Kaunietis nenori kelti sumaišties, tačiau tikina, kad atėjo laikas ištaisyti šį, jo teigimu, istorinį nesusipratimą.
Tuo tarpu istorijos žinovai net neketina diskutuoti – Vytauto paminklas yra tipiškas tarpukario meno kūrinys, kurių apstu visoje Europoje. Mokslininkai teigia, kad šiandien yra kur kas didesnių problemų, nei diskutuoti apie paminklo iškeldinimą.
Istorija
Vinco Grybo sukurtas paminklas iškilo tarpukaryje – 1932 metais skulptūra atidengta Panemunėje, Lietuvos karo akademijos teritorijoje. Tuomet Vilnius buvo užimtas lenkų, todėl šventinant paminklą to nepamiršo ir kunigas.
„Šis paminklas auklės ir grūdins mus dar neatliktam svarbiam žygiui – Vilniaus vadavimui“, - kalbėjo kunigas.
Būtent todėl Lenkijai skirtas ypatingas dėmesys. Užsakovai labai aiškiai išdėstė, kaip turi atrodyti lenko skulptūra.
„Lenkas negalėdamas pakęsti Vytauto Didybės, užsidengęs akis rankomis iš Vytauto pusės, kad jo nematytų, stovi su visišku, tačiau klastingu nusižeminimu. Lenko poza turi būti prislėgta, apvilta, žvilgsnis nukreiptas į Vytautą, lyg prašytų išmaldos“, - tuomet reikalavo užsakovai.
Prasidėjus II Pasauliniam karui skulptūra buvo sunaikinta.
1990 metais jau nebeegzisuojančio pilietinio judėjimo „Aukuras” iniciatyva prasidėjo paminklo atstatymo darbai. Buvo pagaminta tiksli paminklo kopija. Tiesa, šį kartą karių skulptūros buvo išlietos iš bronzos. Buvusioje paminklo vietoje Panemunėje jo atstatyti jau buvo neįmanoma – ten pastatyti nauji kareivinių pastatai. Todėl buvo pasirinkta paminklą statyti Laisvės alėjoje.
Į apatinę paminklo dalį buvo įdėtas akmuo iš Žalgirio mūšio lauko, o ant viršaus pastatyta skulptūra. Įdomu, kad jau 1990 metais sprendimas skulptūrą statyti Laisvės alėjoje kėlė diskusijas.
1990 metų balandį Kauno valdžia leido statyti paminklą Laisvės alėjoje. Tačiau su viena sąlyga.
„Esant okupantų kariuomenei Lietuvoje, paminklas negali būti atstatytas senojoje vietoje ir bus grąžintas į ją, išvedus iš Lietuvos Respublikos okupacinę kariuomenę“, - toks užrašas netgi buvo pritvirtintas prie paminklo. Tiesa, yra ir dar viena sąlyga – paminklas gali būti iškeldintas „visuomenei pageidaujant“.
Bet kokiu atveju, išvykus sovietų kariuomenei paminklas liko stovėti bei stovi iki šiol.
Be to V. Jakas teigia, kad buvo dvi Vytauto paminklo versijos. Viena skirta stovėti kareivinėse, kita – Laisvės alėjoje. Pastaroji taip ir nebuvo pastatyta, todėl pasirinktas „paprastesnis“ variantas – atstatyta karinė skulptūra ir pastatyta Laisvės alėjoje.
„Iš esmės Laisvės alėjoje mes per skubėjimą pastatėme ne tą paminklą“, - konstatuoja V. Jakas.
Asmeninė patirtis
Paminklas Laisvės alėjoje stovi jau kone tris dešimtmečius, tačiau didesnių diskusijų jis nesukėlė. Tačiau V. Jakas į šią skulptūrą pasižiūrėjo per savo asmeninės patirties prizmę.
Menininkas užaugo sovietmečio vaikų namuose.
„Mes gyvenome tikrame kalėjime, kur patyčios, smurtas buvo kasdienis reiškinys. Tokia buvo mano vaikystė. Gal būtent tas patirtas skausmas ir liko pasąmonėje. Bandžiau kapstytis iš šios situacijos ir visuomet sekiau savo meninį pašaukimą. Menas turi tarnauti žmonės“, - DELFI pasakoja V. Jakas.
Būtent sudėtingos vaikystės išgyvenimai privertė menininką kiek kitaip pažvelgti į Vytauto paminklą.
„Kai aš matydavau šį paminklą visuomet mintimis grįždavau į vaikystę ir negalėjau su tuo susitaikyti. Negaliu ir dabar. Aš supratau, kad toks dalykas visiškai prieštarauja patyčių prevencijos programoms, kurios taikomos mokyklose. Tai yra smurto, neapykantos, pagiežos simbolis. Tai karo ikona, sukurta skatinti neapykantą, pagiežą ir pasipriešinimą. Tai yra ruoštis karui. Tai yra propagandos skulptūra“, - savo poziciją dėsto kaunietis.
Simboliai – akivaizdūs
Ant paminklo Laisvės alėjoje naudojami dabartiniai šalių simboliai. Tad, tarkime, Lenkijos turistui visiškai nesunku suvokti, kad Vytautas stovi ant jo tautiečio pečių. Ant totoriaus kario galima įžvelgti musulmoniškų simbolių.
„Aš stebiu simbolius ir noriu įžvelgti prasmę, ką menininkas norėjo pasakyti. Šiuo atveju smurtas net nėra slepiamas, neapykanta yra akivaizdi. Kodėl mes to nematome? Čia man didelis klausimas. Smurtas net nepaslėptas. Atkreipkite dėmesį į valstybių ženklus – taip neturi būti. Jei dar nebūtų simbolių, herbų tai gal dar būtų galima šiam paminklui suteikti daugiau interpretacijų. Bet čia yra aiški vizija, konkreti neapykanta ir simboliai. Tai yra tikrų tikriausias šovinizmas. Dabar šis neapykantos simbolis stovi Laisvės alėjoje“, - stebėjosi menininkas.
V. Jakas jokiu būdu nesiūlo naikinti skulptūros. Menininkas įsitikinęs, kad skulptūrą reikia perkelti į netoliese esantį Karo muziejų.
„Aš turiu nuostabią idėją, kaip ištaisyti padėtį, kad nebūtų kaltų. Mano tikslas yra dialogo būdu pasiekti suvokimo lygmenį, kad viskas yra gerai. Nieko baisaus neįvyko. Mes dabar galėsime suprasti, kas yra šovinizmas, kas yra holokaustas. Holokaustas ir prasidėjo nuo šovinizmo. Taigi siūlymas yra labai paprastas – atstatyti teisybę. Aš nesiekiu jokios konfrontacijos – aš siekiu suvokimo. Atviras aukuro šulinys, iš kurio trykštų šviesos fontanas - taip būtų įprasminta praeitis ir kiekvienas galėtų prie jos prisiliesti. Kiekvienas galėtų ją pajausti. Tai būtų nuolat kintantis, gyvas paminklas, kuris gali nuolat keistis, šviesos srautas keistis. O pats pamatas ir Žalgirio mūšio lauko akmuo yra esmė ir pagrindinė relikvija“, - sako kaunietis.
Kitų metų pradžioje šalia paminklo pradės veikti paroda, kurioje bus siekiama priminti paminklo istoriją. V. Jakas tai vadina pirmu žingsniu į dialogą su Kauno valdžia.
Siūlo ieškoti rimtesnių problemų
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doc. Kastytis Antanaitis menininko svarstymus vertina kategoriškai.
„Kiekvienas gali turėti savo nuomonę – esame laisva šalis. Tačiau man tai panašiau į marginalo išvadas. Tai tarpukariu sukurtas paminklas. Jei čia įžvelgia kažkokį šovinizmą, tai paprasčiausiai reikia gydytis. Kryžiuočiai, rusai, lenkai, totoriai nesimbolizuoja nei modernių tautų, nei Rusijos, nei Lenkijos. Tai Vytauto laikų, viduramžių laikų jo priešininkai. Viso labo tiek. Aš niekaip nesuprantu problemos“, - stebėjosi K. Antanaitis.
Mokslininkas vardija žinomus pavyzdžius Europoje: Napoleono arka Berlyne, Vaterlo stotis Londone, Trafalgaro aikštė.
„Kai jau žmonės neturi ką veikti, ieško problemų ten, kur jų nėra. Šiuolaikinė visuomenė paminklo tikrai neinterpretuoja kaip kažkokio išpuolio. Tai to laikmečio skulptūra, kurios buvo visur statomos be jokių piktybinių minčių. Tarkime, lenkai pastatė paminklą Jogailai. O ką, kryžiuočiai tai ne vokiečiai? O ten matyti jie išžudyti, guli lavonai. Kitas pavyzdys – Jano Mateikos Žalgirio mūšio paveikslas, kur pjaunasi, daužo lietuviai ir lenkai vokiečius. Turbūt irgi vokiečiams nesmagu. Iš tiesų aš nesuprantu tokių paieškų. Lyg Lietuvoje nebūtų šovinistų, prieš lenkus nusiteikusių lietuvių, antisemitų, kurie dabar realiai rašo ir dar velniai žino ką daro. Vietoj to ieško problemų praeityje. Taip, tai specifinio, karinio simbolizmo paminklas, tačiau jame keisti žmonės pradeda įžiūrėti politinę idealogiją“, - konstatuoja K. Antanaitis.