„Nežinau, vis tiek buvo susidėjęs su komunistais, gal žmonėms reikia tą priminti. Nors ir rašytojas, bet pasidavė tautai, nežinau, ar iš prievartos, ar iš ko“, – teigė skvere prie P. Cvirkos paminklo sutiktas Vytenis.
„Aš tai manau, kad reikėtų nuimti, nes mes dabar sprendžiame ne kažkokį kultūrinį klausimą, ne poezijos kokybės klausimą, o politinį. Žmogus vis dėlto buvo konjunktūrinis bolševikas, kuris išdavinėjo žmones ir juos už tai vežė į Sibirą, tai tą politinį sovietmečio vertinimą turbūt turėtume panaikinti“, – sakė Dovilas.
Jo nuomone, geriausia vieta P. Cvirkos paminklui – Grūto parke.
„Ne ne ne, mes jį gerbiame už jo literatūrą, tikrai ne, tegul stovi, mano nuomone. Neatiduosim“, – pareiškė Dana.
„Man, žinokit, nėra skirtumo, galit nuimt, galit ne. Aš čia vis tiek mažai būnu, aš iš Naujosios Vilnios. Neturiu dėl to nuomonės. (…) Na, žinau, kad čia P. Cvirka ir tiek, jo knygų neskaičiau“, – sakė Aleksandras.
„Aš nežinau, man atrodo, tai buvo mūsų istorija ir visus paminklus vis dėlto reikėtų palikti kaip istoriją, kad žinotume, kas gerai, kas blogai. Tegul žmonės patys sprendžia, kaip jiems vertinti, ar tai gerai, ar blogai, nes mes visą laiką primetame nuomonę, kad tas yra blogai, tas – gerai“, – mano Virginija.
„Matot, žiūrint, ką padarė blogai. Jeigu su sovietais niekas nebūtų draugavę ar nevykdę, sakysim, Kauno politechnikos instituto rektorius – buvo ir partijos narys, bet kiek paruošė Lietuvos inteligentijos, inžinierių. Čia reikia žiūrėti, ką padarė blogai ir ką padarė gerai“, – dėstė prisistatyti nenorėjęs vilnietis.
„Aš nieko prieš prieš tą paminklą, bet jeigu jo vietoje atsirastų kažkas naujo, kažkas labiau įprasminančio mūsų valstybę, tai būčiau niekio prieš. (…) P. Cvirką skaityti teko, ir nepatiko, tai kažkur užkaboriuose paslėptas daiktas, manau, reikėtų iš naujo prikelti, kad kiltų diskusiją, ar reikia mums šito paminklo, ar nereikia“, – teigė Justė.
„Manau, tikrai nereikėtų nuimti, kodėl jį reikėtų nuimti? Aš manau, kad tikrai nereikėtų jo nuimti, pas mus ir taip daug paminklų visokių nuimama, o čia, manau, labai gražu – aikštė ir paminklas labai tinka“, – dėstė Lukas.
„Ai, man netrukdo Cvirka, tegul būna. Žinau, kad rašytojas buvo, jo kūrybos nelabai žinau, tiesiog graži skulptūra, stovi ilgą laiką ir viskas, aš nemanau, kad čia reikia iš praeities ieškoti kažkokių demonų. Netrukdo“, – sakė Linas.
DELFI primena, kad klausimą dėl P. Cvirkos paminklo prieš keletą savaičių iškėlė Vilniaus meras R. Šimašius. Pasak mero, P. Cvirka buvo kolaborantas, o būdamas rašytojas, yra užfiksuota, užsiiminėjo plagiatu.
„Svarbu, kad istorinė atmintis mus įkvėptų, o ne murkdytų. (…) Kai tapau metu skubiausias dalykas, buvo Žaliojo tilto skulptūros, kurios, akivaizdu, ne tik pavojingos, bet ir blogą žinią siuntė. (…) Ne mažiau svarbus žingsnis buvo Lukiškių aikštė. (…) Kalbant apie simbolius, manyčiau, kad labai rimtą diskusiją mums pirmiausia reikia turėti dėl P. Cvirkos“, – yra sakęs R. Šimašius.
Sostinės politikams vis garsiau kalbant apie planus iš Vilniaus centro iškelti P. Cvirkos paminklą, apie galimybę jį priglausti yra užsiminę rašytojo gimtojo krašto gyventojai. Skulptūrą jie matytų stovinčią šalia P. Cvirkos memorialinės sodybos Klangiuose Jurbarko rajone,
Nors daugelis galvoja, kad sostinės centre stovintis paminklas P. Cvirkai žymi jo, kaip rašytojo, nuopelnus, iš tiesų šis paminklas buvo pastatytas jam kaip asmeniui, kuris aktyviai kolaboravo su sovietiniu režimu. Taip interviu DELFI yra sakiusi filosofė Nerija Putinaitė.
„Tas paminklas yra pastatytas turbūt dėl to, kad jis buvo vienas iš labiausiai tarp visų rašytojų ištikimas naujam režimui, ir netgi per trumpą savo gyvenimą galimai padėjęs jam įsitvirtinti“, – sakė N. Putinaitė. Pasak filosofės, iš Rusijos archyvų medžiagos galima matyti, kad jis kartu su Antanu Venclova buvo tarp tų tuomet dar nepriklausomų šalių rašytojų, kuriuos vis kviesdavo į Rusiją.