kaip yra blogai, ir kaip jie padarys geriau. Švietimas turėtų būti visuotinio susitarimo dalykas“, – kalbėjo V. Būdienė.
Švietimo ir mokslo ministerijos teigimu, vidutinis pedagogo atlyginimas yra 520 eurų „į rankas“. Ministrės teigimu, didelės dalies mokytojų mažą daro užmokestį lemia nepakankamas darbo krūvis.
Trečdalis šalies pedagogų gauna mažesnį nei 500 eurų mėnesinį užmokestį neatskaičius mokesčių, vos 7 proc. – nuo 500 iki 600 eurų, 9 proc. – 600–700 eurų, 12 proc. – 700–800 eurų, 14 proc. – 800–900 eurų, 13 proc. – 900–1000 eurų, tik apie 15 proc. mokytojų uždirba didesnį nei 1 tūkst. eurų (iki mokesčių) atlygį.
Žadama, kad iki 2020 metų mokytojų atlyginimas sieks tūkstantį eurų prieš mokesčius.
Mato prošvaisčių
Tamsiomis spalvomis dabartinę situaciją piešęs žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius mato šviesesnę ateities perspektyvą. Jis tai sieja su mokytojų rengimo perkėlimu į Vytauto Didžiojo (VDU), Vilniaus (VU) ir Šiaulių universitetus.
„Kai pasiklausai, kaip šneka VDU ir VU ir ŠU vadovai ir atstovai, tai jie visai kitomis kategorijomis kalba. Jei rektorius išsikelia tikslą, kad „neišleisime nei vieno naujai parengto mokytojo nemokančio užsienio kalbų, jeigu neišleisime nei vieno mokytojo mokančio puikiai dirbti kompiuteriu, jeigu neišleisime nei vieno mokytojo, kuris negalėtų dėstyti iš karto dviejų disciplinų“, tai yra daug, ir atrodo visiškai simpatiškai“, – sakė G. Sarafinas.
Pasak jo, jei dar bus, kaip žadama, garantuota darbo vieta penkeriems metams po baigimo, užtikrintas1000 eurų atlyginimas, aukšto lygio rengimas, atsiras ir norinčiųjų stoti į pedagogines specialybes.
Vilniaus politikos analizės instituto vadovė buvo atsargesnė. Ji taip pat dabartinę situaciją pedagogų rengimo srityje vadino lūžio tašku, tačiau, pasak jos, kokių rezultatų atneš pokyčiai, dar anksti prognozuoti.
„Neužtenka suplanuoti gražių studijų programų, svarbu, kokie dėstytojai dėstys. Tie trys centrai yra gerai, manau, kad būtų dar geriau, jei jie būtų tarpuniversitetiniai centrai . Man dar neaišku, kodėl Klaipėdoje nerengiami mokytojai“, – sakė V. Būdienė.
Ji nebuvo labai linkusi tikėti pažadais dėl garantijų penkeriems metams užtikrinti darbo vietą, tačiau sveikino iniciatyvas dėl atlyginimų, stipendijų, stažuočių.
„Dėstydama VU pastebiu, kad į edukologijos magistrantūros studijas ateina labai skirtingų išsilavinimų žmonės. (…) Galbūt, tai yra mūsų susikurtas mitas, kad šios studijos nepopuliarios“, – sakė V. Būdienė.