A. Tereškino vertinimu, visuomenės poliarizavimasis nieko gero nežada, tik didesnį nusikalstamumą, nesaugumą, nusivylimą, socialines įtampas, baimę ir netgi socialinius neramumus. Apie Lietuvos visuomenę – interviu su VDU Sociologijos katedros profesoriumi, 2015 m. Lietuvos mokslo premijos laureatu, knygų autoriumi A. Tereškinu.
– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje justi „patriotų“ kova su tais, kurie įvardijami kaip „blogieji“, mus šmeižiantys ir dirbantys Rusijai. Kaip Jūsų, sociologo, akimis atrodo tai, kas pastaruoju metu vysta Lietuvoje?
– Matau atvirkštinį procesą: ne tik tai, kad visuomenę skaldo vadinamieji skandalistai, bet ir tai, kad atsiranda grupė isteriškų teisuolių, tokių, kaip Tapinas ir kiti, kurie užgrobia teisę spręsti, skųsti ir netgi visiškai stigmatizuoti suklydusius arba kažkuo nusižengusius žmones.
Taip pat pastebiu, kad mūsų visuomenė darosi nepakanti klaidoms. Manau, kad ir Juozas Statkevičius, ir Rūta Vanagaitė galėjo suklysti, galbūt ir sąmoningai, tačiau nepakantumas klaidoms yra uždaros policinės visuomenės bruožas. Esi nuteisiamas, gėdinamas vien dėl to, kad padarei klaidą, tau grasinama, tave išmeta iš visuomenės, esi netgi kaltinamas išdavystėmis ir darbu priešiškų valstybių agentūroms. „Normali“ visuomenė, kurioje norėtųsi gyventi, turėtų būti pakanti ir atvira mūsų paklydimams ir nepatogioms situacijoms.
– Gal tai susiję su socialinių tinklų įsigalėjimu, persikėlimu į feisbuką, kai itin lengva pulti ir smerkti?
– Taip, tai vienas iš paaiškinimų. Kita vertus, ne tik socialiniai tinklai, bet ir žiniasklaida labai prisideda prie vadinamųjų moralinių panikų, kurios kyla dėl įvairių visuomenės baimių ir nusižengėliško elgesio, pavyzdžiui, tokio, kaip R. Vanagaitės. Žiniasklaida dar labiau sustiprina šias panikas. Panikuojama dėl Lietuvos istorijos, dėl Rusijos grėsmės, dėl pašventintos tautinės atminties išsaugojimo ir t. t.
Tik reikia įsidėmėti tai, kad isteriškų teisuolių visuomenėje žmonėms, kurie patenka į šių moralinių panikų sūkurį, tikrai nelengva. Jie kankinami emociškai, morališkai, jiems net fiziškai grasinama. Neteisinu šių žmonių, bet kiekvienas iš mūsų turi teisę klysti ir atsiprašyti, klupti ir atsikelti. Tik vargu, ar tai įmanoma šioje konservatyvių visažinių ir hipokritų visuomenėje.
– Jūsų manymu, panašiais atvejais visuomenei reikia reaguoti ramiau, nebūti taip įsiaudrinusiai?
– Be abejo. Bet jau sakiau, kad tai sunku padaryti mūsų pervargusioje, susiskaldžiusioje, nesolidarioje visuomenėje, kurioje trūksta ne tik pasitikėjimo vienas kitu, bet ir supratimo bei užuojautos. Verta pridėti ir tai, kad mūsų viešumoje vyrauja konservatyvus, kartais ultrakonservatyvus, kalbėjimas, kuris yra iš esmės isteriškas, kategoriškas, veidmainiškas ir, mano nuomone, pasišlykštėtinas. Gaila, kad šiam kalbėjimui labai mažai atsvaros. Pamėgink jam pasipriešinti – tuoj būsi pavadintas „tėvynės priešu“ arba „nusidėjėliu“.
– Jums, kaip sociologui ir piliečiui, kokios didžiausios šiandienos Lietuvos bėdos?
– Į šį klausimą paprastai atsakoma taip: socialinė nelygybė, emigracija, savižudybės, smurtas, skyrybos, žemas gimstamumo lygis ir pan. Taip, tai didžiulės jau daug metų neišsprendžiamos problemos. Bet man, kaip sociologui ir piliečiui, norėtųsi kalbėti plačiau.
Man atrodo, viena didžiausių problemų yra tai, kad valstybė ir jai atstovaujantieji mums nuolat sako: tu esi nesvarbus, tu mums nerūpi, tu esi lengvai pakeičiamas, tu esi nusikaltėlis, nesugebantis savarankiškai spręsti, mes tave nudėvėsime ir lengvai išmesime. Tu esi pigi kiniška prekė. Kad šis požiūris yra persmelkęs daugelį valstybės lygmenų, dar labiau išryškėjo šio Seimo kadencijos metu.
Valstybė nusprendė, kad daugybė socialinių grupių, tarp jų mokytojai, gydytojai, dėstytojai ir kt., – problema, į kurios sprendimą neverta investuoti. Tai labai ciniškas lietuviško politinio ir ekonominio elito požiūris į savo piliečius. Dauguma Seime ir vyriausybėje svarstomų „reformų“ rodo, kad esantys valdžioje yra tikri sadistai: sadistiškai mėgaujamasi kenčiančiųjų ir vargstančiųjų skausmu, mėnesiais diskutuojama apie embrionus ir dvasingumą, „stiprinamos“ šeimos, ginčijamasi dėl alkoholio draudimų, bet nesiimama spręsti realių problemų, susijusių su mokesčių, švietimo, sveikatos apsaugos sistemos reformomis. Žiūrint į tai, kas vyksta, lieka tik atsidusti: mus valdo ciniškos davatkos ir beširdžiai sadistai.
– Šįmet viešojoje erdvėje pasikeitė diskursas: pagaliau pripažinta, kad šalyje – didžiulė socialinė atskirtis ir ji tik didėja. Kaip manote, kodėl tai suprasta tik dabar?
– Jau gerą dešimtmetį apie tai rašo Lietuvos mokslininkai, nors tik dabar jų balsas išgirstas. O gal ir neišgirstas. Galbūt apie tai imta kalbėti dėl to, kad bijoma tos didžiulės socialiai atskirtųjų ir skurstančiųjų armijos. Greitai Lietuvos visuomenė bus panaši į du rajonus – Kirtimų taborą ir prestižinį Laurų kvartalą Vilniuje. Tik kažin ar ilgai Laurų kvartale gyvenantieji galės tvoromis užsibarikaduoti nuo likusiųjų visuomenės narių, kuriuos galima vadinti „beklasiais“.
Poliarizuota dualistinė visuomenė nieko gero nežada, tik didesnį nusikalstamumą, nesaugumą, nusivylimą, socialines įtampas, baimę, netgi socialinius neramumus. Ši visuomenė yra labai ekonomiškai brangi, nes turi remti ištisą beklasių armiją. Jau senokai mokslininkai kalba ir apie dar vieną – prekariato – klasę, kuri yra praradusi bet kokį socialinį ir ekonominį saugumą. Tai „dirbantys vargšai“. Tokių mūsų šalyje tikrai nemažai. Nežinau, ar politinis ir ekonominis Lietuvos elitas tai suvokia. Jei suvoktų, nedrįstų elgtis taip, kaip elgiasi dabar. Kartais atrodo, kad jiems socialinės atskirties sąvoka tėra tik burtažodis, naudojamas dirbantiems vargšams užmigdyti.
– 2009 m. prie Seimo vyko riaušėmis virtęs protestas. Kartais protestuoja mokytojai, pensininkai, tačiau kitos visuomenės grupės tyli. Štai dėstytojai verkia dėl mažų atlyginimų, tačiau viešumoje praktiškai tyli, esą neprotestuoja dėl per didelės kultūros. Gal Lietuvos gyventojams reikia pradėti patiems daugiau reikalauti?
– Sunku protestuoti visuomenėje, kuri remiasi baime, bauginimu ir gėdinimu. Bijoma prarasti tuos varganus dalykus, kuriuos turime, ar tai būtų menkai apmokamas darbas, ar lengvata šildymui, ar pensija. Už tai, kad protestuoji, labai lengvai gali būti nubaustas. Tereikia prisiminti 2009 m. prie Seimo vykusias riaušes. Visi jose dalyvavę be išimties buvo apšaukti chuliganais ir nusikaltėliais.
Įstatymai, įtvirtinantys vis naujus draudimus, rodo, kad bauginimo ir gėdinimo bus daugiau. Todėl tokioje visuomenėje daug lengviau protestuoti savidestruktyviais būdais – žudantis, geriant, smurtaujant arba rašinėjant pykčio kupinus komentarus po žiniasklaidos straipsniais. Nemaža dalis žmonių iš viso užsidaro privačioje artimųjų ir draugų arba saugioje socialinių tinklų aplinkoje ir stengiasi nematyti, kas vyksta viešajame gyvenime, nes antraip nieko kito nebeliktų – tik žudytis arba emigruoti. Žinoma, galėtumėte sakyti, kad sutirštinu spalvas, bet mano tyrimai su socialinės atskirties riziką patiriančiais asmenimis man leidžia tai daryti.
– Minėjote, kad mūsų visuomenė įbauginta, o bauginimo ir gėdinimo bus vis daugiau. Ar tai užprogramuota kalbant apie skurdą, o gal tai sovietmečio trauma, kai žmonės bijojo viešai kalbėti ir nukentėti?
– Lengviausia manipuliuoti įbaugintais žmonėmis. Labai nesunku juos pravardžiuoti, gėdinti, kaltinti, bausti. Nesu tyrinėjęs sovietmečio traumų, todėl išvadų apie jas negaliu daryti. Be abejo, nemažai uolių komjaunuolių, dabar esančių valdžioje, yra atsinešę bauginimo ir gėdinimo kultūrą iš sovietmečio. Tačiau skurdas ir vargas, besitęsiantis kartų kartas, taip pat užprogramuoja žmones bijoti, paversti savo įniršį ir skausmą įvairiomis neapykantos formomis ir fobijomis.
– Būdamas žurnalistas, dažniausiai iš žmonių gaunu priekaištų, kad žmones gąsdiname nuolat rašydami apie Rusijos grėsmę. Jūsų akimis, ar iš tikro per daug Lietuvoje Rusijos baimės, kalbėjimo apie tai, ką pasakė Vladimiras Putinas ir ar drįs mus pulti?
– Taip, Rusijos grėsmė reali ir apie ją daug kalbama. Tačiau manyti, kad kiekvienas neatsargiai ištartas žodis, valstybės kritika ar protesto veiksmas – tai koziris Rusijos propagandai, tiesiog kvaila. Bauginant Rusija, slopinamas kritiškas mąstymas ir kuriama paklusnių, susvetimėjusių, nerimo kupinų ir labai pažeidžiamų žmonių masė.
– Esate sakęs, kad „valdžiai visai nerūpi piliečiai, kad rūpestis jais yra tik parodomasis, kad paisoma tik Katalikų bažnyčios ir stambaus kapitalo interesų“ ir tai lemia emigraciją. Kodėl taip manote?
– Matyt, tai sakiau tada, kai buvo priimtas naujasis Darbo kodeksas ir nenuilstamai diskutuojama apie amžiną embrionų šaldymą. Gal geriau pats Seimas užsišaldytų kokiam šimtui metų. Žinoma, juokauju. Be abejo, tiesioginio ryšio tarp keliaklupsčiavimo Katalikų bažnyčiai bei stambiojo kapitalo interesams ir emigracijos nėra. Tačiau neabejoju, kad kai kurie žmonės, pastebintys, kad pas mus labiausiai paisoma tik galingųjų visuomenės „žaidėjų“ interesų, ypač priimant įstatymus, nebemato savo ateities Lietuvoje. Lietuviškos ar amerikietiškos svajonės išsipildymo ieškoma kitur, nors ir ne visada sėkmingai.
– Dažnai dėl bėdų kaltiname sovietmetį, kai kuriose srityse, pavyzdžiui, savižudybių, tą yra patvirtinę mokslininkai. Tačiau kiek dar ilgai galėsime guostis ir skųstis, kad kaltas sovietmetis? Kiek mūsų pasiteisinimai pagrįsti?
– Manau, kad vis mažiau galime kaltinti sovietmetį. Tai tas pats, kas kaltinti savo tėvus, kad būdamas pilnametis vis dar turi psichologinių problemų. Tai reikštų, kad mūsų visuomenei reiktų kolektyvinės psichoterapijos, nors tie mokslininkai, kurie yra patvirtinę savižudybių ir sovietmečio ryšį, tikriausiai nieko apie tokio tipo psichoterapiją nekalbėjo. Jei gerai atsimenu, buvo siūlomi labai jau bendri ir abstraktūs sprendimai – keisti požiūrį į žmogų, didinti saugumo jausmą, puoselėti dvasingumą. Deja, per daugiau nei 25 metus nelabai kas šiuo požiūriu padaryta. Užuot kliedėjus apie dvasingumą ir egzistencinę visuomenės krizę, nulemtą sovietmečio, reiktų įdėmiau pasižiūrėti, kas vyksta čia ir dabar.
– Emigracija vienų įvardijama kaip dramatiška problema, kiti ramina, kad tai pasauliniai procesai, siūlo kalbėti apie globalią Lietuvą ir laisvo žmonių judėjimo teikiamus privalumus. Kurią pusę palaikote jūs?
– Nesu katastrofistas, nors kartais ir sutirštinu spalvas. Migracija man – natūralus procesas. Žmonės ieško, kur jiems geriau. Juk emigruojama ne tik iš Lietuvos. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad iš Airijos taip pat emigruoja daug jaunų žmonių, trokštančių geresnio gyvenimo kad ir Londone. Kai kurie iš jų grįžta, o negrįžtančius pakeičia imigrantai iš buvusio sovietinio bloko ar kitų šalių. Aišku, emigracijos kaina nemaža – vis labiau senstanti visuomenė, nepastovūs tarpasmeniai santykiai, nuotolio šeimos, visuomeninio solidarumo mažėjimas.
Be to, intensyvėjant emigracijai, praraja tarp daug ir mažai uždirbančiųjų vis didėja. Gilėja socialinė nelygybė, apie kurią dabar tiek daug diskutuojama. Bet, kaip anksčiau kalbėjome, vargu ar dabartiniam politiniam ir ekonominiam elitui tai svarbu. Pigios darbo jėgos galima parsigabenti iš bet kur. O nuvarytus arklius nušauna, ar ne?
– Tačiau Lietuvos gyventojai imigrantų nenori, ypač tų, kurie mažiau panašūs į mus. Kiek Lietuvos gyventojai ksenofobiški?
– Ksenofobijos ir kitokių fobijų daug. Čia galiu remtis prieš porą metų atliktais tyrimais apie socialinę įvairovę ir socialinę distanciją Lietuvoje. Juos darėme kartu su kitais Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininkais. Tyrimai rodo, kad lietuviai ne tik nenorėtų gyventi šalia musulmonų, Jehovos liudytojų ar iš įkalinimo įstaigų išėjusių asmenų, bet ir nenorėtų su jais kartu dirbti. Savo reprezentatyvioje apklausoje neklausėme apie žmones iš kitų šalių ar pabėgėlius, bet, neabejoju, rezultatai būtų panašūs. Savo pyktį, įniršį, nusivylimą, vargą ir skausmą Lietuvos piliečiai yra linkę paversti neapykanta, žodiniu ir fiziniu smurtu. O tam nėra lengvesnio taikinio kaip kitataučiai.
– Tačiau nemėgstamos ne tik Jūsų minėtos grupės, bet ir, pavyzdžiui, LGBT bendruomenė.
– Taip, LGBT bendruomenė – taip pat viena iš nekenčiamiausių paraštinių grupių, kuriai labai lengva primesti savo neapykantą ir pyktį. Juk ji pažeidžiama ir įbauginta. Šiai bendruomenei priklausantys žmonės jau išvadinti visais įmanomais šlykščiausiais vardais. Šie žmonės neturi teisės į privatų gyvenimą, nes niekaip nepriimamas partnerystės įstatymas to neleidžia daryti. Kas jiems leidžiama, tai tik slėptis savo naktinių klubų rūsiuose arba palaimingai emigruoti ten, kur visuomenė pakantesnė.
Per visus nepriklausomybės metus taip ir nesugebėta suvokti, kad, kuriant teisingą ir solidarią visuomenę, negalima diskriminuoti pažeidžiamiausių jos grupių. Kad intymių santykių įvairovė – klestinčios visuomenės garantas. Ką dabar turime? Ciniškus santuoka grįstos heteroseksualios šeimos stiprinimo, embrionų pavertimo visateisiais piliečiais įstatymus, abortų draudimo svarstymus, religinių fanatikių ir komjaunuolių „Hugo Boss“ kostiumais siautėjimą Seime ir visuomenėje.
– Kiek Lietuvoje dar įtakinga Bažnyčia?
– Kad Bažnyčia įtakinga, rodo įvairių partijų vadų lankstymasis jai kone prieš kiekvienus rinkimus į Seimą. Ši institucija pasiturinti, todėl dabar sėkmingai veikia visokių dukterinių organizacijų, pavyzdžiui, kad ir tokio neįtikėtinai keisto darinio kaip „Laisvos visuomenės institutas“ rankomis ir kojomis.
Per šią ir panašias organizacijas propaguojamas antraeilis moters vaidmuo tiek šeimoje, tiek visuomenėje (neva tai „lyčių papildomumas“), priešinamasi Stambulo konvencijos (Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo) ratifikavimui Lietuvoje, pateisinama LGBT žmonių diskriminacija ir neapykanta, gąsdinama socialinės lyties sąvokos grėsme, nors ši sąvoka jau daugiau nei penkis dešimtmečius plačiai naudojama socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Laisvės šioje ciniškoje organizacijoje tiek, kiek jos turi narve auginamos vištos. Mums, kaip toms vištoms, šis institutas leidžia pasižiūrėti pro grotas grodamas cinišką fanatizmo kupiną dainą „Tikroji laisvė – tik šiame narve“.
– Iš šio konteksto visiškai iškrenta tik ką pasirodžiusi Jūsų knyga „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“. Kodėl ją parašėte?
– Ko siekiate šia provokuojančia knyga?
– Siekiau tų pačių tikslų, kaip ir nemaža dalimi savo mokslinių darbų – kovoti prieš erotofobiją arba sekso baimę, parodyti, kad pasaulyje, kuriame atvirai kalbama apie seksą ir seksualumą, daug mažiau seksualinės prievartos ir daug daugiau erdvės laimės ir pasitenkinimo pojūčiui.