Idėją, kad galbūt reikia pagalvoti apie naują Lukiškių aikštės memorialo konkursą, prieš savaitę Žinių radijuje iškėlė prezidentės patarėjas vidaus politikai Mindaugas Lingė. Anot patarėjo, kurį cituoja agentūra BNS, susipriešinimas yra labai nenaudingas visuomenei, todėl išmintingiausia šitoje vietoje būtų daryti pertrauką, atvėsti, permąstyti, įvertinti padarytas klaidas ir pagalvoti galbūt apie naują konkursą.
Prieš porą savaičių paskelbta, kad Lukiškių aikštėje turėtų iškilti skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams. Jo pasiūlymas – aikštėje suformuoti kalvą partizanų bunkerio motyvais.
Tačiau Kultūros paveldo departamentas pareiškė, kad siūloma kalva, primenanti mišką ir partizanų bunkerį, pažeidžia paveldosauginius reikalavimus. Maža to, iki šiol netyla antrą vietą konkurse užėmusios Vyčio idėjos šalininkų balsai.
Susidariusi situacija pažįstama iki skausmo: laimėtojas aiškus, tačiau įgyvendinimas stringa.
Prieš V. Landsbergio valią kovojo R. Vanagaitė ir garsenybės
Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo ir paminklo joje pastatymo klausimas sprendžiamas nuo 1999 metų. Rietynės prasidėjo jau tuomet.
Kaip beveik prieš du dešimtmečius pranešė LRT televizijos laida „Panorama“, 35 garsūs kultūros veikėjai ir pramogų verslo žvaigždės kreipėsi į Seimą. Jie pasisakė prieš tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pasiūlytą nutarimo projektą Lukiškių aikštę formuoti kaip pagrindinę valstybės reprezentacinę aikštę, kuri atspindėtų ir istorinę memorialinę, ir rekreacinę funkcijas.
„Sprendžiant apie pačią pagrindinę Lietuvos ir Vilniaus aikštę, vis dėlto gal turėtų būti atsižvelgta į gyventojų nuomonę. (…) Jeigu apskritai Seimo funkcija yra skirstyti aikštes į vakarines, rekreacines, dar kažkokias“, – sakė tuometė festivalio LIFE direktorė Rūta Vanagaitė.
„Galvojant apie šitą aikštę, galvojama kaip apie Raudų sieną. Bet čia yra ne Jeruzalė vis dėlto, o Vilnius“, – tąkart dėstė filosofas Arvydas Juozaitis.
„O jeigu jau lenkti lazdą taip jau iki galo, tai tada, nežinau, gal kapines reikėtų padaryti toje aikštėje“, – sakė muzikantas ir aktorius Andrius Mamontovas.
Marijonas Mikutavčius projektą vertino kaip kėsinimąsi į tam tikrą gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. „Gal kai kam atrodo, kad pasaulyje yra tiktai vienas instrumentas – fortepijonas, ir gal kai kam atrodo, kad vienintelis kompozitorius yra Čiurlionis, ir kad vienintelis darbas yra Seime“, – tuomet svarstė M. Mikutavičius.
„Man labai įdomu – kada jie ten linksminosi, kodėl dabar staiga kas nors pasikeitė, – reaguodamas į kritiką, krizeno Seimo pirmininkas V. Landsbergis. – Bus vietos ir linksminimusi, tik galbūt ne bet kokiam linksminimusi. (...) Man atrodo, čia dirbtinis toks dabar žmonių kiršinimas“.
Pasak V. Landsbergio, Seimas ėmėsi svarstyti Lukiškių aikštės likimą, nes klausimas vis neišsprendžiamas. Galiausiai Seimas 1999 m. nusprendė Lukiškių aikštę paskelbti reprezentacine, skirta kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti.
Paskelbia nugalėtoją ir dingsta
Visus skelbtus konkursus dėl Lukiškių aikštės suskaičiuoti sunku, tačiau kai kurie jų sulaukė didelio visuomenės dėmesio.
Kaip nurodo ministerija, premijos skirtos trims pirmųjų vietų laimėtojams. Tačiau pasibaigus konkursui, lėšų projekto įgyvendinimui skyrimo klausimas Vyriausybėje nebuvo svarstytas. Vyriausybėje veikusi darbo grupė pareiškė, kad laimėtojų pasiūlyti projektai per brangūs ir valstybė šiuo metu nepajėgi jų įgyvendinti.
Taigi viskas baigėsi šnipštu, o naują konkursą 2013 m. pavesta organizuoti Kultūros ministerijai. Ministerija organizavo projektų konkursą ir buvo numačiusi premijas 1-5 vietos laimėtojams.
„Laimėtoju buvo išrinktas projektas „Tautos dvasia“, tačiau vyko diskusija dėl lėšų skyrimo jo įgyvendinimui. Neradus lėšų nei Vyriausybei, nei Vilniaus miesto savivaldybei, projektas taip ir nebuvo įgyvendintas iki galo. Be to, jis buvo kuriamas kitam aikštės projektui (tik vėliau buvo nuspręsta įgyvendinti dabar jau beveik pabaigtą Lukiškių a. projektą)“, – sakoma Kultūros ministerijos DELFI pateiktame atsakyme.
Lukiškių aikštėje statyti „Tautos dvasią“ siūlė Vidmantas Gylikis, Vytenis Hansell ir Ramunė Švedaitė. Konkurse dalyvavę kūrėjai gavo premijas – už I vietą skirta 5000 litų, už II – 3000 litų, du trečiųjų vietų laimėtojai gavo po 2000 litų. Beje, tąkart konkurso dalyviai turėjo pateikti pažymą, kad nebendradarbiavo su KGB.
„2011 m. Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto konkursą organizavo Aplinkos ministerija, o 2013 m. paminklo konkursą rengė Kultūros ministerija. Būtent šios dvi ministerijos ir turėtų įvardinti priežastis, kodėl buvo atsisakyta įgyvendinti šiuos projektus“, – aiškina Vilniaus savivaldybė.
Galiausiai nuspręsta konkursą organizuoti dviem etapais: pirmiausia sutvarkyti pačią aikštę, o paskui išrinkti joje tinkantį paminklą.
Šįmet Lukiškių aikštė galiausiai rekonstruota pagal architektų G. Čaikausko L. Naujokaičio, K. Akelaičio, V. Venckūnienės, A. Latako projektą. Tuo metu paminklo konkurse nugalėjo A. Labašausko kalvos idėja.
„Dažnai konkursuose matyti „balti organizaciniai siūlai“, vis pasitaiko kažkas nepamatyta, nepagalvota ir tuomet konkursuose atrenkami sprendimai, kurių vėliau negalima įgyvendinti ir prasideda ginčai ir nesutarimai“, – Lietuvoje paplitusią konkursinę praktiką įvertino Gintaras Čaikauskas. Jo siūlytas Vyčio projektas konkurse užėmė antrąją vietą.
Architektas: tai nepagarba valstybei
„Mums nieko nepaaiškino. Konkurso sąlygos numatė aiškią procedūrą – pirmos vietos laimėtojai turėjo būti kviečiami tolimesnių derybų, pasirašyti sutartį. Jeigu nebūtų susitarta su pirma vieta, turėjo būti kviečiama antra vieta ir taip toliau. Tačiau taip nevyko – mes negavome kvietimo iš Vyriausybės pradėti derybas dėl projektavimo“, – pasakoja 2011 m. konkursą laimėjęs, tačiau sumanymo ne dėl savo kaltės neįgyvendinęs Rolandas Palekas.
Kalbas apie naują konkursą architektas vertina su šypsena: „Aš nusišypsojau. Negaliu tokių dalykų komentuoti“.
Architektas perspėja, kad po tokių pavyzdžių jauni menininkai, kurie vis dar pilni idealizmo ir nuoširdžiai kuria, praras motyvaciją. Tokių ženklų esą jau yra – vis mažiau galima prisikviesti jaunų, nekonjuktūriškai mąstančių kūrėjų dalyvauti konkursuose viešosiose miestų erdvėse. „Labai daug skepsio. Tai, manau, susiję su viskuo – nusivylimas toks žiaurus ir toks bendras, kad tai, manau, susiję ir su mintimis apie emigraciją“, – sakė R. Palekas.
Bėda jau įsisenėjusi
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė sako, kad su Lukiškių aikšte bėda jau įsisenėjusi. „Tai yra praktiškai užprogramuota nesėkmė iki to momento, kada visuomenė susitars, ką Lukiškių aikštėje nori matyti ir kokią jai prasmę suteikti. Galime daryti konkursų kiek tik nori, bet jeigu architektui ar skulptoriui nebus pateikta labai aiški užduotis, ko iš jo tikimasi, bet kokiu atveju rezultatas kažkurios visuomenės pusės niekada netenkins, paaiškėjus rezultatams, visą laiką bus konfliktinė situacija“, – kalbėjo R. Leitanaitė.
Pasak R. Leitanaitės, iki šiol vieningos visuomenės pozicijos dėl Lukiškių aikštės nebuvo. Didelio streso prideda ir artėjantis valstybės šimtmečio minėjimas, kada bandoma gesinti gaisrą ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Kada skubama, niekas nenori laukti ir diskusijoms laiko nebėra.
Tuo metu laimėjusių projektų finansavimas – politinės valios ir ekonominiai klausimai. „Iš tikrųjų, kam daryti konkursą, jeigu nežinai arba jei žinai, kad pinigų nebus skirta. Konkursas tada tampa tik politinės akcijos įrankiu. Sunku pasakyt, kiek architektų kantrybė Lukiškių aikštės klausimu dar tęsis“, – teigė pašnekovė.
