Kaip teigė istorikas, parlamentaras Arvydas Anušauskas, išdavystės motyvai buvo paprasti – K. Kubilinskas dėl antisovietinio eilėraščio buvo išmestas iš rašytojų organizacijų ir labai norėjo sugrįžti atgal. Gavo tokius MGB pažadus.

„Kūryboje nėra jo atgailos už išdavystes. Kūryba vaikams atrodo atsieta nuo jo personos, bet dėl minėtų poelgių neišeina jo kelti ant pjedestalo ir dėti į vadovėlius. Manau, iki šiol pro pirštus žiūrime į minėtas aplinkybes. Net ten kur spausdinama jo kūryba, nėra nuorodų apie jo išdavystes, o turėtų būti šios nuorodos“, - teigė A. Anušauskas.

K. Kubilinsko knygų vaikams yra išleidusios daugelis Lietuvos leidyklų, tarp jų ir „Alma Littera“, atsisakiusi bendradarbiauti su Rūta Vanagaite.

Požiūris į poetą nėra vienareikšmis. 2011 metais “Veidas” tinklapyje publikuotame straipsnyje poetas Vytautas V. Landsbergis kėlė klausimą, kaip suderinti itin prastus K. Kubilinsko poelgius su itin gražiais jo eilėraščiais vaikams.

„Neteisinant išdavikiško K.Kubilinsko poelgio, mokyklose visgi privalu dėstyti jo poeziją, kartu pateikiant ir istorinį-biografinį kontekstą. Geresnės (paradoksalios) psichodramos nesugalvosi – žudikas ir vaikų poetas. O juk meno užduotis ir yra išmokyti mąstyti bei atleisti. Savo istorijai, t.y. – sau. Ne tik mokytis spalvinti juodai-baltai“, - tuomet rašė V. V. Landsbergis.

Norėjo „išpirkti kaltę prieš sovietinę valdžią“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) savo tinklapyje kgbveikla.lt primena, kad K. Kubilinskas nacių okupacijos metais paskelbė antibolševikinių eilėraščių, poemų, dėl jų 1946 m. pašalintas iš Rašytojų sąjungos jaunųjų rašytojų sekcijos.

1946 m. sovietinis saugumas K. Kubilinską užverbavo ir pasiuntė mokytojauti į Varėnos apskrities Lynežerio pradžios mokyklą. Kitais duomenimis - dėl antisovietinių eilėraščių ir netekęs darbo Vilniuje bei išmestas iš Rašytojų sąjungos, pats išvyko į atokų kaimą. Naujuoju mokytoju susidomėjo partizanai, paprašė leisti spausdinti jo eilėraščius partizanų spaudoje.

Iš pradžių K. Kubilinskas atsikalbinėjo, tačiau paprašė susitikti su A. Ramanausku – Vanagu.

Vanagas pakvietė K. Kubilinską į partizanų apdovanojimo šventę, siūlė jam palikti mokytojo darbą ir ateiti į štabą leisti pogrindžio spaudą. Tokiu būdu radęs progą „išpirkt i kaltę prieš sovietinę valdžią“ sutiko tapti štabo ryšininku ir tuo pačiu metu parašė laišką LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, išdėstė savo padėtį.

Šis persiuntė K. Kubilinsko laišką MGB 2-ojo skyriaus viršininkui plk. I. Počkajui. K. Kubilinskas 1947 užverbuotas agentu „Varnas“ išsiderėjo, kad mainais už sėkmingą bendradarbiavimą su MGB jam bus leista grįžti į universitetą, dirbti rašytoju, gaus materialią paramą, teigiama tinklapyje.

K. Kubilinskas padėjo MGB užverbuoti savo draugą poetą Algirdą Skinkį, kuris tapo agentu „Rytas“. Abu jie pradėjo dirbti partizanų štabe. Agentas „Varnas“ išsiaiškino kur yra abu rinktinės štabo bunkeriai Kalesninkų miške ir sulaukęs progos, 1949-03-07 kartu su A. Skinkiu nušovė bunkeryje miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labenską – Kariūną. K. Kubilinskas šovė pirmas, A. Skinkys, kaip išmokė emgėbistai, iššovė kontrolinį šūvį, Kubilinskas paskui šovė dar kartą.

Išdavikai nuskubėję į Alytų išdavė čekistams Dainavos apygardos, Kazimieraičio rinktinės vado Vaclovo Voverio – Žaibo vadavietę ir persirengę kareiviais atlydėjo juos iki bunkerio, kurį keliais žiedais apsupo. Nelygioje kovoje žuvo Žaibas, rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas – Vanagas, Geležinio Vilko grupės vadas Petras Šilanskas – Labutis, būrio vadas Jonas Kazlauskas – Šermukšnis ir dar keli partizanai. Iš viso dėl agento „Varnas“ kaltės žuvo 15 partizanų. K. Kublinskas mirė 1962 metais poilsio namuose Malejevkoje (netoli Maskvos), perdozavęs alkoholio.