Tokią R. Vanagaitės reakciją iššaukė penktadienį DELFI publikuotas interviu su istoriku Dariumi Juodžiu.
R. Vanagaitės laiškas:
„Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo. Ji iškentėjo daugiau negu įmanoma įsivaizduoti. Nenorėjau netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės. Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau.
Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai, nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano klaida. Ji kainavo man labai brangiai. Klausimai, kuriuos neapdariai ir ne laiku iškėliau dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktų nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui ir tai sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta.
Esu sukrėsta ir faktų, kuriuos šiandien iškėlė į viešumą detaliai dokumentus tyręs istorikas D. Juodis savo interviu. Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus. Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus. Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.
Tikiuosi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD ir KGB bylos, su kuriomis susipažinti negalėjau, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.
Ir vis dėlto šito skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesai atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai.
Garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas, paklaustas, ko lietuvių tautai reikia išmokti, ko atsikratyti, atsakė: „Išmokti kritiškai į save pažvelgti ir, kas svarbiausia, tą savo paties kritišką žvilgsnį atlaikyti”.
Šiuo laišku aš asmeniškai darau būtent tokį veiksmą“, – rašo R. Vanagaitė.
DELFI primena, kad R. Vanagaitė praėjusią savaitę pareiškė, neva vienas iš Lietuvos partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas ir galėjo bendradarbiauti su KGB. Ji sakė, kad rėmėsi KGB dokumentais.
R. Vanagaitė ir jos gyvenimo partneris, nacių medžiotoju prisistatantis Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro taip pat prakalbo apie tariamą A. Ramanausko-Vanago vaidmenį per Holokaustą.
Lietuvos žydų bendruomenė savo ruožtu atsiribojo nuo viešai mestų kaltinimų, esą su sovietų okupacija kovojusių partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas galėjo būti susijęs su Holokaustu.
Bendruomenės pareiškime nurodoma, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų tokius teiginius.
Lietuvos istorikai vieningai sutaria, kad A. Ramanauskas-Vanagas dėl kovos už Lietuvos laisvę buvo žiauriai nukankintas sovietų pareigūnų, ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie Holokausto. Viešai skelbiamos pažymos rodo, kad A.Ramanauskas-Vanagas per kankinimus buvo iškastruotas, išdurta jo akis, kankinimų metu jis buvo patekęs į komą. Vėliau partizanų vadas sovietų pareigūnų sprendimu buvo sušaudytas.
Ne vieną R. Vanagaitės knygą išleidusi leidykla „Alma Littera“ rašytojos mestus kaltinimus partizanų vadui pavadino nepriimtinais ir nutraukė su ja bendradarbiavimą. Lietuvos žydų bendruomenė nurodė gerbianti leidyklos teisę pačiai vykdyti ir plėtoto verslo strategiją, bet sprendimą išimti R. Vanagaitės knygas pavadino neproporcingu.
Seimas 2018-uosius ketina paskelbti A. Ramanausko - Vanago metais, minint jo 100-ąsias gimimo metines.