Tuo metu politologas Vytautas Dumbliauskas įsitikinęs, kad konservatorių-krikdemų politikai Seime galėtų būti aktyvesni, o jų lyderis Gabrielius Landsbergis turėtų pasimokyti lyderystės iš buvusio šios partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus.
Greitai gali tekti imtis iniciatyvos?
Nors lėtai, bet konservatorių populiarumas vis auga, ir jie jau akivaizdžiai lenkia „valstiečius“. Politologai pastebi, kad susiklostė paradoksali situacija – nors didžiausios opozicinės partijos reitingai kyla, ši politinė jėga Seime gana tyli, o kartais ir nuosaiki valdančiųjų atžvilgiu.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologo B. Ivanovo, atrodo, kad konservatoriai nusprendė kurį laiką nieko nedaryti. Buvimas opozicijoje suteikia vieną privalumą: kai krinta valdančiųjų reitingai, kyla opozicijos.
„Konkurentų praktiškai nėra, nes liberalai – sužlugdyti. Manau, konservatoriams išvis nieko nereikia daryti šitoje situacijoje. Aš jiems net nepatarčiau ką nors daryti, nes staigesni judesiai galėtų viską sugadinti. Galima pradėti kelti socialinio teisingumo temą, kuri dabar aktyviai eskaluojama žiniasklaidos priemonių. Turbūt nerasime dienos, kai nebūtų straipsnio apie skurdą, siaubingus atlyginimus ir emigraciją.
Užtektų palinkti į tą pusę ir pirštu parodyti į valdžią, tačiau konservatoriai apie tai garsiai kalbėti negali, nes nėra nei opozicijoje, nei pozicijoje – po Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) skyrybų su Socialdemokratų partija TS-LKD yra tokioje pakabintoje situacijoje, kai turi nemažai kozirių ir nenori paleisti nė vieno iš jų. Vienas iš kozirių – būti su valdančiaisiais, kai patogu. Iš kitos pusės, gali save vaizduoti kaip opoziciją“, – LRT.lt kalbėjo politologas.
B. Ivanovo teigimu, tai – žaidimas dviejose aikštelėse, ir tai konservatoriams prideda balų. Jei tokia situacija bus ir toliau, po kelių metų konservatoriai Seime turės didelę daugumą.
Panašiai konservatorių situaciją analizuoja ir politikos apžvalgininkas G. Dabašinskas.
„Jų vietoje daryčiau tai, ką jie dabar ir daro – laukčiau, kol gerai prinokęs obuolys nukris tiesiai į rankas. Šita strategija pavojinga vienu atžvilgiu – negali kontroliuoti atsitiktinių procesų, ir jie, kai visą laiką atiduodi iniciatyvą kitiems, gali gerokai iškreipti situaciją, kuri, atrodo, yra tavo rankose. Čia kaip situacija dviračių maratone – antras dviratininkas, važiuodamas už nugaros pirmajam, yra neblogoje situacijoje ir tik laukia akimirkos, kada reikės lenkti pirmąjį. Įtariu, kad konservatoriams greitu metu gali tekti svarstyti, ar imtis iniciatyvos, ar ne“, – LRT.lt komentavo G. Dabašinskas.
G. Landsbergiui siūlo būti panašiam į A. Kubilių
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas politologas V. Dumbliauskas įsitikinęs, kad viena priežasčių, kodėl opozicija nutilusi, yra lyderystės stoka.
„Mano galva, Andriaus Kubilius buvo „kietesnis“, jam, matyt, patiko būti opozicijos lyderiu. Jis yra sarkastiškas ir savotiškas cinikas. G. Landsbergiui kažko trūksta. Aš daug ką suvesčiau į lyderio problemą. G. Landsbergis turi imtis to vaidmens ir pasimokyti iš A. Kubiliaus, pažiūrėti, kaip atrodė A. Kubilius, kai buvo opozicijos lyderiu, kaip dirbo. Ypač gerai jis atrodė 2000–2008 m. A. Kubiliui visuomet netrūko noro įkalti pozicijai“, – pastebi politologas.
MRU docentas tikina, kad ir kiti TS-LKD politikai galėtų būti aktyvesni. „Galėtų būti aktyvesni šešėliniai konservatorių ministrai. Tas pats A. Matulas galėtų būti aktyvesnis, argumentuotai kritikuoti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Konservatoriai turi šitiek žmonių, Viešpatie, intelektuali partija! Jiems tikrai netrūksta proto ir išsilavinimo, turi visokių specialistų ir žmonių, kurie seniai sėdi Seime“, – LRT.lt kalbėjo V. Dumbliauskas.
Politikos apžvalgininkas G. Dabašinskas svarsto, kad G. Landsbergis galėjo gauti patarimų neskubėti imtis iniciatyvos.
„Po rinkimų G. Landsbergis ilgą laiką grojo pirmuoju smuiku, labai stengėsi. Įtariu, kad jam kažkas patarė, kad jis nesiimtų pernelyg ankstyvos iniciatyvos. Jis, ko gero, norėtų kiekvieną kartą sudalyvauti, gal čia ir genai pasireiškia, kad jis taip šmaikščiai stengiasi pakomentuoti?“ – svarsto G. Dabašinskas.
VDU politologas B. Ivanovas klausia, ar G. Landsbergiui apskritai reikia save pozicionuoti kaip opozicijos lyderį: „Gal atvirkščiai – jam naudingesnė situacija, kai yra neaiškumas? Jei G. Landsbergis galėtų išvengti opozicijos lyderio vaidmens, kuri yra veikiau našta, jam rekomenduočiau taip ir elgtis. Neaiškumas yra tam tikra strategija, tai nebūtinai yra nepasirengimas, o greičiau net ir tam tikras žaidimas.“
LRT.lt primena, kad TS-LKD ir Liberalų sąjūdžiui nesusitarus dėl opozicijos lyderio, ši pozicija Seime liko neužimta.
I. Degutienė: esame pakankamai konstruktyvūs
Konservatorė I. Degutienė tikina, kad jos partija – pakankamai konstruktyvi, nelaidanti tuščių pasisakymų, o TS-LKD kritika esą duoda rezultatų.
„Pavyzdžiui, prieš Kalėdas, matydami, kas vyksta Salėje, kaip, pažeisdamas statutą elgiasi Seimo pirmininkas, buvome pakankamai vieningi su kitomis opozicinėmis frakcijomis. Vėliau buvome „išdurti“ dėl rezidentų atlyginimų, susikooperavo valdantieji ir priėmė savo sprendimą“, – prisiminė I. Degutienė.
Politikės teigimu, vos tik TS-LKD nariai buvo išrinkti į Seimą, konservatoriai pasiskelbė opozicine partija ir frakcija, buvo komentuojama, kad TS-LKD bus konstruktyvia opozicija.
„Buvo kalbėta, kad ne tik kritikuosime visais klausimais, bet, ten, kur valstybėje reikalingi sprendimai, mes juos palaikysime ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Kur matėme, kad yra elgiamasi neteisingai arba klaidingai, mūsų frakcijos ir partijos lyderis pakankamai aiškiai išsakydavo savo poziciją. Gal tik lyginant G. Landsbergį su A. Kubiliumi, jų yra skirtinga kalbėjimo maniera, retorika. Turbūt čia asmeninės politikų savybės skirtingos, o šiaip, manau, negali pasakyti, kad mes esame kaip pelė po šluota, sėdinti opozicijoje ir bijanti kažką pasakyti“, – LRT.lt sakė I. Degutienė.
Anot politikės, ne visuomet vienodos nuomonės laikosi opoziciniai partneriai.
„Kartais netgi mūsų bičiuliai liberalai ne visada mus palaiko. Paskutiniu metu net jų frakcijoje buvo skirtingi balsavimai. Apie frakciją „Tvarka ir teisingumas“ galiu pasakyti tą patį – jei dar su frakcijos seniūnu Remigijumi Žemaitaičiu dėl vieno ar kito balsavimo turime vienodą nuomonę ir, atrodo, viskas sutarta, jų frakcijos viduje yra 2–3 žmonės, kurie elgiasi kitaip. O dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos iki šiandien nežinau, kas jie tokie. Kaip reikia, taip valdančiosios koalicijos atžvilgiu ir elgiasi. Kaip ir nepasiskelbusi opozicija, bet de facto tai irgi yra dar viena valdančioji frakcija. Ieškoti vieningos opozicijos stiprumo pakankamai sunku, vienų mūsų balsų neužtenka, tai gal dėl to ir susidaro toks įspūdis, kad ta opozicija nėra tokia labai veiksminga“, – teigė I. Degutienė.
Nors I. Degutienė sako, kad TS-LKD valstybei reikalingus sprendimus palaiko ir žodžiais, ir veiksmais, praktika liudija, kad šios partijos atstovų Seime žodžiai ir veiksmai svarbiais klausimais nebūtinai sutampa. Antai konservatorių ekspremjeras Andrius Kubilius viešai piktinosi valdančiųjų sprendimu neproporcingai kelti atlyginimus prokurorams ir STT darbuotojams, vadino tokį sprendimą „kalėdiniu stebuklu“ ir tvirtino, kad po jo „bendros atlyginimų sistemos nebėra, taškas“. Tačiau kai dėl prokuratūros ir STT algų buvo svarstoma Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetuose, visi konservatoriai-kridemai kažkodėl vienbalsiai pritarė A. Kubiliaus sukritikuotam „kalėdiniam stebuklui“, patvirtindami analitikų įžvalgas apie stiprios ir nuoseklios opozicijos nebuvimą.