„Gal niekas ir nežino, juk A. Brazauskas nebuvo entuziastas eiti į prezidento rinkimus. Jo politinis tikslas buvo daugiau premjero pozicija, ir mes norėjome įtikinti J. Marcinkevičių. (…) Tai turėjo būti toks inteligentijos autoritetas. Dabar kai kas ir šitą autoritetą bando nugriauti arba paneigti, be reikalo, beje“, - sakė G. Kirkilas per iniciatyvai „idėja Lietuvai“ skirtą videokonferenciją.

Nors LDDP nariai, pasak G. Kirkilo, buvo labiau už A. Brazauską, bet jie, ir jis pats asmeniškai, dalyvavo tame procese. J. Marcinkevičiui buvo pateikiamas čeko Vaclovo Havelo pavyzdys. Tačiau poetas atsisakė.

„ Jis labai korektiškai, labai mandagiai, su jam būdingu subtilumu, pasakė, kodėl jis nenori, negali dalyvauti politikoje. Jis sako: „aš tada prarasčiau savo , kaip menininko, kaip kūrėjo visą savijautą“. Mes jam irgi pavyzdžius teikėme - pavyzdžiui V. Havelas. „Ne, jis sako - ne, mano kūrybos profilis yra kitas. Vaclevas Havelas buvo pjesių, dramų kūrėjas, žinomas disidentas. Aš nebuvau net ir disidentas“, - jis sakė. Taip ir buvo, nepaisant to, kad su jo kūriniais ir sąjūdis ėjo“, - kalbėjo G. Kirkilas.

G. Kirkilo idėja – daugiau solidarumo

Socialdemokratų darbo frakcijos narys rinkdamasis savo „idėją Lietuvai“ teigė rėmęsis literatūrologės, profesorės Vandos Zaborskaitės mintimis. „Aš suformulavau vieną idėją iš trijų žodžių: pasitikėjimas, tolerancija ir solidarumas. Man atrodo, kad tai yra tie pagrindiniai dalykai, kurie turėtų mus konsoliduoti“, - kalbėjo G. Kirkilas.

Politiko nuomone, tai nereiškia, kad turėtų išnykti konkurencija, tačiau, jo vertinimu, kai kurių dalykų pas mus per daug.

„Pavyzdžiui, manau, kad mes, lietuviai, esame per daug linkę viską hipertrofuoti. Mes iš karto viską sutirštiname. Skirtingai, nuo estų. Man estų politinis gyvenimas yra gana gerai pažįstamas. Jie taip pat labai daug ginčijasi, bet jie laikosi priimtų sprendimų, net jeigu ir nesutinka su jais“, - sakė G. Kirkilas.

Pasak jo, Lietuvoje praktiškai tokių taisyklių niekas nesilaiko.

„Šviežiausias pavyzdys – Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Mes ją paskyrėme, bet ji jau susipyko. Pusė komisijos nepritarė galimam pirmininkui. Tai yra labai mažas pavyzdys, bet jis labai stipriai atspindi mūsų visuomenę“, - sakė G. Kirkilas.

Kitas pavyzdys, kuris iškilo politikui, buvo Valdovų rūmų atstatymo istorija.

„Aš labai gerai atsimenu, kaip 1988 metais Sąjūdis iškėlė šitą idėją, ir A. Brazauskas ją kažkaip pasiėmė. Jam visą laiką atrodo, kad tai yra labai svarbi idėja. Jis bandė pritraukti įvairius žmones ir Vytautą Landsbergį, kaip žinote, ir ponas Kazickas dalyvavo, ir daug kitų, bet vis vien vyko arši diskusija ir įvairiausi patikrinimai“, - sakė G. Kirkilas.

Tuo tarpu lenkai, pasak jo, Karaliaus rūmus atstatė, ir net tai padarė už žmonių pinigus.
„Reiškia, pavyko kažkaip konsoliduoti. Mes niekaip tokiais atvejais nesikonsoliduojame. Todėl, man rodos, vienoks ar kitoks pasitikėjimas yra būtinas. Galiu pasakyti iš savo patirties, kad būdamas premjeru dažniausiai būdavau linkęs pasitikėti žmonėmis, ir žurnalistais taip pat. Solidarumas Lietuvos visuomenėje yra tiesiog būtinas“, - sakė G. Kirkilas.

Be tolerancijos, pasak politiko, galimos tik laikinos pergalės.

„Pažiūrėkime į skandinavų visuomenes, į kurias mes dažnai orientuojamės. Jeigu pažvelgtume, kad ir į švedus, (…) jeigu socialdemokratai, kurie didesnę dalį pokario valdė, priimdavo kažkokius socialinius sprendimus, tai atėję į valdžią dešinieji konservatoriai dažniausiai jų laikydavosi. Todėl jie ir statė plytą po plytos tą pastatą, o mes pastatome kažką, vėl nugriauname, puolame“, - apgailestavo G. Kirkilas.