„Esu studentas. Visad stengiaus gerai mokytis. Gerais pažymiais baigiau mokyklą, neblogai išlaikiau egzaminus. Dabar įstojau į šaunųjį, pasaulyje pripažintą Vilniaus universitetą. Įstojau ten, kur norėjau. Ne į informatiką, bet ir ne į kokybės vadybą. Maniau, kad man pasisekė. Maniau, kad mano gyvenimas nusimato geras. Deja, vieną dieną viltys apie šviesią ateitį sudužo į šipulius“, - DELFI rašė studentas.
Naujai iškeptam studentui nerimą kelia mintis apie tai, kaip jam reikės pradėti savarankiško gyvenimo kelią pabaigus bakalauro studijas.
„Gerai, tarkim, baigiu universitetą. Man 23 metai. Jau 23 metai, o neturiu nė cento, nes už „studentiškus“ darbus moka grašius, už kuriuos gali nebent pavalgyti, susimokėti už transportą, gal įsigyti drabužį kitą. Taigi, 23 metų vis dar esu tėvų išlaikytinis. Randu darbą. Aš rimtai domėjausi, klausinėjau vyresnių draugų, dėstytojų – realus atlyginimas yra minimumas. Prieš jį realu turėti laikotarpį, kada tau išvis nemokės nei cento. Bus „praktika“. Bet gerai, tarkim 380 eurų“, - skaičiuoja jaunuolis.
Jis neatmetė galimybės gyventi „prastame rajone“, paskaičiavo, kad nuoma tokiu atveju jam kainuotų 200 eurų.
„Absoliuti dauguma baigusių studijas nuomojasi, taigi absoliučiai daugumai lieka 180 eurų. 100-150 eina mokesčiams, lieka 30-80 eurų maistui. Mano kelnių dydis svyruoja tarp XS ir S, tad turbūt nesu rajus, bet mažiau 100 mėnesiui neužtenka... Ir ne, aš neperku jokių kavų išsinešimui, nesilankau kavinėse“, - rašė studentas.
Jaunuolis susumavęs išlaidas suprato, kad išėjęs „į suaugusiųjų gyvenimą“ jis gaus atlyginimą, kurio neužteks net maistui, nekalbant apie transportą, internetą, muilą, šampūną, tušinuką, sąskaitos papildymą.
„Kažkoks košmaras... Na gerai... Tarkim, gaunu 450 eurų į rankas. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šalčiausią žiemos mėnesį galiu būt ramus, kad: sumokėta nuoma, dėkui Dievui, iš krano bėga vanduo, veikia šildymas, tikrai esu sotus ir pavalgęs. Tebūnie, imu gyventi pusbadžiu, kaip koks Afrikos vaikas, išmaldauju šeimininko, kad sumažintų vienam mėnesiui nuomą keliais eurais, prausiuosi kartą į dvi savaites, ir sutaupau mėnesio bilietėliui, kad galėčiau nuvažiuoti į darbą... Bet kaip pasipildyti telefono sąskaitą? Nusipirkti bent sauso šampūno, kuriam nereikia vandens? Parduoti inkstą? Siūlyti intymias paslaugas? Vogti, žudyti? Ką daryti?“, - klausė studentas.
Net ir 500 eurų per mėnesį perspektyva jo nedžiugino, nes paskaičiavo, kad už papildomus 50 eurų jam pavyktų nusipirkti šampūno, muilo, indų ploviklio, sumokėti sąskaitas, įsivesti internetą.
„Taigi, apibendrinkime: kad turėčiau kur gyventi, tai yra vieno kambario bute prastame rajone, kad jis būtų su patogumais, šildymu, vandeniu ir kita; kad turėčiau ko valgyti; kad turėčiau internetą ir keletą papildomų patogumėlių, tokių kaip muilas ir t.t., man reikia 500 eurų į rankas“, - konstatavo jaunuolis.
Tačiau jis suvokė, kad už tokią sumą neįsigis nuosavo būsto, automobilio, neišsilaikys teisių, nepamatys užsienio, nenueis į kiną ar teatrą, galeriją.
„Net pusaklis būdamas neišgalėsiu įsigyti akinių, net pajuodusiais dantimis negalėsiu jų susitaisyti, o tam, kad nusipirkčiau batus, turėsiu rinktis, atsisakyti maisto ar inksto, bet... Bet 500 jau būtų šis tas...Tačiau gauti pirmus kelis metus tai misija neįmanoma... O gal ir išvis neįmanoma, kai pažiūri į darbo skelbimus...“, - rašė devyniolikmetis.
Jaunuolis teigė besijaučiąs depresyviai. „Negi mano dalia – būti tėvų išlaikytiniu? Ar mauti į užsienį, į fabriką? Gal kas galėtų apšviesti, ar mano amžiaus žmogus turi kokių garantijų??? Nes, jei atvirai, dabar toks jausmas, kad arba melžk tėvus, arba sulįsk gyvas žemėn... Būdamas 19 metų...“, - rašė jaunuolis.
Studento krepšelis – 300 eurų plius tėvų parama
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė teigė, kad ši situacija, matyt, ne vienam iš mūsų primena tuos pirmus metus naujame mieste, kuomet viskuo tenka pradėti rūpintis pačiam ir nenuostabu, kad situacija tampa stresine, ypač, jei tam nesiruošiame iš anksto.
„Swedbank“ Finansų instituto atlikti tyrimai rodo, kad bendrabutyje gyvenančio studento pragyvenimo išlaidos siekia apie 300 eurų, iš kurių maistui, gaminant ir valgant namuose apie 90, būsto nuomai ir išlaikymui bendrabutyje – 70 eurų. Žinoma, finansiškai ar maisto produktais gana dažnam padeda dar ir tėvai“, - teigė J. Cvilikienė.
Finansų instituto vadovė patarė jaunuoliui ieškoti bendraminčių ir informacijos ne tik kaip sumažinti savo išlaidas - pavyzdžiui susirandant kambario draugą, jei bendrabučio gauti nepavyko, bet ir papildomai užsidirbti, kol įgis reikiamos patirties ir kompetencijų, reikalingų aukštesnės kvalifikacijos darbui.
„Tikrai nesunkiai galima rasti informacijos apie savanorystės renginiuose projektus, kurie ne tik būtų puikus startas darbo patirčiai įgyti, praplėsti pažinčių ratą, bet ir suteiktų progų nemokama socializuotis, aplankyti įdomius renginius. Aukštosios mokyklos siūlo mainų programas, kurių metu galima ne tik aplankyti užsienio šalis, bet ir kalbą geriau išmokti“, - teigė J. Cvilikienė.
Pasak jos, tikrai verta naudotis praktikos pasiūlymais įvairiose įmonėse, ypač, jei tai atitinka sritį, kurioje mokomasi. Įgyjant vis daugiau ir įvairesnės patirties daugės ir galimybių susirasti įdomų, geriau apmokamą darbą, juolab, kad dabar Vilniuje kuriasi daug paslaugų centrų, užsienio kapitalo įmonių.
„Tačiau galbūt svarbiausias patarimas – reikia noro ir kantrybės mokantis, dalyvaujant, ieškant savų kelių įsitvirtinti. Ir tam, be abejo, prireiks laiko, gali būti, kad kurį laiką teks padirbėti ir už minimalų atlygį, tačiau turint tikslą ir taupant, tikrai galima įsitvirtinti sostinėje“, - teigė J. Cvilikienė.
Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės tam, kad adaptacijos šokas neištiktų taip skaudžiai, ruoštis reikia ne tik vaikams, bet ir tėvams.
„Patarimas tėvams būtų kaupti, nors ir po nedidelę sumą, vaiko studijų pradžiai. Kuo anksčiau tėvai pradės kaupti, tuo didesnę sumą vaiko mokslams pavyktų sukaupti. Nes savarankiško gyvenimo pradžia tikrai ateis, ir ji, greičiausiai, nebus lengva. Kalbėtis apie savarankišką gyvenimą, kokie tokio gyvenimo privalumai ir iššūkiai, reikia pradėti jau mokykloje, tuomet visiems pereinamasis etapas bus paprastesnis“, - teigė J. Cvilikienė.