Katalonijos sostinėje esu buvęs ir anksčiau, tačiau šįkart jo dėka turėjau kur kas geresnę galimybę miestą pažinti iš arčiau. Štai keletas dalykų, kurie čia man paliko nemažą įspūdį, pradedant įvairiomis kultūrinėmis vietomis, baigiant aštriu marihuanos kvapu, vakarais sklandančiu bene kiekvienoje centrinėje miesto gatvėje.

Barselona – mažesnė už Vilnių

Vos išgirdus buvo sunku tuo patikėti, tačiau Barselona tikrai mažesnė už Vilnių. Net 4 kartus. Bet jei Vilniuje viename kvadratiniame kilometre gyvena apie 1 500, tai Barselonoje – 16 000 žmonių. Na, o iš viso gyventojų Katalonijos sostinėje daugmaž tris kartus daugiau – 1,6 mln. Tai – vienas iš tankiausiai apgyvendintų Europos miestų po Paryžiaus, Madrido, Londono ar Milano. Maža to, kasmet Barseloną aplanko ir milijonai turistų. Praėjusiais metais, pavyzdžiui, jų suskaičiuota 32 milijonai, kuomet Lietuvos sostinė per tą patį laiką sulaukia tik kiek daugiau nei milijono svečių.

Barselona

Aš be galo myliu Vilnių, tačiau po 26 jame praleistų metų nebeturėjau ten ką veikti. Tos pačios vietos, tos pačios dvi ar trys gatvės, kuriose savaitgalio vakarais verda bent kiek aktyvesnis socialinis gyvenimas, tie patys barai, tie patys klubai... Įgriso ir tai, kad naktinis gyvenimas Vilniuje baigiasi be galo anksti, o po vidurnakčio šalies sostinėje nerasi nė vienos vietos padoriau pavalgyti. Nuobodu.

Šiuo atžvilgiu Barselona man pasirodė daug priimtinesnė. Čia įsikūrę daugiau nei 50 meno muziejų (pradedant Pablo Pikaso ar Choano Miro, baigiant erotikos ir kumpio muziejais), yra 68 žaliuojantys parkai, didžiausias Europos futbolo stadionas, nesuskaičiuojama gausybė naktinių ir džiazo klubų, kurių Vilniuje man taip trūksta, daugybė barų (taip pat ir Hemingvėjaus baras, kuriame mėgdavo lankytis žymusis rašytojas), bent keletas paplūdimių ir daugybė kitų vietų, kurių paprasčiausiai neįmanoma išvardinti. Barselonoje gali ištisas dienas praleisti grožėdamasis išskirtine miesto architektūra, gali pakilti į Tibidabo kalną ir apžvelgti visą miesto panoramą, naktį pamatyti didžiulius šokančius fontanus (kodėl Lukiškių aikštėje nepastačius ko nors panašaus?) ir net užsukti į netoli jūros esantį zoologijos sodą. Čia niekada nesustoja gyvenimas ir neišmiršta gatvės, todėl man atrodė, kad Barselonoje galiu laisviau kvėpuoti.

Vaizdas nuo Tibidabo kalno

Jau antrą dieną mano draugas Marius, Katalonijos sostinėje gyvenantis antrus metus, parodė ne vieną dėmesio vertą vietą, tarp jų – ir Ispanijos pilietinio karo metu naudotus, bet vėliau apleistus La Roviros bunkerius. Nors rugsėjo pabaigoje buvo daugmaž 25 laipsniai šilumos ir teko nemažai paprakaituoti kopiant į kalną, nuo jų atsivėręs vaizdas mus apstulbino. Matėsi visa Barselona: erotiškai smailėjantis 38 aukštų Torre Agbar dangoraižis, jau antrą šimtmetį statoma Šv. Šeimynos (Sagrada Familia) bažnyčia ar žaliuojanti La Ramblos alėjos atkarpa. Priešingai nei minėtoje Tibidabo viršukalnėje, ant bunkerių, galima sakyti, visai nebuvo turistų, tik vietiniai katalonai, ateinantys pasimėgauti jūron grimztančios saulės vaizdu ir ramiai pagurkšnoti alaus.

Kadangi mano draugė studijuoja tapybą, daug dėmesio skyrėme ir muziejams. Nedidelis, bet jaukus buvo jau minėto siurrealisto Choano Miro muziejus, tačiau didžiausią įspūdį man paliko būtent Pikaso muziejus, kur eksponuojama apie 4 000 jo jaunystės darbų, tarp kurių ir įstabios ispanų tapytojo Diego Velaskeso paveikslo „Meninos“ interpretacijos (beje, ar žinojote, kad pilnas Pikaso vardas buvo Pablo Diego José Francisco de Paula Juan Nepomuceno María de los Remedios Cipriano de la Santísima Trinidad Martyr Patricio Clito Ruíz y Picasso?).

Taigi Barselona yra tikrai labai turtinga tiek kultūriniu požiūriu, tiek ir socialinio gyvenimo, pritaikyto visoms amžiaus grupėms (o ypač – jauniems žmonėms), galimybėmis. Per dvi Katalonijos sostinėje praleistas savaites aš ne kartą mėgavausi ne tik gerai žinomomis erdvėmis, bet ir atradau toli gražu ne visiems vietiniams pažįstamas vieteles, pavyzdžiui, daržovių ir vaisių krautuvėlę iš Vudžio Aleno filmo „Viki, Kristina, Barselona“.

Choano Miro muziejus

Ispanija ir Katalonija – ne tas pats

Kai nusileidau Barselonos El Prato oro uoste, daugeliui keleivių nepavyko greitai susigaudyti, kur pasiimti savo kelionių lagaminus. Nedėdamas daug vilčių būti suprastas, nuėjau apie tai pasiteirauti pagyvenusio oro uosto darbuotojo, o jis... kalbėjo angliškai! Man tai prilygo kone stebuklui, nes po pusės metų, kadaise praleistų netoli Madrido, buvau įpratęs, kad žmonės Ispanijoje šneka tik gimtąja kalba. Bet, kaip Barselonoje mane vėliau tikino ne vienas jos sutiktas gyventojas: Ispanija ir Katalonija – ne tas pats.

Mano draugas Marius taip pat ne kartą juokavo, kad Barselona – bene blogiausia vieta mokytis ispaniškai, mat daugelis čia supranta angliškai ir bene visi kalba kataloniškai. Tai – oficiali regiono kalba, kurią pasaulyje vartoja gerokai daugiau žmonių, nei, pavyzdžiui, lietuvių – vien Ispanijoje kataloniškai šneka daugiau nei 5 milijonai šalies gyventojų.

Dažna klaida manyti, kad Katalonijoje visi pakvaišę dėl bulių kautynių ar flamenko. Taip tikrai nėra. Paeljos, priešingai nei daugelyje kitų Ispanijos vietų, čia irgi nepopuliarios. Vietoj jų kur kas labiau rekomenduočiau išbandyti vietinių pamėgtus užkandžius, vadinamus pinčo (kataloniškai – pintxo). Tai – nedideli, bet labai gardūs ir išradingi sumuštinukai, persmeigti plonais pagaliukais. Pastarieji ne tik prilaiko maistą, bet ir nurodo užkandžio kainą: paprastu smeigtuku pervertas pinčo kainuos apie 1 eurą, spalvotu – apie 2 eurus. Baigus valgyti, padavėjai suskaičiuoja visus lėkštėje gulinčius pagaliukus ir pateikia sąskaitą.

Bene žymiausių Katalonijai būdingų tradicijų galima išvysti festivalyje „La Merce“. Rugsėjo 22–25 dienomis, kasmetinės gatvės šventės metu, Barselonoje vyksta šimtai nemokamų renginių, įvairios eitynės su būgnais ir skulptūromis, fejerverkų šou. Tačiau didžiausio susidomėjimo čia visuomet sulaukia žmonių bokštai, vadinami castells (lietuviškai – pilys). Šių pasirodymų metu skirtingų komandų dalyviai sulipa vienas ant kito, bandydami suformuoti kaip įmanoma aukštesnį žmonių statinį. Būtent šie gyvieji bokštai, taip pat ir bėgimas su ugnimi, kurio metu nelabieji varomi į pragarą, yra išskirtinės regiono tradicijos, kurių pamatyti kitur, greičiausiai, nepavyks.

Festivalis „La Merce“. Nelabųjų varymas į pragarą

Minios žmonių ir 4 000 policijos pareigūnų

Nors ir neplanuodamas, į ir taip jau sausakimšą Barseloną atskridau tokiu metu, kai čia žmonių sujudimas buvo dar didesnis nei įprastai. Visų pirma, buvo pats „La Merce“ šventės įkarštis. Antra, artėjo referendumas, centre be perstojo marširuodavo protestuotojų minios, o vakarais balkonuose sutartinai skambėdavo nepasitenkinimą balsavimo suvaržymais reiškiančių katalonų puodai. Be to, į šią spalvingą ir labai triukšmingą minią dar reikėtų įterpti 4 000 iš Madrido atvykusių, gerai ginkluotų policijos pareigūnų.

Iš pradžių, maniau, kad tokia policininkų gausa susijusi su gatvės festivaliu ir dar vasaros pabaigoje vienoje pagrindinių La Ramblos gatvių įvykdytu teroro išpuoliu. Visgi vėliau man paaiškino, kad pareigūnų tikslas – visai ne užtikrinti saugumą 4 dienas trukusios šventės metu, o malšinti galimas protestuotojų bangas. Beje, kai kurie iš jų į visa tai reagavo man dar nematytu būdu – spalvotais gvazdikais puošdami policijos automobilius.

Gvazdikai ant policijos automobilių
Asmeniškai man daugybės policininkų buvimas kėlė dvejopus jausmus. Atrodo, turėtum jaustis saugesnis, kita vertus, tokia jų gausa signalizuoja, kad kažkas negero tikrai gali įvykti. Mes su drauge, pavyzdžiui, jautėmės kiek nejaukiai, žinodami, kad vos už kelių minučių kelio nuo namų baltą autobusiuką vairavęs marokietis neseniai sutraiškė 13 niekuo dėtų žmonių ir sužeidė dar bent 100 nekaltų praeivių, o žvelgiant į tokią tirštą minią neatrodė, kad būtų sunku pakartoti ką nors panašaus.
La Ramblos gatvė piko metu

Dabar įvažiavimas į judriausią pėsčiųjų gatvę Ispanijoje užstatytas – ten stovi policijos furgonas, o šalia vis dar dedamos gėlės ir degamos žvakutės išpuolio aukoms atminti. Kaip sakė viena mano kalbinta Barselonos gyventoja, anksčiau, einant pro šią vietą, apimdavo keistas jausmas: vieni čia apraudodavo žuvusiuosius, kiti prie gėlių darydavosi asmenukes.

Ekstravagantiški transseksualai ir žolės kvapas gatvėse

Nesu marihuanos gerbėjas ir, tiesą pasakius, nelabai mėgstu dėl jos rūkymo pakvaišusių žmonių. Tačiau tai, kad už sutrauktą suktinės dūmą Lietuvoje nuo šiol iškart siunčiama į kalėjimą, man atrodo tikra beprotybė. Internete neseniai skaičiau teisėjo Audriaus Cinino komentarus šiuo klausimu, ir turiu visiškai su juo sutikti: jauni žmonės visuomet bus linkę daryti kvailystes, tačiau už visokias smulkmenas bausti juos laivės atėmimu yra tiesiog nežmoniška.

Ispanijoje situacija dėl „žolės“ yra visai kitokia. Čia leidžiama rūkyti marihuaną, tačiau ne bet kur, ne bet kaip ir ne bet kada. Kitaip nei Olandijoje, Barselonoje nėra coffee shopų, tai reiškia, kad viešumoje rūkyti negalima. Kanapių mėgėjai Ispanijoje buriasi į privačius klubus, tačiau ne kiekvienas gali tapti jų nariu. Norint patekti į vieną iš jų, reikalinga jau esančio nario rekomendacija, taip pat būtina nurodyti savo gyvenamąją vietą Ispanijoje, pateikti asmens tapatybės dokumentą ir panašiai.

Žinoma, atsiranda nemažai gudruolių, kurie minėtų apribojimų nepaiso arba tiesiog nusprendžia pasipelnyti iš turistų. Jei esate jaunesnio amžiaus, daug šansų, kad parūkyti „žolės“ jums pasiūlys tiesiog gatvėje, nors sutikti su tokiu pasiūlymu nerekomenduočiau: greičiausiai pažeisite įstatymus, rizikuosite sveikata arba būsite apgauti.

Marihuana Barselonoje mus gundė net keletą kartų. Pirmąjį sykį kažkoks juodaodis vaikinas labai įkyriai tikino žinąs „tam ypač tinkamą vietą“, antrąjį patraukti marihuanos kvietė žaliu paltu dėvinti mergina, centrinėje miesto dalyje lėtai važinėjanti dviračiu ir besižvalganti potencialių kanapių gerbėjų. Pirmosiomis dienomis Gotikiniame kvartale mane stebino tai, kad stiprus „žolės“ kvapas tvyro bene kiekviename gatvės kampe. Kartais juokaudavome, kad apsinešti galėtume vien pasyviai uosdami netoliese sklandančius marihuanos dūmus.

Tačiau konservatyvesnius lietuvius Katalonijos sostinėje turėtų stebinti ne vien kanapių kultūra, bet ir gerokai stipresnė, atviresnė LGBT bendruomenė bei antihomofobiška atmosfera. Čia nemažai gėjų, kurie gatvėje nesivaržo susikibti už rankų, taip pat lesbiečių ar ekstravagantišką elgesį demonstruojančių transseksualų. Teko, pavyzdžiui, matyti aukšto ūgio vaikiną skusta galva, kuris dėvėjo juodą sijoną, avėjo aukštakulnius ir kažką garsiai šūkavo savo draugui, pabrėžtinai mosikuodamas rankinuku ir tuo pačiu gestikuliuodamas kita ranka. Man sunku įsivaizduoti tokį vaizdą vienoje iš pagrindinių Vilniaus ar, juo labiau, Kauno gatvių, tačiau Barselonos centre į tai niekas nekreipė per daug dėmesio.

Beje, vasarą čia tokių vaizdų galima pamatyti dar dažniau, nes šiltuoju metų laiku Barselonoje vyksta įvairūs festivaliai, pritraukiantys LGBT bendruomenės narių iš viso pasaulio. Vienas iš tokių festivalių yra trijų dienų elektroninės muzikos fiesta „Sonar“. Būtent jo atstovai atsisakė bendradarbiauti su Lietuvos muzikos garsenybe Marijumi Basanovu („Ten Walls“) po to, kai šis 2015 metais socialiniuose tinkluose homoseksualumą prilygino pedofilijai.

Užrašas miesto parke

Na, o bendrai kalbant, Barselonoje bet kas gali pasijusti laisviau. Čia tiek daug skirtingų tautybių, skirtingas pažiūras, mąstymą ir kultūrą puoselėjančių žmonių, kad išsiskirti apskritai sudėtinga, net ir to siekiant. Gal dėl to ir aš Barselonoje jaučiausi tarsi naujai gimęs, o galvoti apie namus, kad ir kokius brangius, tuomet dar visai nesinorėjo. Dabar, skaitant apie eilinę Gedimino kalno nuošliaužą, idiotišką valdžios sprendimą kišti marihuanos parūkiusius jaunuolius į kalėjimą ir siaubingus Lukiškių aikštės memorialo sprendimus, juo labiau. Man neduoda ramybės tik vienas klausimas: ar ateityje mano mylimas, bet kaip reikiant pabodęs Vilnius galėtų būti drąsesnis, atviresnis ir gyvesnis miestas, bent šiek tiek panašus į Katalonijos sostinę?

Gaudi architektūra