Dar mažiau iš jų išdrįsta apie ją kalbėti, kaip apie mūsų valstybės Pergalę.
Itin giliai įsišaknijęs gedulo kultas vis dar neketina trauktis, nors jau kelinti metai tiek pirmasis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, tiek dabartinė vadovė Dalia Grybauskaitė, tiek jaunesniosios kartos visuomenės veikėjai stengiasi akcentuoti, jog ši data yra mūsų Laisvės ir Pergalės diena.
Visuomeninis transliuotojas kasmet Sausio 13-ąją anonsuoja kaip „vieną tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje“, o įvairūs žiniasklaidos kanalai bei mokymo įstaigos labiausiai akcentuoja kainą, kurią sumokėjo aukos ir jų artimieji.
Deja, daugelio kalbose ir veikiausiai mintyse tebetvyro gedulinga aura, nors liūdėti šiandien nebėra ko.
Kaip Sausio 13-oji tapo gedulinga diena
Pats 1990-1991-aisiais dar buvau ikimokyklinio amžiaus (tiesa, save jau pamenu tuo laikotarpiu entuziastingai žiūrint tiesiogines TV transliacijas iš Atkuriamojo Seimo rūmų), tad daug ką prisimenu visai neaiškiai. Bendrą vaizdą apie to meto atmosferą susidariau tik gerokai vėliau, klausydamas artimųjų, pažįstamų pasakojimų bei tyrinėdamas istorinius liudijimus.
Dėl vieno dalyko visi mano kalbinti ir klausyti Sąjūdžio amžininkai sutaria kone vieningai – 1991 m. sausio mėnesį jokios pergalingos nuotaikos nejuto niekas. Tiesos dėlei verta pasakyti, jog buvo priešingai – tiek Lietuvos valdžia, tiek ir visuomenė nerimavo ir mintyse svarstė baisiausius scenarijus, kuriuos gali įgyvendinti okupantai iš besupūvančios Kremliaus imperijos.
Žmonės neabejotinai prisiminė Stalino vykdytus valymus, Chruščiovo įsakytą susidorojimą su vengrais Budapešte ar tuomet dar šviežias, Gorbačiovo įsakymu, vykdytas gruzinų skerdynes Tbilisyje bei kinų komunistų partijos žiaurų susidorojimą su protestuotojais Tianmeno aišktėje.
O ir džiaugtis tada dar nelabai buvo ko. Vakarai vietoje to, kad bent žodžiu tvirtai užstotų laisvės išsiilgusias tautas ir pagrasintų begriūvančio komunistinio lagerio žandarams, iš esmės tik nedrąsiai skėsčiojo rankomis.
Įtariu, jog nemažai daliai lietuvių tautos po ilgo ir išoriškai taikaus Šaltojo karo laikotarpio, atvirai demonstruojama Maskvos imperialistų agresija tapo šoku.
Tarsi nemalonus šaltas dušas, privertęs iš džiaugsmingų tautinio atgimimo svajų sugrįžti į niūriai grėsmingą realybę.
Su užgimusiu Sąjūdžiu staiga iškilusi gyvenimo galimybė pabėgti iš Kremliaus tamsos nazgûlų suręsto tautų kalėjimo, ėmė sklaidytis it migla brėkštant. Todėl 1991-ųjų sausis daugeliui liudininkų atmintin įsirėžė kaip emociškai slogus, nerimą bei li8desį menantis laikas.
Dėl šių priežasčių, vėliau daugel metų vykdavę Sausio 13-osios minėjimai iš esmės apsiribojo oficialiomis valdžios pareigūnų kalbomis bei aukų atminimo pagerbimu. Kalbos retai kada būdavo įdomios. Mat didumą laiko kalbėdavo po Nepriklausomybės paskelbimo aukščiausius užėmę buvę komunistinės nomenklatūros atstovai, kuriems Sausio 13-oji geriausiu atveju nekelia jokių jausmų. Todėl daugelis renginių, rengiamų šiai dienai paminėti, buvo ir tebėra persmelkti prėsko oficialumo ir pilko biurokratizmo.
Kitas svarbus dalykas formavęs visuomenės savivoką buvo Sausio 13-osios, kaip išskirtinai aukų pagerbimo dienos, įvaizdis. Iš patirties sakau, jog vien niaurus gedėjimas, be jokių šventiškų Lietuvos pergalę menančių atributų, nėra patriotiškai labiausiai motyvuojantis užsiėmimas.
Kaip Sausio 13-oji virsta Laisvės ir Pergalės diena
Vis dėlto ilgainiui, bręstant naujai kartai, sąmoningai tuomet dar nesuvokusiai dramatiškųjų 1991 m., Sausio 13-oji natuūraliai ėmė įgauti kitokių, netradicinių prasmių. Daliai gniuždančios baimės atmosferos nepatyrusių jaunuolių buvo ir tebėra sunku suprasti bei įsijausti į gedulingą tradiciją, kurią pradėjo ir išpuoselėjo jų tėvai ir seneliai.
Naujoviškai, pozityvesnio šios datos įvaizdžio tendencijai labai pasitarnavo Facebookas. Per keletą metų ten bendraminčiai per Sausio 13-osios laikotarpio minėjimus kurstė, kurstė ir užkūrė šiokią tokią džiugesio bei pasididžiavimo šia diena liepsną. Daugelio jų mintyse susiformavo štai tokia maksima: „Šiandien reikia švęsti, o ne liūdėti, nes tąsyk Lietuva stojo į mūšį ir sėkmingai atlaikiusi puolimą, pasiekė pergalę“.
Kai kas, kritikuodami šį naujovišką požiūrį į Sausio 13-ąją, sako: „kokia ten pergalė, jei aukų patyrėm tik mes“. Bet pergalės praktiškai niekad neapsieina be žuvusiųjų. Tad net jei ir buvo aukų – savo tikslą pasiekėme – Lietuva iki šiol yra laisva. Tuo tarpu Kremliaus samdiniai, tarsi neturėję su kuo kariauti, patyrė pralaimėjimą. Šiandien pergalės faktas yra akivaizdus, todėl laikas jį įsisąmoninti ir pradėti švęsti.
Kai kas sako: „ką čia švęsti, jei žuvo žmonės – gi negražu, kai tėvai, motinos, seserys ir broliai gedi“. Aišku, valstybė turi pagerbti aukas, ypač tas, kurios krito kovoje už jos laisvę. Tačiau ji nerypauja ir nevaitoja, o džiaugiasi ir didžiuojasi savo didvyriais. Tokią dieną valstybė negali gedėti. Tai ne jos, o aukų šeimų bei draugų dalia.
Kai kas sako: „koks ten mūšis, jei ginkluota buvo tik viena pusė“. O vis dėlto tai buvo mūšis. Ir net ne tiek tarp mūsų ir Maskvos desanto, kiek lietuvių vidinis valios mūšis.
Jei Atkuriamojo Seimo deputatai arba žmonės, susirinkę aplink svarbiausius valstybinius objektus būtų pabūgę ir išsibėgioję – Lietuvos šiandien nebūtų. Gorbačiovas gerai suprato, jog situacija priklauso ne nuo jo. Jis, kaip velnias, tegalėjo tik provokuoti bei kurstyti lietuvių baimę ir abejones, bet neturėjo galimybės vienas pats viską imti ir išspręsti.
Aišku, visa ši biblinė vidinė dvikova tapo įmanoma tik dėl tarptautinės galios konfigūracijos. Maskva buvo bankrote ir praktiškai negalėjo leisti sau galimybės suerzinti Vakarų. Nepaisant to, valios mūšį laimėjome mes. Galbūt to iš pradžių nesupratome, tačiau šiandien tai akivaizdu – Sausio 13-ąją Lietuva apgynė savo laisvę. Tokias pergales verta, veikiau net būtina, švęsti.
Net neabejoju, jog kuo toliau bėgs laikas ir kuo labiau retės tuometį nerimą, baimę ir gedulą išgyvenusių kartų gretos, tuo labiau pergalinga ta diena lietuviams atrodys.
Kodėl gedulas neskuba trauktis?
Nepaisant naujų tendencijų į Sausio 13-ąją žvelgti pozityviai, rimties ir liūdesio atmosfera vis dar yra stipriai įsikibusi šios datos. Gedulingumo aurą palaiko keletas veiksnių. Vienas svarbiausių, kaip jau minėjau, yra Sausio 13-osios atmosferą išgyvenusių žmonių emociniai prisiminimai. O jie, absoliučia dauguma atvejų yra niūrūs. Tad, kol šie žmonės bus gyvi ir savimi liudys tuometę nuotaiką, šią Lietuvai itin svarbią šventę tebelydės nerimo prieskonis.
Antras dalykas, kuris formuoja ir nuolat pakursto gedulą ir negatyvias, demotyvuojančias lietuvių nuotaikas yra kasmet tuo pačiu periodu viešumoje vartojami terminai ir frazės. Pavyzdžiui kai kalba pasisuka apie Sausio 13-ąją daugeliui žmonių tarsi nejučia ima sprūsti tokie žodžiai: „viena tragiškiausių Lietuvos istorijoje datų“, „pralietas (lietuvių) kraujas“, „prisimindami tą dieną, nesulaiko ašarų“ „beginkliai su dainomis prieš tankus“, „kruvinojo sausio įvykiai“ ir pan.
Didžiausia bėda, jog šias frazes yra itin pamėgę ir visai nekritiškai naudoja ir Lietuvos žurnalistai, ir mokytojai. Tai yra žmonės, kurie ugdo jaunąsias kartas arba formuoja viešąjį diskursą.
Kitaip tariant susidarė ištisa loginė kilpa arba uždaras ratas, kai nerimą tą 1991-ųjų sausį patyrę mokytojai savo negatyvias emocijas perduoda vaikams. O kai šie suauga, dalis tapę žurnalistais toliau plėtoja negatyvias frazes apie Sausio 13-osios datą ir taip palaiko nerimą bei liūdesį visuomenės mintyse.
Pats prisimenu, kaip mane visai mažą, pumpavo tuo metu dar autentiškai tvyrojusiu gedulu. Šiandien gaila žiūrėti, kai dabartiniai pradinukai, nelabai suvokdami esmės, yra skatinami kartoti tas pačias, labai demotyvuojančias frazes apie kraują, aukas ir baimę.
1. Kodėl blogai kartoti, jog Sausio 13-oji buvo viena tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje
Pirmiausia, Sausio 13-oji nėra tragiška diena. Priešingai – tai Lietuvos šventė. Nacionalinio pasididžiavimo diena. Diena, kai labai minimaliomis aukomis sugebėjome apginti savo Tėvynę. Diena, kai žmonės patys ėjo ir beginkliai stojo prieš sužvėrėjusius Kremliaus okupantus. Galbūt ta diena buvo tragiška diena aukų šeimoms, bet tikrai ne Lietuvai.
Lietuva atstovėjo už save ir išliko. Nuo kada išsigelbėjimas iš mirties nagų yra tragiška diena? Sausio 13-oji yra antrasis mūsų (t. y. Landsbergio Lietuvos) gimtadienis. Maža to, sakyčiau, jog savo simboline ir emocine prasme net svarbesnis už oficialųjį gimtadienį, Kovo 11-ąją.
Tragiškos dienos Lietuvos istorijoje buvo 1794 lapkričio 16-oji, kai maskoliai sunaikino Tadeuszo Kosciuszko sukilimą, o po poros mėnesių su prūsais bei austrais pasirašė Lenkijos-Lietuvos Respublikos panaikinimo aktą. Arba 1940 m. birželio 15-oji, kai Smetonos režimas po ultimatumo įsileido tuos pačius maskolius. Po to, sekė trėmimai, laisvės kovotojų žudymai ir kiti okupacijos žiaurumai. Va, čia yra tragiškiausios dienos Lietuvos istorijoje, bet ne Sausio 13-oji.
2. Kodėl negerai akcentuoti pralietą lietuvių kraują
Tam, kad žmonės pagaliau patikėtų, jog Sausio 13-ąją pasiekėme pergalę, pralietas turėjo būti ne tik mūsų, bet ir priešų kraujas. Daugeliui, ypač tiems, kurie mažai apie tokius dalykus susimąsto, kyla logiškas klausimas – kaip galima laimėti, liejant tik savo kraują?
Vis dėlto, nors situacija paradoksali, t. y. kraujas liejosi tik mūsų – laimėjome – sėkmingai atmušę priešą išvijome iš savo šalies. Tai visiškai priešingas atvejis partizanų pasipriešinimui Kremliaus okupantams, kada lietuviai nukovė daugiau kaip 15 tūkst. stribų ir kolaborantų, tačiau pralaimėjo.
Tad norint pakeisti Lietuvos žmonių suvokimą, kad Sausio 13-oji yra ne gedulo, o Laisvės ir Pergalės diena, derėtų ten kur įmanoma vengti „mūsų pralieto kraujo“ leitmotyvo. Vizualiai, paviršutiniškai pasyvi pozicija, daugelį eilinių žmonių demotyvuoja ir menkina savigarbą.
Ir priešingai, veržlumas ir aktyvumas yra tai, kas motyvuoja labiausiai.
Štai kodėl keičiantis kartoms Lietuvoje, antrą gyvenimą išgyvena senasis didvalstybės simbolis – Vytis. Simbolis riterio, kuris liejo ne savo, o savo priešų kraują. Tad jei norime pajusti tikrą pergalės skonį ir laisvės gaivą, privalome nors kartais ir dirbtinai, tačiau būtinai vengti savo, kaip aukos ar pasyviosios pusės įvaizdžio.
3. Kodėl neverta kartoti leitmotyvo beginkliai su dainomis prieš tankus
Bėda tame, jog nuolat viešumoje girdimas linksniavimas, kad Lietuva pergalę pasiekė be ginklų, nemažai daliai žmonių formuoja įvaizdį, jog politinės pergalės yra pasiekiamos su dainomis, o ne ginklais rankose.
Kaip Vakarai save apgaudinėja su jau neva tikrai pūvančiu Kremliumi ir griūvančiu Vladimiro Putino režimu, taip lietuviai apgaudinėja save, jog Nepriklausomybę laimėjo su dainomis. Vietoje to, kad būtų daromi rimti darbai (vakariečių atveju – kad Maskva pasuktų liberalios demokratijos keliu, o lietuvių atveju – visuotinės karinės gynybos nuo galimo agresoriaus iš Rytų), yra tenkinamasi saviapgaule. Nuolat kalbėti apie dainų pergalę prieš tankus galbūt romantiškai patrauklu, tačiau žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – labai ydinga. Kodėl?
1990-91 m. ir apskritai viso Sąjūdžio laikotarpiu kitokio veiksmingo būdo be nesmurtinio pasipriešinimo nebuvo. Į priešus nelėkė akmenys ir kulkos, nes laimėti jais buvo neįmanoma vis dar faktiškai būnant Kremliaus imperijos malonėje.
Mes tuo metu turėjom lyderį, Vytautą Landsbergį, kuris tą suprato ir visą laiką ėjo it akrobatas lynu – iš vienos pusės savi, ištroškę keršto, iš kitos – priešai, laukiantys ir provokuojantys kirsti. Lynas ištemptas tarp situacijos de facto ir Vakarų – naujai besikuriančios valstybės vadovai turėjo laviruoti taip, kad Rytai negautų preteksto atviram puolimui, o Vakarai nenustotų remti bei tikėti mūsų valstybės laisvės ir demokratijos siekiais.
Sausio 13-ąją laimėjome tik dėl visiškai unikaliai susiklosčiusios geopolitinės-istorinės situacijos. Tuomečiai mūsų, ir, turbūt, latvių ir estų atvejai niekaip negali būti laikomi istoriniu pavyzdžiu kitiems. Ir net mums patiems.
Šiandien yra kitaip. Sakyčiau net priešingai. Be politinės valios ir gero pasirengimo ginklu pasipriešinti agresoriui iš Maskvos, nebegalima tikėtis išsaugoti Laisvę. Dainos negali būti laikomos ginklu siekiant laisvės.
***
Džiaugsmas kyla ne dėl šventės svarbos ar reikšmingumo – džiaugsmas yra žmogaus/visuomenės būsena. Sveika, neįbaiminta visuomenė švenčia ne tik savo šalies svarbias šventes, bet džiaugiasi ir kiekviena savo gyvenimo diena. Ir atvirkščiai – praeities traumų sukrėsta, baimės jausmo tebekamuojama visuomenė nesidžiaugs nei per šventes, nei tuo, kad gyvena laisvėje, nei apskritai, kad gyvena.
Visaapimanti baimė, kurią sėja Kremliaus nazgûlai savo pavergtuose kraštuose jau pusę tūkstančio metų, yra siaubingas dalykas. Daugelis net negalime įsivaizduoti, kaip paveldėta tėvų ar senelių baimė vis dar stipriai veikia mūsų kasdieninius sprendimus, karjeros pasirinkimus, gyvenimo prasmės suvokimą ir vertybes.
Iš mūsų artimųjų paveldėta baimė ir psichologinio saugumo stoka, lemia daugelį šiandienos bėdų – agresiją keliuose, agresiją šeimoje, nepasitikėjimą valdžia, politika, o labiausiai – nepasitikėjimą savimi, nuolatinį kitų įtarinėjimą bloga valia.
Tad nors gedulingumas ir niūrumas yra tarsi natūraliai įaugęs į mūsų tėvų ir senelių pasaulėvoką, neprivalome sekti jų pėdomis. Priešingai, turime valingai laužyti šias tradicijas. Taip, Sausio 13-oji buvo viena tragiškiausių dienų, bet ne Lietuvos, kaip sako Lietuvos radijo žurnalistai, o Kremliaus imperijos istorijoje.
Tad turime ne gedėti, o didžiuotis, ir švęsti atminimą aukų, kurios prisidėjo prie tokio didaus gėrio – Sovietų Sąjungos sugriovimo.
