Ji svarsto dėl Rūtos Vanagaitės mestų kaltinimų, esą jos tėvas galėjo pasirašyti pasižadėjimą bendradarbiauti su KGB ir išduoti visus jam padėjusius žmones, kreiptis į teismą, o dabar tariasi šiuo klausimu su patyrusiais teisininkais.
Jei A. Ramanauskaitė-Skokauskienė tam ryžtųsi, jos lauktų jau antrasis teismų maratonas, ginant tėvą. Tik pernai baigėsi daugiau nei 20 metų trukęs tyrimas ir teismų procesas, kurio metu buvo teisiami buvę KGB darbuotojai, 1956 m. spalį sukurpę ir įvykdę A. Ramanausko-Vanago bei jo žmonos Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės suėmimo operaciją Kaune.
Deja, pagrindiniai partizanų vado sulaikymo, tardymo ir kankinimų „scenaristai“ – Petras Raslanas ir Nachmanas Dušanskis – sugebėjo iš Lietuvos pasprukti. P. Raslanas 1991 m. prieglobstį buvo radęs Rusijoje, o N. Dušanskis 1989 m. – Izraelyje. Pastarasis 2008 m. mirė. Apie P. Raslano gyvenimą netoli Maskvos esančiame Balašychos mieste nebuvo skelbta. Greičiausiai ir jo jau nėra tarp gyvųjų, nes dabar jam turėtų būti 103 metai.
Pavyko rasti tik du kagėbistus
Pernai už akių už dalyvavimą vykdant genocidą šešerių metų laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas Stasys Šimkus, pabėgęs iš Lietuvos į Baltarusiją. Tačiau teisėsaugai nepavyko jo surasti ir išsiaiškinti, ar jis dar gyvas.
Taip pat buvo teisiami Jadvyga Kuprėnienė ir Ilja Vorobjovas. Tačiau jie abu, nesulaukę bylos pabaigos, mirė.
Izraelis nusikaltėlio neišdavė ir neapklausė
Dėl galimybės apklausti ir paimti N. Dušanskio, iki pat mirties gyvenusio Izraelyje, netoli Haifos, parašo pavyzdžius Lietuvos teisėsaugininkai ne kartą kreipėsi į Izraelį, tačiau šios šalies pareigūnai atsisakė bendradarbiauti.
Neaišku, kiek patikimos publikacijos internetiniame tinklapyje iremember.ru, bet čia 2008 sausį ir 2010 kovą buvo skelbiamas itin išsamus ir, atrodytų, atviras interviu su N. Dušanskiu.
Jame buvęs KGB pulkininkas pasakojo, kad yra dalyvavęs bandant sulaikyti partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą, o A. Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje nedalyvavęs, bet ją kūręs.
Komentuodamas Lietuvos istoriko Liudo Truskos svarstymus, kad A. Ramanauskas-Vanagas galėjęs raginti kovų draugus 1950 m. trauktis iš miškų, N. Dušanskis tame i.remember.ru interviu pasakojo: „Profesorius iš Vilniaus L. Truska, mano galva, yra pats kompetentingiausias ir objektyviausias šių dienų Lietuvos istorikas. Tačiau čia – kažkoks nesusipratimas. Žemaičio pavaduotojas Ramanauskas tokių pareiškimų niekada nėra daręs. Ragindamas nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, į sukilėlius kreipėsi tuo metu jau KGB areštuotas vyskupas Ramanauskas, pagrindinio „miško brolio“ bendrapavardis.“
Tame interviu N. Dušanskis labai smulkiai pasakoja apie A. Ramanausko-Vanago mokytojavimą Alytuje ir Druskininkuose, jo vaidmenį, kuriant pogrindinę karinę organizaciją, pasitraukimą į mišką. Buvęs aukštas KGB pareigūnas taip pat kaltino partizanų vadą dalyvaujant lenkų žudynėse Druskininkuose, o žydų – Merkinėje.
Ar galima tikėti šiuo N. Dušanskio interviu? O gal tai – tik kažkoks prasimanytas straipsnis? Kaip LRT.lt pasakojo A. Anušauskas, šiame interviu galėjo būti perpasakoti N. Dušanskio dienoraščiai, kurie, dar jam gyvenant Lietuvoje, buvo panaudoti, minint įvairias KGB, kaip organizacijos, jubiliejines sukaktis.
A. Anušauskas yra matęs tuos N. Dušanskio dienoraštinius užrašus ir pastebėjęs, kad juose nemažai klaidingos informacijos: „Apie A. Ramanausko-Vanago sulaikymą tuose užrašuose jis viską buvo atpasakojęs pavalandžiui, bet visa kita – su klaidomis, supainiojimais. Savo užrašus N. Dušanskis, jau nebedirbdamas KGB, 1977 m. pats atidavė savo buvusiems bendradarbiams. Spėju, kad jo buvo paprašyta asmeninių užrašiukų, kaip jis kovojęs su Lietuvos nacionalistais ir padėjęs jaunąją kagėbistų kartą ugdyti.“
Pasak A. Anušausko, 1989 m. Lietuvoje KGB dar veikė pilna koja. Istorikas neabejoja, kad N. Dušanskis išvyko iš Lietuvos, tik gavęs KGB leidimą. Tais pačiais metais KGB palaimino ir kito savo aukšto bei ištikimo karininko Aleksandro Slavino išvykimą iš pradžių į Vokietiją, o po to – į Izraelį.
Teisminiai procesai truko labai ilgai
Paklaustas, ar Lietuva padarė viską, kad pelnytos bausmės sulauktų tie, kurie dalyvavo partizanų žudymo, sulaikymo operacijose ir juos teisiant, A. Anušauskas atsakė kategoriškai: „Žinoma, kad ne. Juk A. Ramanausko-Vanago bylos tyrimas buvo pradėtas tik 1996 m., kai pagrindiniai kaltinamieji jau seniai buvo pasprukę iš Lietuvos, o likę tik jų parankiniai. Generalinė prokuratūra ilgai tą tyrimą vilkino. Vėliau byla buvo metų metus mėtoma tarp Kauno ir Vilniaus teismų.“
Panašiai apie tėvo bylą LRT.lt pasakojo ir A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Ji prisiminė, kad tekdavo ilgai laukti, kol bus atlikti įvairūs papildomi procesiniai veiksmai – apklausos, liudytojų paieškos, jų atvesdinimai į teismus. Vieno kaltinamojo advokatas net kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar iš tikrųjų A. Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvoje vykdyto genocido auka.
1996 m. Generalinio prokuroro pavaduotoju buvęs Artūras Paulauskas aiškino, kad tyrimų dėl nusikaltimų prieš partizanus ilgai neįmanoma buvo tinkamai pradėti, nes stigo įstatymų. Jie iš mirties taško esą pajudėję tik tada, kai buvo priimtas įstatymas dėl genocido.