„Jeigu mano buvusių kolegų ateina daug, tai reiktų nutarti, kas yra tas „daug“. Dabar bandau atgaminti, kas mano artimoje aplinkoje yra, tai kaip ir nė vieno nėra iš tų laikų“, – DELFI pasiteiravus, kodėl nemažas būrys buvusių dabartinio premjero kolegų, dar iš tų laikų, kai jis ėjo policijos generalinio komisaro pareigas, dabar ateina į įvairius postus, kalbėjo Saulius Skvernelis.

Klausiamas, dėl kokių savybių pasitelkė tuos žmones, Vyriausybės vadovas teigė: vienintelis kriterijus – tų žmonių profesionalumas ir padorumas.

„Tai žmonės, kurie patys darė, patys siekė galimybių, dirbo, arė, ir pasiekė. Patys“, – tikino jis.

Pasiteiravus, ar nekilo minčių, jog vienoje ar kitoje pozicijoje atsidūrus su juo siejamiems asmenims, kils įvairios abejonės, S. Skvernelis nustebo.

„O kodėl gali vertinti kritiškai žmones, kurie dirbo savo darbą ir pasiekė vieną ar kitą poziciją? Kodėl nevertiname kritiškai, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos atstovų? Nuo Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo, ministerijų – kiek ten tų žmonių čia yra?“, – sakė premjeras.

Kaip S. Skvernelis vertina nuogąstavimus, kad, jam tapus Vyriausybės vadovu, į valdžią ateina buvę pareigūnai?

„Na, matote: jeigu žmonės mano, kad pareigūnai yra šalyje blogis, tai tokie nuogąstavimai tada yra pagrįsti. Jeigu vertiname pareigūną, kuris tarnauja valstybei, kad tai yra blogis. Mano pozicija kitokia. Aš manau, kad turėti tarnautojus ir pareigūnus, kurie dorai dirba, tai gėris valstybei ir pliusas“, – pabrėžė premjeras.

Jeigu žmonės mano, kad pareigūnai yra šalyje blogis, tai tokie nuogąstavimai tada yra pagrįsti. Jeigu vertiname pareigūną, kuris tarnauja valstybei, kad tai yra blogis. Mano pozicija kitokia. Aš manau, kad turėti tarnautojus ir pareigūnus, kurie dorai dirba, tai gėris valstybei ir pliusas.

Kam teks aukštas postas

Susidomėjimas S. Skvernelio komanda kilo, prie kelias savaites pasklidus svarstymams, kas pakeis iš Vyriausybės kanclerės pareigų atsistatydinusią Mildą Dargužaitę.

DELFI šaltiniai tuo metu teigė, kad realiausias kandidatas į šį postą yra dabartinis Vidaus reikalų ministerijos (VRM) kancleris Algirdas Stončaitis. Į šias pareigas jis, konkurse nurungęs dvylika kitų kandidatų, buvo paskirtas 2015 metų sausį – netrukus po to, kai vidaus reikalų ministru tapo S. Skvernelis.
Skvernelio bendražygių skyrimo schema

Iki paskyrimo VRM kancleriu A. Stončaitis dirbo policijos generalinio komisaro pareigas ėjusio S. Skvernelio pavaduotoju.

VRM organizuoto konkurso vertinimo komisijai tuo metu vadovavo vidaus reikalų viceministro pareigas ėjęs Elvinas Jankevičius, priklausęs Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP).

S. Skverneliui atsistatydinus iš vidaus reikalų ministro posto, netrukus iš užimamų pareigų pasitraukė ir E. Jankevičius. Atsisakęs posto ministerijoje, jis paliko ir socialdemokratus.

Po rinkimų, S. Skverneliui tapus premjeru, E. Jankevičius buvo pakviestas į buvusio vadovo komandą – tapo ministro pirmininko patarėju savivaldos, regioninės bei socialinės politikos ir sporto klausimais.

Vyriausybės koridoriuose šiuo metu kalbama, kad po kilusio rezonanso dėl galimo jo perėjimo į Vyriausybės knceliariją, A. Stončaitis greičiausiai liks VRM. Jis pats DELFI tvirtino pasiūlymo užimti Vyriausybės kanclerio pareigas nesulaukęs.

Manoma, kad šiuo metu realiausias kandidatas į Vyriausybės kanceliarijos vadovus yra E. Jankevičius.

Ministerija – po premjero sparnu

Formuojant dabartinę Vyriausybę, buvo kalbama, kad būtent E. Jankevičiui bus patikėtas vidaus reikalų ministro postas. Tačiau premjeras S. Skvernelis į šias pareigas pasiūlė kitą žmogų – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėją Eimutį Misiūną.

Su juo S. Skvernelį sieja sena pažintis: 1996-1998 metais abu vyrai dirbo tuometinės Lietuvos Policijos akademijos Politinės teisės ir profesinės taktikos katedroje asistentais.

Ne be S. Skvernelio žinios vienas iš VRM viceministrų postų buvo patikėtas iki tol Alytaus policijai vadovavusiam Česlovui Mulmai. Tai šis pareigūnas praėjusių metų pabaigoje patvirtino leidiniui „Alytaus naujienos“.

„Man jas (pareigas – DELFI) maždaug prieš mėnesį pasiūlė premjeras S. Skvernelis. Davė laiko pagalvoti, praėjusią savaitę sutikau“, – tuo metu pasakojo Č. Mulma.

Pasienyje – išbandytas bendražygis

Prieš trejus metus, kai apsisprendė sukti į politiką, žinios apie tai, kad yra skiriamas vidaus reikalų ministru, S. Skvernelis sulaukė Maroke. Kartu su juo poilsiavęs senas bendražygis Renatas Požėla nuoširdžiai dėl to džiaugėsi.

„Tai buvo ir laimė, ir supratimas, kokia tai yra atsakomybė. Jo supratimas, kad teks palikti mylimą darbą, nusiimti uniformą, padėti į spintą antpečius ir užsidėti politiko kostiumą. Taip įvyksta vieną kartą gyvenime“, – sakė jis po kelerių metų BNS.
Renatas Požėla

Pareigūnų keliai susikirto dar 2005-aisiais – tuo metu S. Skvernelis buvo Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaras, o R. Požėla – šios rinktinės Tarnybos organizavimo skyriaus viršininkas.

2008-ųjų balandį S. Skverneliui tapus policijos generalinio komisaro pavaduotoju, Policijos departamente netrukus dirbti pradėjo ir R. Požėla – jis tapo Viešosios policijos valdybos viršininku. 2011-aisiais, kai S. Skvernelis generalinio komisaro poste pakeitė Vizgirdą Telyčėną, savo pavaduotoju jis pasirinko R. Požėlą.

Būtent šį pareigūną S. Skvernelis įvardijo savo įpėdiniu Policijos departamente, kai apsisprendė dirbti vidaus reikalų ministru. Tačiau tada sklandus procesas užstrigo. Policijos generalinio komisaro postas buvo patikėtas ne R. Požėlai, tačiau kitam pavaduotojui – kauniečiui Linui Pernavui. Kaip teigė S. Skvernelis, toks buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės bei tuometinio premjero Algirdo Butkevičiaus sprendimas.

Dėl policijos generalinio komisaro paskyrimo 2014-ųjų lapkritį vyko tikras detektyvas. Mat paaiškėjo, kad vidaus reikalų ministru paskirtas S. Skvernelis premjerui buvo pristatęs tris galimų savo įpėdinių pavardes, tačiau darbotvarkėje kažkodėl liko tik R. Požėlos kandidatūra.

„Galiu pasakyti, kad turėjau dar pokalbį su ponu S. Skverneliu. Irgi šitą klausimą aptarinėjome, tikrai buvo didžiulė įtampa atsiradusi, kad taip kažkas pasielgė nekorektiškai. Mes, aišku, viduje irgi pasistengsime išsiaiškinti“, – tuo metu žiniasklaidai kalbėjo A. Butkevičius.

Pats S. Skvernelis dėl šio nesusipratimo tuomet siūlė teirautis Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų. Jis gyrė generaliniu komisaru tapusį L. Pernavą, tačiau tuo pačiu pastebėjo: „Manau, kad po metų su trupučiu jis būtų tikrai ypatingai stiprus kandidatas, dabar jis irgi toks pats yra, bet galbūt dar trūksta šiokių tokių koridorių valdžios, Vyriausybės, Seimo, bet, manau, tai viskas yra išmokstama, svarbiausia, kad policija yra gerose rankose“.

R. Požėla paskyrimo sulaukė po kelių mėnesių – 2015-ųjų kovą vidaus reikalų ministras S. Skvernelis jį paskyrė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) viršininku. Tuometinis ministras kalbėjo taip nusprendęs, atsižvelgdamas į pareigūno „profesionalumą ir imlumą reformoms“.

Karjera – per Vyriausybės kanceliariją

Po to, kai policijos generalinis komisaras buvo paskirtas, S. Skvernelis viešai patvirtino kaip galimus pretendentus iš tiesų teikęs tris pareigūnus: jau minėtus R. Požėlą, L. Pernavą bei tuo metu Policijos departamento Imuniteto valdybai vadovavusį Donatą Malaškevičių.

Imuniteto tarnyba, prižiūrinti, kad pareigūnai laikytųsi teisės aktų reikalavimų, buvo įsteigta 2011 metais S. Skvernelio iniciatyva.

Ši institucija atliko svarbų vaidmenį ikiteisminiame tyrime dėl pareigūnams kritusių įtarimų neužkirtus kelio Drąsiaus Kedžio surengtoms žudynėms Kaune. Vykstant tyrimui, iš policijos generalinio komisaro pavaduotojo pareigų pasitraukė pagrindiniu įtariamuoju tapęsVisvaldas Račkauskas – teismų metu jis viešai pareiškė, kad atleisti jį siekė S. Skvernelis. Galutinai išteisintas V. Račkauskas buvo tik 2015 metais.

Imuniteto tarnybos įtaka buvo stebima ir 2014 metų žiemos pabaigoje kilusiame tuometinio Lietuvos Kriminalinės policijos biuro (LKPB) Algirdo Matonio skandale. Neblaivus už vairo sulaikytas A. Matonis vėliau gynėsi buvęs pavaišintas slapto policijos informatoriaus, iš kurio sužinojo tokią svarbią, visuomenei grėsmę keliančią informaciją, kad nesiryžo vadovybei jos pranešti telefonu, tad, sėdęs už vairo, bandė nuvykti į Kriminalinės policijos biurą, iš kurio galėtų saugiai paskambinti kolegoms.

Tuo metu į viešumą praslydo ir informacija, esą yra duomenų, kad prieš leisdamasis į kelionę, A. Matonis galbūt skambino S. Skverneliui. Tačiau šie duomenys nebuvo toliau narpliojami – D. Malaškevičiaus vadovaujama Imuniteto tarnyba pateikė išvadą, kad A. Matonis pažemino pareigūno vardą, todėl buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, netekdamas tarnybinės pensijos bei socialinių garantijų.

2014 metų gegužę LKPB vadovu buvo paskirtas Rolandas Kiškis, prieš tai vadovavęs Ukmergės policijai. Jį iš dviejų kandidatų išrinko Policijos departamente sudaryta Pretendentų į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas atrankos komisija, vadovaujama generalinio komisaro S. Skvernelio.

D. Malaškevičius netrukus taip pat padarė karjerą – S. Skvernelis, jau dirbdamas vidaus reikalų ministru, paskyrė jį policijos generalinio komisaro pavaduotoju. Šiame poste D. Malaškevičius pakeitė vadovauti VRK kanceliarijai išėjusį A. Stončaitį.
Donatas Malaškevičius

S. Skverneliui užėmus premjero postą, D. Malaškevičius šių metų vasarį tapo Vyriausybės pirmuoju vicekancleriu. Tuo metu buvo pasigirdę kalbų, kad jis gali pakeisti Vyriausybės kanclerę M. Dargužaitę – S. Skvernelis to tada nei patvirtino, nei paneigė.

Tačiau vos po mėnesio, kovo pabaigoje, D. Malaškevičius laimėjo konkursą valstybės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ Pirkimų centro vadovo pareigoms užimti. Siekdamas šio posto, jis nurungė keliasdešimt pretendentų.

Kartais pozicija pasikeičia

Dar vienas buvęs pareigūnas, šiuo metu esantis artimiausioje S. Skvernelio aplinkoje, – vos prieš keliolika dienų premjero patarėju teisės ir teisėsaugos klausimais pradėjęs dirbti Donatas Matuiza. Vasaros viduryje jis atsistatydino iš teisingumo viceministro pareigų, kurias ėjo nuo šių metų sausio.

D. Matuiza iš Teisingumo ministerijos, kur kuravo kalėjimų sistemą, pasitraukė nesiliaujant skandalui dėl Kalėjimų departamento naujojo vadovo paskyrimo. Birželio pabaigoje Teisingumo ministerija paskelbė, kad konkursą direktoriaus pareigoms užimti laimėjo teisininkas Artūras Norkevičius, tuo metu, kai S. Skvernelis vadovavo Vidaus reikalų ministerijai, ėjęs viceministro pareigas.

Dar anksčiau A. Norkevičius jau vadovavo Kalėjimų departamentui, o jo pavaduotoju tuo metu dirbo D. Matuiza. Tiesa, Teisingumo ministerija viešai paskelbė, kad vykstant konkursui, šis tuometinis viceministras buvo nusišalinęs nuo jo organizavimo.

Vis dėlto A. Norkevičius Kalėjimų departamento vadovu nebuvo paskirtas, dėl ko kreipėsi į teismą. Premjeras S. Skvernelis tuo metu daugeliui netikėtai pareiškė, kad sovietmečiu dvelkiančiai kalėjimų sistemai reikalingas su ja nesusijęs vadovas.

„Kodėl A. Norkevičius nebuvo paskirtas – didelė mįslė. S. Skvernelis, būdamas vidaus reikalų ministru, apie jį labai gerai atsiliepdavo, net patikėdavo laikinai pakeisti ministrą. O paskui staiga, šiam laimėjus konkursą, pakeitė nuomonę“, – stebėjosi nenorėję būti įvardinti DELFI kalbinti politikai.

Kalėjimų departamento vadovo konkursą prieš kelias dienas laimėjo Robertas Krikštaponis, nuo nepriklausomybės pradžios dirbęs policijos sistemoje. Prieš kurį laiką išėjęs į pensiją, pastaruoju metu jis ėjo bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ prevencijos skyriaus vadovo pareigas.

Duris atvėrė skirtingos institucijos

DELFI šaltinių teigimu, be S. Skvernelio dėmesio nebuvo paliktas ir didžiausias šalyje Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas (VPK). 2016 metų pradžioje tuometinį Vilniaus apskrities VPK vadovą Kęstutį Lančinską paskyrus Europos Sąjungos patariamosios misijos Ukrainoje vadovu, tuo metu VRM vadovavęs S. Skvernelis viešai pareiškė manantis, kad komisarą galėtų pakeisti vienas iš dviejų jo pavaduotojų. Šias pareigas tuo metu ėjo ypatingai didelę patirtį turintis kriminalistas Antonis Mikulskis ir Ernestas Jurkonis.

K. Lančinskui išvykus, A. Mikulskis tapo laikinuoju Vilniaus policijos vadovu, tačiau paskui situacija pasikeitė. 2016-ųjų rugpjūtį Vilniaus apskrities VPK sulaukė kito laikinojo vadovo – į šias pareigas iš LKPB buvo perkeltas R. Kiškis. Po mėnesio, kaip teigiama, tokią valią pareiškus policijos generaliniam komisarui L. Pernavui, Vilniaus apskrities VPK vadovu buvo paskirtas Saulius Gagas, prieš tai vadovavęs Policijos departamento Viešosios policijos valdybai.

S. Skvernelio kaip galimi pretendentai į Vilniaus policijos vadovus anksčiau įvardinti pareigūnai iš savo pareigų pasitraukė pasikeitus Vyriausybei. E. Jurkonis šių metų balandį tapo valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) deleguoto aplinkos ministro Kęstučio Navicko patarėju. Ši pareigybė, kaip skelbta, buvo įsteigta atsižvelgiant į Vyriausybės programos nuostatą mažinti korupciją valstybės institucijose.

A. Mikulskis šių metų rugsėjį S. Skvernelio buvo paskirtas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovu. Tai tapo įmanoma, Seimui šią vasarą pritarus Vyriausybės siūlymui keisti FNTT generalinio direktoriaus skyrimo tvarką, tvirtinant šį pareigūną be konkurso Ministrų kabineto sprendimu.

Anksčiau FNTT vadovas būdavo atrenkamas per konkursą, skelbiamą Vidaus reikalų ministerijos. Galiojant senajai tvarkai, iš Vyriausybės buvo pasigirdę siūlymų FNTT reorganizuoti, prijungiant šią tarnybą prie Valstybinės mokesčių inspekcijos, bet po Seimo sprendimo šios idėjos buvo atsisakyta.

Žurnalistų klausiamas, A. Mikulskis, turintis 30 metų kriminalisto darbo patirtį, sakė, kad jį su S. Skverneliu sieja tik darbiniai santykiai. „Mes buvome kolegos – jis buvo vadovas, kažkada pradėjo dirbti Traukuose, po to – Policijos departamente, bet mes nesame bičiuliai, mus sieja grynai darbiniai santykiai“, – teigė jis.

Išsakė palinkėjimą visuomenei

Kaip DELFI sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) vicepirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras, apie tai, ar teisinga skirti savo bendražygius į atsakingus postus, reikėtų spręsti pagal tų asmenų gebėjimą atlikti naujas pareigas.
Stasys Šedbaras

„Kai pats tapau ministru (1998-1999 metais jis ėjo vidaus reikalų ministro pareigas), pirmasis mano vizitas buvo pas mokslininkus, į universitetą, ir bent vieną viceministrą pasikviečiau iš tos aplinkos, nors nebuvome su juo pažįstami. Taigi, matyt, natūraliai kyla tokia idėja – į pareigas, nuo kurių priklauso ir tavo vertinimas, kvieti tuos, kuriuos geriausiai pažįsti ir labiausiai pasitiki“, – aiškino jis.

Pasak politiko, kviesti į atsakingas pareigas asmenis, kurių darbą žinai, galbūt geriau, nei patikėti postus pagal partinę priklausomybę.

Tačiau kalbėdamas apie tai, kad vis daugiau postų patikima buvusiems pareigūnams, S. Šedbaras įžvelgė galimas grėsmes.

„Tai kelia tam tikrą nerimą. Šiaip jau politinė kultūra sako, kad pareigūnai gal ir gali tapti politikais, tačiau paprastai būna numatomas „atvėsimo laikotarpis“. O čia susiklostė situacija, kai iš komisarų einama į ministrus, iš ten – į premjerus. Kai į tokias pareigybes žmonės labai greitai ateina iš specialiųjų tarnybų, gali kilti įtarimų, pagrįstų arba ne, kad jie gali panaudoti savo turėtas pažintis, informaciją, kuri gal platesnė nei kitų pretendentų. Tokio aspekto esama“, – sakė TTK vicepirmininkas.

Susiklostė situacija, kai iš komisarų einama į ministrus, iš ten – į premjerus. Kai į tokias pareigybes žmonės labai greitai ateina iš specialiųjų tarnybų, gali kilti įtarimų, pagrįstų arba ne, kad jie gali panaudoti savo turėtas pažintis, informaciją, kuri gal platesnė nei kitų pretendentų. Tokio aspekto esama.

„Jeigu kritinė masė iš vieno segmento stipriai didėja, be atvėsimo periodo, tai, be abejonės, klausimų gali kilti. Duok dieve, kad visuomenė to nepajustų“, – pabrėžė S. Šedbaras.