Daugelio žmonių akimis žiūrint, Vincentui gimtinėje nieko netrūko. Komunikacijos mokslus baigęs vyras Vilniuje IT srityje dirbo tinklų administratoriumi, nesunkiai rasdavo darbo net keliose įmonėse iš karto ir gaudavo tokį atlyginimą, kuris net ir šiomis dienomis Lietuvoje atrodo visai nemažas – apie pusantro tūkstančio eurų. Tačiau Vincentas nenorėjo dirbti ištisus vienuolika mėnesių per metus, juolab, kad ir patys darbdaviai atostogauti išleisdavo labai nenoriai. Jaunas vyras tuomet svajojo apie galimybę keliauti ir turėti daugiau laisvo laiko.

Hipių kaimelyje gyveno už 40 eurų per mėnesį

„Kai mano buvusi mergina baigė universitetą, nusprendėme išvykti ten, kur saulė šviečia, – į Ispaniją. Idėja, iš pradžių, buvo labai optimistiška. Kas mėnesį, galvojom, aplankysim po naują šalies regioną, pakeliausim, padirbėsim“, – prisimindamas jaunatvišką maksimalizmą, šypsosi Vincentas.

Visgi realybė pasirodė ne tokia paprasta. Jau antrą dieną Donostijoje, baskų krašte, kuprinę besimaudant nusinešė bangos – sūrus vanduo sugadino fotoaparatą, telefoną. Vėliau, lyg tyčia, prasidėjo ypač lietingos dienos. „Lietuvoje gajus mitas, kad Ispanijoje visuomet šilta. Iš tiesų, šiaurinėje šalies dalyje kartais lyja dar dažniau nei pas mus“, – sako pašnekovas.

Pirmąsias lietingo lapkričio naktis pora bandė miegoti palapinėje, tačiau ji greitai permirko. Vėliau, prispausti bėdos, keletą naktų lietuviai praleido paprasčiausioje telefono būdelėje.

„Visgi, galop, neištvėrėme. Sakom, šiaušiam, kur šilčiau, į Pietus. Kadangi turėjome „Interrail“ bilietus, kurie galioja visoje Europoje, tuoj pat sėdome į traukinį ir išvažiavome. Iš pradžių, pasiekėme Avilą, o ryte ten vėl netikėtai užklupo šalnos. Dar net išdžiūti nebuvome spėję“, – nesklandumus prisimena vyras.

Išgąsdinti netikėto šalčio, lietuviai netrukus patraukė į Madridą, o iš ten – į Almeriją, Andalūzijos uostamiestį prie pat Viduržemio jūros ir kartu vienintelę Europos pusdykumę. „Almerija mums pasirodė ganėtinai niūrus, negyvas miestas. Be to, buvom prisiklausę apie čia veikiančią lietuvių mafiją, išnaudojamus tautiečius. Nenoriu nieko įžeisti, bet dauguma jų atrodė, kaip sakoma, pernelyg intelekto nesužaloti. Kad neturėtume kokių nors nemalonumų, išvydę lietuvius, su drauge tarpusavyje kalbėdavomės angliškai“, – įspūdžiais dalinasi Vincentas.

Ėmus sekti santaupoms pora patraukė į Cabo de Gata-Níjar parką – išskirtiniu laukinės gamtos grožiu pasižyminčią Andalūzijos teritoriją. Jūros pakrante keliaudami nuo vieno prie kito čia įsikūrusio miestelio, lietuviai sutiko rusus, kurie papasakojo apie netoliese esantį hipių kaimelį.

Cabo de Gata

„Nenoriu atskleisti jo pavadinimo, kad tai netaptų dar viena eiline vieta turistams, bet galiu pasakyti, kad automobiliu ten patekti neįmanoma, nėra kelio, reikia bent 5 kilometrus žygiuoti per kalnus arba plaukti laivu“, – teigia Vincentas.

Vis dėlto jis sutinka pasidalinti neįprastos bendruomenės gyvenimo detalėmis. „Realiai tai – apleista vieta, kurioje likę tik kai kurių namų griuvėsiai. Prieš keliasdešimt metų juose ėmė kurtis atsitiktinai užklydę keliautojai, kiti žmonės apsigyveno palapinėse ar uolų urvuose. Aplink nuostabi gamta – slėnis, krištolo skaidrumo jūra, kalnai. Yra gėlo vandens šaltinis, elektrai naudojama saulės arba vėjo energija“, – pasakoja lietuvis.

Pasak jo, savotiškos bendruomenės organizatoriai buvo vokiečiai, gyvena nemažai čekų, prancūzų, o ekonominės krizės metu atsirado ir ispanų, nors prieš tai jiems ši vieta nerūpėjo. Kaimelyje nėra nei policijos, nei valdžios, nei gydytojų. „Jei kas miršta, išplukdo laivu, buvo atvejis, kai gaisrą gesino atskridęs sraigtasparnis. Didesnių konfliktų paprastai nebūna, o pavieniai nesutarimai išsprendžiami ganėtinai taikiai“, – sako Vincentas.

Kaip teigia lietuvis, tuo metu ši vieta jam tiko idealiai, nes pragyvenimas joje kainavo labai nedaug. „Per mėnesį išleisdavom apie 40 eurų, be vyno – apie 20 eurų. Daugmaž už 20 kilometrų buvo šiltnamių centras, kur, beje, dirbo labai daug lietuvių, ten tonomis išmesdavo įvairių vaisių ir daržovių. Ekologiški vyšniniai pomidoriukai, arbūzai būdavo pernelyg prinokę, kad juos vežtų į Vokietiją ar kokią kitą šalį – jie būtų paprasčiausiai supuvę. Na, o mums tai būdavo puikus ir dargi nemokamas maistas. Tuo tarpu ryžių ir panašių maisto produktų kartą per savaitę važiuodavome nusipirkti į netolimas gyvenvietes“, – neįprasto gyvenimo ypatumais dalinasi Vincentas.

Iš per kalnus atsitemptos medienos lietuvis jau buvo pradėjęs statyti savo namą, bet baigiantis pinigams ir nepavykstant apylinkėse susirasti bent šiokio tokio darbo, rojaus kampelį porai teko palikti.

Įsidarbino lietuvio valdomose apelsinų plantacijose

„Grynais turėjome apie 40 eurų, atvažiavome į Valensiją. Mūsų ispanų kalba, kaip pasakytų vietiniai, buvo indėnų lygio, bet vis tiek ėjome per barus ir bandėme ieškotis darbo. Bendratimis šnekėjome daugmaž taip: „Aš“, „būti“, „norėti“, „darbas“, „apelsinas“, – prisiminęs savo bandymus juokiasi pašnekovas.

Bet tuomet juokinga nebuvo. „Kaip tyčia, pataikėme atvažiuoti švenčių laikotarpiu, gruodžio pradžioje. Tą savaitę viskas dirbo tik pirmadienį, o mums teko glaustis palapinėje, apelsinų laukuose. Galop, vieną rytą, paskutinius skatikus išleidę kavai ir arbatai bei išdidžiai atsisakę mums padavėjos siūlomo sumuštinio, sužinojome apie vieną darbdavį iš Lietuvos. Jam paskambinę susitarėme dėl pokalbio už daugmaž 30 kilometrų įsikūrusiame miestelyje“, – tęsia istoriją Vincentas.

Jis su šypsena prisimena visą virtinę tolimesnių nesėkmių: „Naktį mus užklupo baisi liūtis, pigi palapinė permirko kiaurai, viduje buvo bent penki centimetrai vandens, gal ir dešimt. Lauke – molis iki kelių. Vargas tam, kam teko valyti benzino kolonėlės tualetą, kuriame kitą dieną sustojome apsišvarinti.“

Į sutartą vietą lietuviai šiaip taip nusigavo jau temstant, tačiau jų būsimasis darbdavys irgi vėlavo. „Manėm, visi išgersim kavos, pakalbėsim kavinėje... O mums skambina ir šiaulietišku akcentu sako, kad negali į ją užeiti, kviečia į autobusiuką. Nežinomas kaimiūkštis, vidurys nakties... Pats įsivaizduoji, kaip viskas atrodo“, – nejaukų vaizdą piešia Vincentas.

Visgi be pinigų likusiai porelei kitos išeities nebuvo – jie nusprendė surizikuoti. „Jei ką, pirma bėk, šauk, pasakiau draugei, gal bent tu išsigelbėsi. Taip nutarę išėjome į lauką ir pamatėme autobusiuką tamsintais langais. Įlipome. Variklis ūžia, viduje dar trys vyrai“, – pasakoja pašnekovas.

Tačiau tąkart porelei nusišypsojo laimė. „Pasirodo, mūsų darbdavys turėjo problemų su savo automobiliu – kažkas nutikę starteriui, dėl ko negalima išjungti variklio. Kaip minėjau, buvo išeiginės, tad nuvaryti į servisą mašinos taip pat nebuvo įmanoma. Dar trys vyrai, sėdintys autobusiuke, buvo reikalingi tam, kad, reikalui esant, galėtų automobilį stumtelėti. Žodžiu, tikra komedija“, – juokiasi Vincentas.

Jis tikina girdėjęs įvairiausių apgavysčių istorijų, tačiau sako, kad minėtas darbdavys su visais darbuotojais elgdavosi sąžiningai ir laiku išmokėdavo sutartas algas. „Dirbome nelegaliai, nes Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos sąjungą, taigi kitos galimybės nė nebuvo“, – pripažįsta pašnekovas.

Jis atskleidžia, kad apelsinų plantacijoje darbams vadovaujantis lietuvis taip pat turėjo mokėti apsaugos mokestį rumunų mafijai, nors ir nedidelį: „Algas skaičiuodavo ir išmokėdavo prie mafijos atstovų, paklausdavo, ar viskas gerai, o rumunai savo dalį tiesiog pasiimdavo.“

Anot Vincento, darbo ir gyvenimo sąlygos plantacijose nebuvo lengvos. „Kiekviename name gyveno daugmaž po dvidešimt lietuvių, kambariuose – po keturis penkis. Daug buvo ką tik iš kalėjimo paleistų asmenų, tad prisižiūrėdavome visko. Savaitgaliais tokie žmonės paprastai prisigerdavo ir kumščiais aiškindavosi santykius – dažniausiai dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kaimo šokiuose. Pats muštynėse dalyvavęs nesu, bet esu ne vienas jų išskyręs“, – sako pacifistu save vadinantis tautietis.

Visgi, pasak jo, žmonės užsidirbdavo nemažai: „Per mėnesį galėdavai gauti nuo 600 iki 1000 eurų atlyginimo, o 2004 metais Lietuvoje tai buvo dideli pinigai. Tiesa, visiems mokėdavo savaitės gale, į šią sumą būdavo įskaičiuotas ir apgyvendinimas.“

Paklaustas apie apelsinų skynimą, Vincentas tuoj pat pataiso: „Apelsinai ne skinami, o kerpami specialiomis žirklutėmis. Jei paliksi per trumpą kotelį, vaisius pradės gesti, jei per ilgą – pradurs šalimai gulintį apelsiną, jis supus, o tada suges ir visa likusi dėžė. Darbo metu mums reikėdavo nuskinti kiekvieną ant medžio kabantį apelsiną, tad reikėdavo nemažai paplušėti, palaipioti, juo labiau, kad tekdavo konkuruoti su kitais lietuviais, jei norėdavai uždirbti daugiau.“

Vincentas dar ir dabar pamena, kad už dėžę priskintų apelsinų būdavo mokama po 60 centų, o už dėžę mandarinų – po 1,20 euro. Ilgainiui jam ir jo draugei per mėnesį pavykdavo uždirbti apie 600–700 eurų. „Daugiausiai uždirbdavo buvęs maratono bėgikas. Jo mėnesinė alga siekdavo 1000 eurų. Nors apskritai visi ten gana padoriai susitaupydavo – apie keturis penkis tūkstančius eurų per sezoną. Žinoma, ir dirbdavo juodai, be ilgesnio poilsio. Mes buvome bene pirmieji, kuriuos išleido paatostogauti dviems savaitėms, bet visiems toks mūsų sprendimas pasirodė ganėtinai keistas“, – pamena vyras.

Dirbo erotikos muziejuje Barselonoje

Po keturių mėnesių darbo plantacijose Vincentas su drauge jau buvo sukaupę po 2000 eurų. Pasibaigus žiemai jie įsigijo naują fotoaparatą ir išvyko pakeliauti po Andalūzijos kalnus. Vėliau porai savaičių sugrįžo į Lietuvą aplankyti artimųjų.

„Pabuvę namuose nusprendėme, kad gėda grįžti, taip ir neišmokus kalbėti ispaniškai. Tad pailsėję užsirašėme į visas nemokamas kalbų mokyklas, kiek tik sugebėjome rasti Barselonoje, ir vėl išvykome“, – apie naują istorijos etapą pasakoja Vincentas.

Bet Katalonijos sostinėje likimas lietuviams nepašykštėjo naujų išbandymų. „Buvo labai sunku susirasti gyvenamąją vietą. Pigiausias kambarys Barselonoje kainavo apie 300 eurų, tačiau sužinoję, kad jame gyvensime dviese, kainą šeimininkai padidindavo iki 500 eurų. Išsinuomoti butą, net ir turint pinigų, apskritai buvo be galo sudėtinga: reikėdavo darbo sutarčių kopijų, banko laidavimo, o kur dar didžiulis užstatas... Vieni mūsų pažįstami reikiamus popierius per naktį padirbdavo „Photoshop‘u“, bet mes apie tokią galimybę sužinojome jau gerokai vėliau. Taigi, užuot padarę tą patį, Barselonos priemiestyje radome miškelį ir jame pasistatėme palapinę“, – sako pašnekovas.

Palikdami kuprines su brangiausiais daiktais saugojimo kamerose, dienomis lietuviai važinėdavo mokytis ispanų kalbos. „Buvo laikas, kai vienu metu lankėme bent tris ar keturis mokymo centrus, nors dauguma iš jų buvo nieko verti. Po to atradome kur kas aukštesnio lygio mokyklą, pavadinimu „Escuela de Idiomas de Barcelona“, kur už 200 eurų už pusmetį gaudavome išties vertingų žinių. Užsiėmimai vykdavo keturis arba penkis kartus per savaitę, trukdavo dvi akademines valandas per dieną, tiek pat laiko užimdavo ir namų darbai. Jei manęs kas paklaustų, per kiek laiko galima laisvai išmokti kalbėti ispaniškai, atsakyčiau, kad per dvejus metus. Žinant, kad po to gausi duonos“, – apibendrina Vincentas.

Palapinė

Gerėjant ispanų kalbos žinioms, darbo paieškos lietuviams iš tiesų tapo lengvesnės – netrukus jie įsidarbino Barselonos erotikos muziejuje, įsikūrusiame žymiojoje La Ramblos gatvėje. „Iš pradžių praeiviams dalinome skrajutes, vėliau sėdėdavome prie kasos aparato. Pirmuoju atveju uždirbdavome apie 600–700 eurų, antruoju – apie 800 eurų per mėnesį. Darbe vadovavo viena rusaitė, būtent ji pagaliau išnuomojo mums kambarį“, – dėkingas jaučiasi lietuvis.

Gyvena namelyje ant ratų

Erotikos muziejuje pora ilgainiui buvo įdarbinta legaliai, tiesa, mergina jame išdirbo dvejus metus, Vincentas – dvigubai trumpiau. Antraisiais metais vyras susirado jam labiau patinkantį darbą nedideliame 42 kambarių viešbutyje: pirmuosius tris mėnesius dirbo administratoriaus pagalbininku, vėliau išsireikalavo paaukštinimo.

Tačiau prabėgus metams darbe prasidėjo įvairios intrigos, o santykiai su drauge taip pat pablogėjo. „Mergina išvažiavo į Lietuvą, aš taip pat nusprendžiau skristi atgal taisyti situacijos“, – šypsosi Vincentas ir tuoj pat priduria, kad tai nebuvo geras sprendimas.

Gimtinėje vyras kurį laiką uždarbiavo įvairiose statybose – liejo pamatus, vėliau susirado darbą avialinijų kompanijoje „Air Baltic“. „Stiuardo profesija tuomet man atrodė ideali: 2 mėnesiai apmokamų atostogų per metus, geras atlyginimas, nuolaidos skrydžiams. Galėdavome pigiau nuskristi į Pietų Ameriką, Stambulą ar dar kur, be to, kasmet gaudavome ir vieną visiškai nemokamą skrydį“, – privalumus vardija Vincentas.

Minėtai avialinijų kompanijai Lietuvoje uždarius savo padalinį vyras gavo nemenką kompensaciją, už kurią įsigijo savo pirmąjį kemperį su viduje įrengta lova, virtuvėle. „Buvo galimybė toliau dirbti „Air Baltic“ bazėje Latvijoje, tačiau pagalvojau, kad mieliau jau trauksiu ten, kur šilta, taigi sėdau į savo autobusiuką ir išvažiavau atgal į Barseloną“, – sako pašnekovas.

Kemperis

Nuo to laiko nenuilstantis keliautojas kartu su savo šuniu Rudžiu gyvena Ispanijoje ir jau beveik devynerius metus dirba netoli Katalonijos sostinės esančiame dviejų žvaigždučių viešbutyje. Visgi tai toli gražu nereiškia, kad lietuvio gyvenimas pagaliau tapo įprastas. Anaiptol.

„Pirmaisiais darbo naujame viešbutyje metais gyvenau savo kemperyje, kurį pasistatydavau čia pat, už tvoros, o išeiginių metu važiuodavau prie jūros. Žinoma, buvau ir ne kartą apvogtas, visko pasitaikė. Vėliau įsigijau didesnį, aukštesnį autobusiuką, bet daugmaž prieš metus, gimtadienio išvakarėse, mano nauja mergina paliko jame degančią žvakutę. Dieną prieš automobilyje buvau kaip tyčia pakeitęs dujų balioną, tad kai mašina užsiliepsnojo, nieko nebebuvo galima padaryti. Po gaisro likau be piniginės, be telefono – be nieko“, – pasakoja Vincentas.

Šiuo metu jis už 600 eurų per metus nuomojasi Barselonos užmiestyje esantį žemės sklypą. „Kai sudegė mano autobusiukas, kurį laiką gyvenau palapinėje, o paskui nusipirkau namelį ant ratų – priekabą. Atsitempiau ją, perdažiau, įstačiau saulės energijos baterijas, po truputį įsirengiau. Ten gyvenu iki šiol“, – apie dabartinį savo gyvenimą kalba Vincentas.

Nepaisant visko, rodos, niekada nenuilstantis vyras kasmet bent porai mėnesių stengiasi išlėkti už Europos ribų, o vos praėjusį pavasarį kartu su draugu įsigijo burlaivį, kuris šiuo metu yra Klaipėdoje.

Paklaustas apie mūsų šalį, Vincentas atsiliepia palankiai, tačiau vadina save viso pasaulio piliečiu. „Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, pastebiu nacistines tendencijas. Tuo tarpu aš atvirkščiai – kosmpolitas: esu Lietuvoje, esu čia, esu visur, kur noriu būti. Nesiruošiu užsidaryti vienoje vietoje, net jei ji ir labai graži“, – samprotauja pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad viskas mūsų gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių: „Taip, kiekvieną kartą esame priversti kažką paaukoti. Aš, pavyzdžiui, pasirinkau gyvenimą be vaikų, be karjeros su šuoliu į viršų. Bet vietoj to turiu daugiau laisvo laiko, kurį skiriu sau.“

Pokalbio pabaigoje Vincentas priduria, kad pasaulis nėra pritaikytas keliautojams, o kiekviena valstybė, socialinė aplinka primeta žmogui savo įstatymus ir jį varžo: „Gal iš to ir kilo noras įsigyti laivą – kad būčiau nuo nieko nepriklausomas. Laisvas.“